Gali būti, kad ginčo dėl Rusijos vietos pasaulyje intensyvėjimą paskatino kai kurios iniciatyvos, tokios kaip žinia apie Maskvoje kuriamas stačiatikių draugoves. Jų uždavinys – sulaikyti šventoves išniekinti mėginančius piktadarius ir atiduoti juos policijai. Draugoves inicijavusios stačiatikių organizacijos „Sviataja Rusj“ (liet. „Šventoji Rusia“) vadovas Ivanas Otrakovskis žiniasklaidai pareiškė, kad jau suformuotos septynios mobilios grupės, kurios vakarais patruliuos įvairiuose Maskvos rajonuose.
Kubanėje tūkstantis nagaikomis ginkluotų kazokų patruliuoja nuo rugsėjo. Šios draugovės įkurtos Krasnodaro krašto gubernatoriaus Aleksandro Tkačiovo iniciatyva, joms finansuoti skiriama 650 mln. rublių per metus. A. Tkačiovas nelabai ir slepia, kad draugovės skirtos nerusų tautybės atstovams (pirmiausia iš Šiaurės Kaukazo) drausminti. Na, ir kaip nepaminėsi plačiai pasaulyje nuskambėjusios pankių iš „Pussy Riot“ bausmės dvejus metus kalėti už 40 sek. trukusią „maldą“ Maskvos Jėzaus Gelbėtojo cerkvėje, kurioje jos prašė Dievo Motinos pašalinti iš valdžios prezidentą Vladimirą Putiną.
Pokalbiai tik „tarp savų“
Rusijos viešojoje erdvėje ir interneto forumuose kone visą vasarą virė diskusija tarp konservatyvių tikinčiųjų ir liberalių pasauliečių. Stačiatikių bažnyčios patriarchas Kirilas valstybinio televizijos kanalo „Rossija“ laidoje „Vesti nedeli“ (liet. „Savaitės naujienos“) pareiškė, kad Stačiatikių bažnyčios kritika – agresija prieš rusų nacijos kultūros šerdį. Esą stačiatikiai patiria gerai apgalvotą smūgį, kurio tikslas – išbandyti rusų liaudies tikėjimo tvirtumą. Taip stačiatikių galva prabilo po to, kai po „Pussy Riot“ teismo Rusijos ir užsienio spaudoje pasirodė svarstymų apie valstybės ir Stačiatikių bažnyčios susiliejimą, o su tuo patriarchas kategoriškai nesutinka.
Apie stačiatikių ir rusų kultūros puolimą beveik tuo pačiu metu prakalbo ir Rusijos prezidentas V. Putinas, o jo spaudos atstovas Dmitrijus Peskovas, komentuodamas bausmę „Pussy Riot“, sakė, kad Rusijoje žaisti nacionaliniais jausmais ir religija yra tas pats, kas rūkyti degalinėje. Ir pridūrė, kad pats priklauso tai visuomenės daliai, kuri mano, jog pankės nusipelnė griežtos bausmės.
Priešingam flangui atstovaujantis liberalaus interneto dienraščio grani.ru publicistas Borisas Sokolovas tekste iškalbingu pavadinimu „Ikonarmija“ priminė, kad Rusų liaudies sąjunga XX a. pradžioje jau yra rinkusi stačiatikių draugoves. Per 1905–1907 m. neramumus Rusijoje ši sąjunga organizavo savigynos būrius, kuriuos policija aprūpindavo šaunamaisiais ginklais. Pasak B. Sokolovo, vienoje didžiausių draugovių – Odesos – buvo 300 žmonių, ji neoficialiai save vadino Baltąja gvardija. Miestuose, kuriuose valdant Rusų liaudies sąjungai oficialių draugovių nebuvo, veikė kelias dešimtis žmonių vienijantys „patriotų“ būriai.
Publicisto teigimu, draugovėse, ypač Odesoje ir Sankt Peterburge, dominavo asocialūs asmenys ir net nusikaltėliai, todėl su nusikalstamumu jos kovėsi nesėkmingai, labiau tiko kovai su kitų partijų (bolševikų, eserų ir pan.) smogikais bei pogromams prieš žydus organizuoti. Be to, šios draugovės būdavo pasitelkiamos vaikant demonstracijas ar studentų susibūrimus universitetuose. B. Sokolovo manymu, jei bus sukurtos, dabartinės stačiatikių draugovės taps savotišku XX a. pradžios ir sovietinių draugovių mišiniu. O jei bus dar ir apginkluotos, ginklai iš jų nesunkiai pateks ne tik nusikaltėliams, bet ir politiniams ekstremistams į rankas.
Kitas liberalas, rašytojas Dmitrijus Bykovas savo socialinio tinklo „Facebook“ profilyje dabartinę stačiatikybės gynimo kampaniją pavadino Rusijos prezidento V. Putino „kultūrine revoliucija prieš prakeiktą liberalizmą“. Esą visi, kas nepalaiko griežtų bausmių kitaminčiams, bus priskirti stačiatikių idealų išdavikams. Rašytojas neatsitiktinai pavartojo terminą kultūrinė revoliucija – tai užuomina į Kinijos lyderio Mao Dzedongo praėjusio amžiaus viduryje vykdytą prieš inteligentiją nukreiptą kultūrinę revoliuciją. Esą šiandien draugovininkui stačiatikiui nepatiks kieno nors marškinėliai (incidentas su stačiatikių aktyvistais dėl marškinėlių su užrašu „Laisvę Pussy Riot“ vienoje Maskvos kavinių iš tiesų įvyko), ryt jį papiktins mini sijonėlis, o poryt, žiūrėk, ir nepakankamai stačiatikiškas veidas. Tiesa, D. Bykovo nuomone, rusiškas koveris nebus toks drastiškas kaip Mao Dzedongo vykdytas susidorojimas, dėl kurio nukentėjo 20 mln. žmonių.
Gluminanti retorika
Vis dėlto kai kada susipriešinimo formos ir retorika, žvelgiant iš šalies, atrodo drastiškai. Kai Rusijos opozicija Maskvoje rugsėjo 15 d. išsirengė į dar vieną „Milijonų maršą“, Eurazijos jaunimo sąjunga paskelbė eisianti prieš opozicijos demonstraciją su kryžiais, durklais, sidabrinėmis kulkomis ir visą šį reikalą pavadino „Milijardų maršu“.
Sunku suvokti, kur šiuo atveju baigiasi realizmas ir prasideda metaforos, tačiau Eurazijos ideologijos šalininkų retorika glumina: „Šėtonas puola <...>. Kiekvienas turi pasirinkti, kovos baigtis nulemta iš anksto. Kiekvienas, kuris simpatizuoja liberalams, „Pussy Riot“, Vakarams, priklauso šėtonui. Eurazininkai išeis, kad sustabdytų pragarą. <...> Nes mes – žemės viešpačiai <...>. Mums lenkiasi tautos ir šalys, mūsų rankos siekia pusę pasaulio <...>. Mes viską grąžinsime, toks yra baltasis Eurazijos priesakas.“ Ir taip toliau.
Beje, nevienareikšmiškai vertintinų faktų jau esama – rugpjūtį nežinomi asmenys apvogė ir sugriovė Maskvos evangelikų protestantų (Penkiasdešimtininkų) bažnyčią. Jos pastoriaus Vasilijaus Romaniuko teigimu, lydimi policininkų į bažnyčią jie įsiveržė apie vidurnaktį, prisistatė liaudies draugovininkais ir teismo sprendimo vykdytojais, budinčią merginą išvežė į policijos nuovadą, o šventovę per tris valandas visiškai sunaikino. Penkiasdešimtininkų bendruomenei bažnyčia ir prie jos esantis 1,5 ha dydžio sklypas priklausė nuo 1996 m., vėliau Maskvos valdžia sutartį nutraukė, 2005 m. teismas priėmė sprendimą iškeldinti bendruomenę. Nuo tada municipalinė valdžia ne kartą žadėjo bendruomenei skirti kitą sklypą, bet jo taip ir nesuteikė.
Trūkinėjanti rusų istorija
Tai ne pirmas rusų perėjimas į akliną gynybą. Pasak rusų „Vikipedijos“, juodašimtininkai – konservatyvių, dažnai antisemitinių, monarchistinių visuomenės sluoksnių, kurie priešinosi 1905 m. revoliucijai, bendrinis pavadinimas. Iš pradžių tos grupės vadinosi tikraisiais rusais, patriotais ir monarchistais, o vėliau savo organizacijai pasiskolino pavadinimą iš Žemutinio Naugardo juodųjų šimtinių, kurios, vadovaujamos Kuzmos Minino, XVII a. pradžioje užbaigė vadinamąją sumaištį.
Juodųjų šimtinių judėjimas buvo rusų tautos gynybinė reakcija į mėginimą modernizuoti Rusiją. Juodašimtininkai pritarė konservatyviai visuomenės sanklodai ir rusiško kapitalizmo „perlenkimams“. Jų šūkis buvo „Stačiatikybė. Patvaldystė. Liaudiškumas“, aktyviausiai veikė 1905–1914 metais. Rusų mokslininkai nesutaria, ar ši organizacija iš tiesų dalyvavo pogromuose prieš žydus. Po 1917 m. vasario revoliucijos juodosios šimtinės buvo uždraustos, dalis išliko pogrindyje, bet tų pačių metų rudenį valdžią užgrobę bolševikai negailestingai sunaikino ir likučius, kurie priešinosi socialistinio internacionalizmo ideologijai.
Istoriko Nerijaus Šepečio teigimu, juodašimtininkai – specifinis rusiškas fenomenas. Tarp dviejų pasaulinių karų nuo Vokietijos atskirtose teritorijose masiškai kūrėsi nacionalistinės žemiečių organizacijas, kurias dosniai rėmė didžiosios Tėvynės (ir Respublikos, ir Reicho) valdžia. Bet tos organizacijos nebuvo (iki naciams ateinant į valdžią) vienalytės, jas vienijo šūkis „Heim ins Reich“ (liet. „Atgal į Reichą“), o ne aktyvi gynyba nuo tikrų ar įsivaizduojamų priešų.
Pasak N. Šepečio, V. Putino Rusija mėgina pradėti istoriją nuo tada, kai ji „nutrūko“ 1917 m., tarsi sovietmečio nė nebūtų buvę. Vengiant įvertinti sovietmetį, tiesiog tęsiama tai, kas tais laikais buvo sukurta ar susiklostę, ir tuo pat metu atkuriamos Rusijos imperijos tradicijos. Neatsitiktinai nemažai rusų intelektualų pastebi dabartinio režimo ir Stačiatikių bažnyčios sąjungos nenatūralumą.
Carinėje Rusijoje toji sąjunga buvo natūrali, nes valdančioji dinastija save suvokė kaip Aukščiausiojo atstovę Žemėje, o Stačiatikių bažnyčia buvo dinastijos globotinė ir pagalbininkė. Be to, ir liaudis laikė save senosios Rusios vertybių saugotoja. Juodašimtininkų atgimimas Rusijoje šiandien galimas nebent bendruomenėse, kurios tarsi gyvena ne savo laiku. Be to, jokia paslaptis, kad dalis akcijų prieš „svetimus“ vykdoma už pinigus ar tiesiog valdžios (bet kokios) paliepimu. Galbūt to šaknys glūdi trumpučiame Rusijos laukinio kapitalizmo laikotarpyje, kai su konkurentais būdavo tiesiog susidorojama.
Numoti ranka ar suklusti?
Psichoanalitikas, pasichoterapeutas Tomas Vilius Kajokas mano, kad turbūt visose šalyse galima rasti radikalios priešpriešos pavyzdžių, skiriasi nebent tik mastas. Kalbant metaforiškai, juodašimtininkystė yra tarpsnis, kurį nacija turi išaugti ir kurio peršokti neįmanoma. Europa irgi yra išgyvenusi savo juodus laikotarpius. Iš Kipro kilęs turkų kilmės psichoanalitikas Vamıkas Volkanas sako, kad neesminiai skirtumai konflikto atveju staiga išpučiami ir tampa esminiai – iki konflikto niekam nerūpėjo, kad Kipro graikai augina kiaules, o turkai to nedaro. Kilus konfliktui dėl salos, ši aplinkybė tapo beveik nesuderinamu skirtumu. Rusijos tikintiesiems didžiąją XX a. dalį persekiota stačiatikybė neabejotinai yra tapatybės ženklas, jų nuomone, „Pussy Riot“ į ją pasikėsino. Bausmė kalėti dvejus metus galbūt ir didelė, tačiau negalima ignoruoti stačiatikių noro gintis. Primetama globalizacija verčia juos organizuotis ir gal net priešintis.
Psichoanalitikai teigia, kad žmogus kai kurias neintegruotas savasties dalis stengiasi peradresuoti kitiems žmonėms ir taip suteikia sau teisę būti su tais žmonėmis agresyviam. Tarkim, kai šeimoje ar mokykloje vaikui dažnai sakoma: „Kaip galėjai apie tai net pagalvoti...“ arba „Kaip galima taip šnekėti...“, jis baudžiamas už mintis. Tada vaikas „uždraustas“ mintis ima rašinėti kur nors tualete ant sienų arba anoniminiuose komentaruose internete. Tai rodo, kad žmogus nemoka būti konstruktyviai agresyvus – organizuotis su kitais ir ieškoti galimybių priimtinais būdais realizuoti savo nepasitenkinimą ir priešintis. Pavyzdžiui, surengti taikią bendraminčių demonstraciją.
Pasak T. V. Kajoko, Rusija turi pažemintos valstybės kompleksų. Mažų šalių požiūris į dideles kaimynes neišvengiamai prieštaringas: viena vertus, patirta skriaudų (kai kada didžiulių), kita vertus, be didžiųjų mažoms valstybėms sunku išgyventi. Galima bandyti juodašimtininkus mokyti gyventi kitoje valstybėje, tačiau juk ir mokytojams netrūksta problemų. Beje, juodašimtininkystė atsiranda demokratijos sąlygomis, kai netrukdoma savaimingai rastis ir veikti tokioms grupėms. Šalys, kur tokios grupės spaudžiamos, turi reikalą su terorizmu.
Ar galimas juodašimtininkų idėjų importas į Lietuvą, tarkim, į mūsų informacinę erdvę? O gal tai jau įvykęs faktas? N. Šepečio teigimu, virtualių ar realių juodašimtininkų idėjų importo reikėtų vengti. Džiugu, kad Lietuvoje pasirodė ne viena publikacija, demaskuojanti kryptingą nepakantumą ir net neapykantą skatinančių anoniminių interneto komentuotojų fenomeną. Deja, nedaug žinome, kokią įtaką skaitytojams daro anoniminiai tekstai apie įvairias sąmokslo teorijas ir tai, kaip kažkokios tamsios jėgos, blogiukai valdo pasaulį. Apgailėtina, kad tamsumo Lietuvoje netrūksta, bet mes nelabai rūpinamės informacinės erdvės švara, verčiau slepiamės savo mažuose pasauliuose. Kita vertus, ne vien retorika skatina realų fizinį smurtą. Reikia pasakyti, kad dabartinėje Lietuvoje smurtavimo prieš „svetimus“ tradicijos nėra.
Pirmiausia norime gerai gyventi, esame tokia kiek pavargusi, vakarietiška, buržuazinė visuomenė. O tai, kad noriai rašome ir noriai skaitome neigiamus ar agresyvius tekstus, veikiausiai yra mūsų sielos problema. Psichologiškai nemaža mūsų dalis vis dar užsilikusi sovietinėje praeityje, bet trokštame ir vakarietiškų gyvenimo standartų. Be abejo, tai gana pavojinga šizofrenija.