Prabėgo daug dešimtmečių, kol 1985 metais pavyko rasti jo nuolaužas. Tačiau dar daugiau metų mes nežinojome tikrosios istorijos, kaip jos buvo surastos, rašo news.com.au.
Šiemet sukanka 20 metų, kai pasirodė epiškasis režisieriaus Jameso Camerono filmas „Titanic“ („Titanikas“), tačiau tuo metu mažai kas žinojo, kad atrasti nuskendusį „Titaniką“ padėjo slapta Šaltojo karo karinė ekspedicija.
Šios istorijos detalės jau yra pasklidusios į viešumą, tačiau net iki pastarojo dešimtmečio Jungtinių Valstijų karinis jūrų laivynas nenorėjo atskleisti smulkesnės informacijos apie šio laivo paieškas, teigia okeanografas Robertas Ballardas, atradęs „Titaniką“.
1982 metais jis kreipėsi į karinį jūrų laivyną, prašydamas finansuoti robotizuotą povandeninę technologiją, kurios jam reikėjo nuskendusio laivo paieškoms, pranešė „National Geographic“.
Karinis jūrų laivynas susidomėjo šia technologija, tačiau tik dėl to, kad norėjo ją panaudoti dviejų nuskendusių povandeninių atominių laivų – USS „Thresher“ ir USS „Scorpion“ – nuolaužų tyrinėjimams.
Jie taip pat gulėjo Šiaurės Atlanto dugne ir JAV kariuomenė norėjo išsiaiškinti, kas nutiko šiuos povandeninius laivus variusiems atominiams reaktoriams.
Ši misija taip pat turėjo padėti nustatyti, ar aplinkai nekenkia papildomos branduolinės medžiagos, patekusios į vandenyną. Be to, Jungtinės Valstijos siekė patikrinti teoriją, kad šiuos laivus nuskandino sovietai.
Tuo metu JAV karinio laivyno vadas žadėjo, kad kai tik „Thresher“ ir „Scorpion“ misija bus baigta, R. Ballardas su minėta sonarine technologija galės daryti, ką panorėjęs, jei tik bus likę laisvo laiko.
Galiausiai, likus vos 12 dienų, jis išplaukė į „Titaniko“ paieškas ir netrukus pasiekė persilaužimą, laikydamasis savo išplėtotos ir povandeninių atominių laivų paieškai skirtos teorijos, kad reikia ieškoti garsiojo laivo paliktų nuolaužų šliūžės.
„Karinis jūsų laivynas niekada nesitikėjo, kad rasiu „Titaniką“, ir kai tai įvyko, jie tikrai susinervino dėl užgriuvusio dėmesio“, - pasakojo R. Ballardas.
„Tačiau žmonės buvo tiek susitelkę ties „Titaniko“ legenda, kad niekada nesuvedė galų“, - teigė jis.
Kodėl jį buvo taip sunku rasti?
Nuo to momento, kai išsiuntė pagalbos signalą, didžiulis laivas dreifavo toliau, o tai reiškia, kad į savo povandeninį kapą jis galėjo nugrimzti bet kurioje vandenyno platybių, apimančių dar šimtus kilometrų, vietoje.
Tačiau lobių medžiotojų, troškusių jį surasti, netrūko. Jie siūlė įvairiausius metodus, kaip būtų galima iškelti laivą – pradedant elektromagnetais ir baigiant nailoniniais balionais, jei tik jis būtų rastas.
Ieškoti „Titaniko“ plaukė daugybė ekspedicijų, bet jos visos grįždavo tuščiomis rankomis. Daugiau kaip septynis dešimtmečius taip trokštamas prizas gulėjo nerastas, kol galiausiai kartu su viena tarptautine komanda jį aptiko R. Ballardas, pasitelkęs sonarinę technologiją ir povandeninius robotus.
Kas filme buvo rodoma neteisingai?
Naujame vienos valandos trukmės dokumentiniame filme J. Cameronas prisimena „Titaniko“ tragediją ir aiškinasi, kur jis suklydo.
Pasiryžęs kurti originalųjį filmą, kuris iki šiol lieka vienu pelningiausių visų laikų filmų, režisierius žadėjo papasakoti „gyvą istoriją“ ir sakė, kad privalo pavaizduoti tiesą dėl 1912 metais žuvusių sielų.
Į savo filmą jis žvelgė itin mokslišku žvilgsniu, o kai paaiškėjo nauji duomenys, nusprendė jį peržiūrėti.
„Džiaugiausi, kad galėjau toliau aiškintis kai kuriuos ekspertizės aspektus, kurių niekada taip ir neišsprendėme, - sakė jis. – Taigi mes nusprendėme, kad dokumentinio filmo formatas bus susijęs su tuo, ką mes parodėme teisingai, ir kur mes suklydome“.
Naujame dokumentiniame filme panaudota medžiaga iš 33 panirimų prie nuolaužų ir daugelį metų trukusių teismo ekspertizių, kad būtų išanalizuoti šios tragedijos mitai ir paslaptys.
Filmas rekonstruoja nelaimės eigą (nors ir kur kas mažesniu mastu) ir atlieka mini testus, tikėdamasis atsakyti į klausimus, kurie, J. Camerono teigimu, kankino jį dešimtmečiais.