Tačiau dažnai šiame naratyve skamba ir garsaus rusų fiziko, žmogaus teisių gynėjo, 1975 m. Nobelio taikos premijos laureato Andrejaus Sacharovo vardas. Suvokiant jo indėlio reikšmę to laikmečio istorijos raidai, kyla natūralus klausimas – „kaip būtų buvę, jei...“, Laisvosios Europos radijo portale rferl.org publikuotame straipsnyje rašo žurnalistas Robertas Coalsonas.
„Jei [A. Sacharovo] idėjoms būtų pritarę bent pusė, dabar gyventume kitokioje šalyje, visiškai kitokioje valstybėje“, – praėjusią gegužę Laisvosios Europos radijui sakė rusų politologas Valerijus Chomiakovas.
1990 m. vasarį kalbėdamas JAV televizijai, sovietų eros disidentas ir tuometės Čekoslovakijos prezidentas Vaclavas Havelas sakė, kad „Sovietų Sąjungai A. Sacharovo mirtis – tikra tragedija, nes kitu atveju jis ko gero netrukus būtų tapęs šalies prezidentu“.
„Mano supratimu, jis buvo vienintelė vienijanti asmenybė šių laikų Sovietų Sąjungoje“, – kalbėjo V. Havelas.
Šie žodžiai pasakyti praėjus keliems mėnesiams po to, kai Čekoslovakijoje įvykusi Aksominė revoliucija nutraukė šalyje dominavusią partinę vienvaldystę ir likus kelioms savaitėms iki lemtingo lūžio – kuomet apie savo pasitraukimą iš SSRS ir nepriklausomybės atkūrimą paskelbė pirmoji sovietinio bloko šalis, – lūžio, kurį dabartinis Rusijos prezidentas V. Putinas pavadino „[XX amžiaus] geopolitine katastrofa“.
Kova už teisybę
1964-aisiais pasibaigus Nikitos Chruščiovo erai, o kartu ir santykinei totalitarinio režimo liberalizacijai, A. Sacharovas ėmė vis labiau nepritarti valdžios valiai. Jis prieštaravo Leonido Brežnevo užmačioms atkurti Josifo Stalino reputaciją ir reiškė paramą daugeliui vadinamųjų sąžinės kalinių.
„1966 m. buvau vienas iš tų, kurie pasirašė 23-iajam [Komunistų partijos] suvažiavimui skirtą kolektyvinį laišką dėl J. Stalino „kulto“, – rašė A. Sacharovas. – Nuo tada mano likimas tapo neatsiejamas nuo visos tos grupės žmonių likimo – grupės, kuri buvo nedidelė, bet moralės (ir, drįstu sakyti, istorijos) požiūriu labai svari ir kuri netrukus pradėta vadinti disidentais.“
Kaip rašo R. Coalsonas, tuo laikotarpiu A. Sacharovas pradėjo daugiau dėmesio skirti teisėms tų žmonių, kurių likimus 1917 m. sugriovė Bolševikų revoliucija, o ypač – kurie nukentėjo stalinistinių represijų metais.
„Disidentų judėjimas ėjo prieš viską, ką buvo galima priskirti totalitarizmo idėjoms, visų pirma prieš tai, ką [istorikė ir sociologė] Hannah Arendt vadino „moralios asmenybės naikinimu“ ir pilietiškos asmenybės naikinimu“, – sakė Merilando universiteto (JAV) lyginamosios politikos profesorius ir buvęs Komunistinių nusikaltimų tyrimo instituto Rumunijoje direktorius Vladimiras Tismaneanu.
Rūpėjo ir valstybė, ir jos žmonės
Rusų politologo Marko Urnovo teigimu, „A. Sacharovo atspirties taškas buvo visiškai kitas – šalies humanizacija, visuomenės humanizacija“. Sovietų Sąjungos kontekste tai buvo „kitokia mąstysena“.
Pažvelgus į kelių amžių Rusijos istoriją, matyti, kad valstybės interesai čia visada būdavo viršesni už žmogaus interesus. A. Sacharovas nepabijojo tokio požiūrio įvardyti amoraliu ir teigė, kad tai pagrindinė kliūtis sėkmingam šalies vystymuisi.
„Per 56 metus mūsų šalis patyrė smarkių sukrėtimų, kančių ir pažeminimų, neteko milijonų geriausių (ir moralės, ir intelekto požiūriu) žmonių, dešimtmečius kentė valdžios veidmainystę ir demagogiją, – 1975-aisiais rašė A. Sacharovas. – Mes vis dar gyvename tos eros dvasinėje atmosferoje.“
1975 m. už piktnaudžiavimo valdžios galiomis smerkimą ir priešinimąsi visų formų žmogaus teisių pažeidimams, taip pat už siekį įtikinti valdžią vadovautis teisinės valstybės principais A. Sacharovui skirta Nobelio taikos premija. Po metų vykusiame uždarame KGB posėdyje tuometė KGB galva Jurijus Andropovas A. Sacharovą pavadino „valstybės priešu Nr. 1“.
1980-aisiais, po A. Sacharovo pasisakymo prieš sovietų invaziją į Afganistaną, šalies valdžios kantrybė trūko. Buvo panaikinti visi sovietų valdžios jam skirti apdovanojimai, o pats A. Sacharovas ištremtas į uždarą Gorkio miestą (dabartinį Nižnij Novgorodą).
Ką gali pasakyti jis, negali pasakyti niekas kitas
Tai, kad 1986-aisiais A. Sacharovui buvo netikėtai leista grįžti į Maskvą, sovietinei visuomenei buvo vienas pirmųjų ženklų, kad galbūt M. Gorbačiovo perestroika iš tiesų atvers naują istorijos puslapį.
Viltis dar labiau sustiprėjo 1988-aisiais, M. Gorbačiovui paskelbus apie planuojamą sukurti visiškai naują teisėkūros instituciją – Liaudies deputatų suvažiavimą. Nors 1989 m. kovą vykę rinkimai buvo toli gražu ne demokratiniai, tai buvo pirmieji per dešimtmečius sovietiniai rinkimai, kuriuose varžėsi įvairūs kandidatai ir kurie į valdžią atvedė įvairių politinių pažiūrų žmones, taip pat ir antikomunistus.
Didžiai daugelio jo bendražygių nuostabai, nepaisant sparčiai prastėjančios sveikatos, mandatą laimėjo ir pats A. Sacharovas, kaip Mokslų akademijos deleguotas atstovas.
„A. Sacharovas į valdžią ėjo žinodamas, kad, būdamas toks svarbus, jis gali paveikti ir paspartinti tuo metu šalyje vykusius procesus, – sakė buvęs disidentas Viačeslavas Bachminas. – Jis suprato, kad tų dalykų, kuriuos iš tribūnos gali pasakyti jis, negali pasakyti niekas kitas. O klausėsi dešimtys milijonai žmonių – ir Rusijoje, ir kitur.“
Žinoma, rašo R. Coalsonas, Sovietų Sąjunga buvo didžiulis ir sudėtingas darinys. Neįmanoma palyginti to, „kaip būtų buvę, jei...“, su tuo, kas įvyko Čekoslovakijoje, Lenkijoje ir kitose sovietų bloko šalyse.
„Aš manau, jei [A. Sacharovas] būtų buvęs gyvas, galbūt 1991-aisiais jis būtų tapęs mūsų prezidentu, – sakė buvęs disidentas Valentinas Gefteris. – Tačiau mums nepasisekė. 1989 m. šis žmogus mirė, o jo vietoje neatsirado nė vieno, kuris prilygtų jam savo reputacija ir išmintimi.“
„Ir dabar, ir visada, – skambėjo A. Sacharovo parašytoje kalboje, kuri buvo skaitoma įteikiant jam skirtą Nobelio taikos premiją, – aš tvirtai tikėsiu nematoma žmogaus dvasios stiprybe.“