Gali kilti pagunda daryti išvadą, kad Borisas Johnsonas iš pagrindų pakeitė Didžiosios Britanijos politiką. Stulbinama pergalė parlamento rinkimuose B. Johnsonui leido užsitikrinti daugumą Bendruomenių Rūmuose. Įprastais laikais tai galėtų reikšti dar iki dešimties metų (dviejų parlamento kadencijų) trunkantį nepertraukiamą konservatorių valdymą. Ši kardinalų rinkėjų valios pokytį pademonstravusi užtikrinta pergalė gali nulemti ne vien tik naujo tipo santykius tarp Didžiosios Britanijos ir Europos Sąjungos, kurie bus pirmiausioji B. Johnsono veikla, bet ir didelio masto Didžiosios Britanijos elektorato persitvarkymą, žurnalui „National Interest“ rašo Peteris Harrisas.
Bent jau iš pradžių B. Johnsonui teks sparčiausiai dorotis su europietiškuoju frontu. Nuo to laiko, kai britai referendume pasisakė už pasitraukimą iš Europos Sąjungos, prabėgo jau treji su puse metų, ir nuo tada parlamentui nuolatos nepavykdavo susitarti dėl to, kokią tiksliai formą „Brexit“ turėtų įgyti. Kai kurie parlamento nariai ragino greitai ir visiškai nutraukti tiek politinius, tiek ekonominius ryšius su visomis Europos Sąjungos institucijomis. Kiti rezgė planus, kaip būtų galima rasti būdų pakeisti referendumo rezultatus priešingais, kad Didžioji Britanija galėtų likti visaverte ES nare. Dar prieš keletą savaičių antroji, trečioji ir ketvirtoji pagal dydį partijos Didžiosios Britanijos parlamente (Leiboristų, Škotijos nacionalinė ir Liberalų demokratų partijos) ragino, kad žmonėms būtų leista narystės ES klausimą spręsti antruoju balsavimu.
Dabar, kai turi neginčijamą parlamentinę daugumą, B. Johnsono padėtis suteikia jam galimybę ištraukti Didžiąją Britaniją iš „Brexit“ liūno. Daugiau nebegali būti jokio delsimo ir abejonių dėl referendumo rezultato. Įvairiausi pasipriešinimo veiksmai, kuriais buvo siekiama pasilikti Europos Sąjungoje, įveikti. Beliko tik B. Johnsono vyriausybė, turinti neabejotiną mandatą vykdyti pirmąjį oficialųjį „Brexit“ etapą ir tolesnius veiksmus – derybas dėl būsimų Didžiosios Britanijos ir Europos Sąjungos santykių.
Ši dalis atrodo esanti pakankamai aiški. Tačiau platesnę B. Johnsono triumfo reikšmę šalies vidaus politikai įžvelgti yra žymiai sudėtingiau. Gali pasirodyti, kad 2019 metai yra geriausias kandidatas įeiti į istoriją kaip itin svarbių (ar situaciją keičiančių) JK rinkimų laikotarpis. Darbininkų klasei priklausantys rinkėjai masiškai apleido leiboristus. Kai kuriose vietose rezultatas buvo itin sensacingas ir nuviliantis, pavyzdžiui, Leigh rinkiminėje apygardoje Didžiajame Mančesteryje, kur torių parlamentaras niekuomet nebuvo išrinktas nuo pat apygardos įkūrimo 1885-aisiais. Dar prieš dvejus metus apygarda buvo laikoma itin saugia leiboristų tvirtove. Jei šie laimėjimai būsimuose rinkimuose bus išlaikyti ar išplėsti, Leiboristų partija Vestminsterio rūmuose neturės jokios reikšmingos galios. Parlamentinė dauguma priklausys toriams.
B. Johnsonas įstengė sugriauti vadinamąją leiboristų „raudonąją sieną“ (miestų centrus šiaurinėje ir centrinėje Anglijoje) pakreipdamas šalies politiką taip, kad ši suktųsi apie pasilikimo ar pasitraukimo iš ES ašį, o ne tradicinę kairės ir dešinės perskyrą. Žinoma, „Brexit“ nebuvo vienintelis svarbus klausimas, turėjęs įtakos rinkimams – milžiniškas leiboristų partijos lyderio Jeremy Corbyno nepopuliarumas buvo dar vienas akivaizdus veiksnys, leidęs toriams skinti pergales leiboristų tvirtovėse. Tačiau Europos klausimas, ko gero, buvo svarbiausias kampanijos bruožas.
Dar visai neseniai tiek leiboristai, tiek konservatoriai buvo smarkiai susiskaldę dėl to, kaip reikėtų (arba netgi ar reikėtų) įgyvendinti „Brexit“. Torių parlamentarų išdavystės šių metų rugsėjį iš B. Johnsono atėmė parlamentinę daugumą, o dėl vėliau sekusio tarp likusių parlamentarų kilusio maišto jam teko ieškoti išeities surengiant priešlaikinius rinkimus gruodį.
Tačiau apvalęs savo partiją nuo 21 nelojalaus parlamentaro, siekusio atidėti ar sušvelninti Didžiosios Britanijos pasitraukimą iš ES, B. Johnsonas įgijo pranašumą prieš savo oponentus. Tai buvo drąsus ir negailestingas poelgis, sulaukęs aršios kritikos, tačiau jis užtikrino, kad konservatorių neužvaldys vidiniai konfliktai ar neryžtingumas europinės politikos klausimu ir jie bus pajėgūs palaikyti vienas kitą skleisdami aiškią žinutę apie kaip įmanoma greitesnį „Brexit“ įgyvendinimą.
Tapimas „Brexit“ šaukliais konservatoriams virto geriausia pergalės formule. Partija tapo aiškiu politiniu pasirinkimu pačių įvairiausių politinių pažiūrų rinkėjams, kurie paprasčiausiai norėjo, kad „Brexit“ įvyktų daugiau be jokių atidėjimų. O štai Leiboristų partija nieko gero nepasiūlė nei nusiteikusiems prieš, nei už „Brexit“, tik pateikė painų pažadą derėtis dėl naujo „Brexit“ susitarimo, kuris tuomet būtų pateiktas viešam balsavimui, tačiau be vyriausybės pritarimo.
Be abejonės, B. Johnsonui nepaprastai padėjo „Brexit“ partijos – vienintelį klausimą akcentuojančio politinio darinio, sukurto prieš mažiau nei prieš metus ir egzistuojančio vien tam, kad ragintų vykdyti „kietąjį“ „Brexit“ – sprendimas nesipriešinti torių politikams. Tai leido konservatoriams pereiti į puolimą – jie jautėsi saugūs žinodami, kad esamų parlamentarų lauks lengvesnė kova išlaikant savo postą nei jų kolegų leiboristų. Žinoma, konservatoriai patyrė keletą nuostolių. Tačiau vienoje rinkiminėje apygardoje po kitos „Brexit“ partija nugvelbė pakankamai balsų iš ten anksčiau išrinktų leiboristų, o tai buvo naudinga ten iššūkį metusiems konservatoriams. Tai buvo vienas esminių veiksnių, nulėmusių leiboristų nesėkmę.
Tačiau ar visa tai gali reikšti, kad Didžioji Britanija išgyvena ilgalaikį politinio lojalumo persitvarkymą?
Yra rimtų priežasčių tokį teiginį vertinti skeptiškai. Visų pirma, niekas netrukdytų nuo leiboristų nusisukusiems darbininkų klasės atstovams ir vėl balsuoti už šią partiją, kai „Brexit“ bent jau oficialiai bus įgyvendintas, o „Brexit“ partija liausis egzistavusi. Bent kol kas atrodo, kad šiuo atveju viena pagrindinių ištikimų leiboristų rinkėjų nusisukimo priežasčių buvo ta, kad būtent jie jautėsi apleisti partijos, už kurią paprastai balsuoja, o ne atvirkščiai.
Antra, istoriškai neįprasta, kad konservatorių lyderiui pasisektų suvienyti partiją pasitelkus europinę politiką – iš tiesų tiek neįprasta, kad šią retą torių susitarimo akimirką reikėtų vertinti kaip rizikingą, o galbūt netgi labai trumpalaikį dalyką. Dar vos prieš du mėnesius toriai „Brexit“ klausimu buvo taip siaubingai suskilę, kad daugelis apžvalgininkų prognozavo partijos skilimą.
Kol kas B. Johnsono įvykdytas nepaklusnių parlamentarų pašalinimas partijai suteikė šiek tiek laiko ir įspūdingą sėkmę rinkimuose. Tačiau įsitvirtinus „Brexit“ realybei, perskyros gali ir vėl atsiverti. B. Johnsonui, ypač turint omenyje išsiplėtusios rinkiminės koalicijos priežiūrą, bus sudėtinga įveikti miesto ir kaimiškų vietovių, darbininkų ir kapitalo, šiaurės ir pietų perskyras, kurios ir dabar neduoda ramybės toriams. Jokia Didžiosios Britanijos ir ES santykių formuluotė nebus tinkama visiems: finansų sektoriui ir britų ūkininkams, stambiajam verslui ir paprastiems darbininkams, kaimiškosioms vietovėms ir didiesiems miestams. Reikės priimti sprendimus. O sudėtingi sprendimai atneša politinių galimybių opozicinėms partijoms.
Daug kas priklausys nuo to, ar B. Johnsonas ir jo patarėjai visiškai perpras užsienio ekonomikos politikos – šiuo atveju tai būtų galutinis santykių su Europos Sąjunga statusas – ir paprastų žmonių likimo tarpusavio ryšį. Situaciją supaprastinti bandantis šūkis „Įgyvendinkime „Brexit“ leidžia spręsti, kad jie šio ryšio neperpranta ir Europos politiką tebelaiko tuo dalyku, kurį galima įgyvendinti atsiribojus nuo vidaus politikos prioritetų.
Žinoma, gali būti, kad „Brexit“ bus įgyvendinamas taip, jog sustiprins mažų miestelių ir buvusių pramoninių zonų ekonomines galimybes. Tokiu atveju užsienio politikos tikslas „įgyvendinti Brexit“ papildys vidaus politikos ambiciją toriams įsitvirtinti kaip naujajai darbininkų klasės partijai. Tačiau tai yra labai sudėtinga užduotis. Labiau tikėtina tai, kad bet kokie nauji politiniai ir ekonominiai susitarimai anapus Lamanšo sąsiaurio paprastiems žmonėms reikš netolygiai pasiskirsčiusias pasekmes, o tai komplikuos siekį išlaikyti plačią konservatorių koaliciją.
Kol kas saugiausia būtų sakyti, kad B. Johnsonas kol kas Didžiosios Britanijos politikos iš pagrindų nepertvarkė. Jis laimėjo ir jo pergalė buvo įspūdinga, bet negalima numatyti, kiek jo populiarumas tęsis. Suprantama, britų politikos revoliucija artėja, tačiau ji įvyks tik tuomet, kai „Brexit“ bus galiausiai įgyvendintas, o jo pasekmės – visiškai suvoktos. Įmanomas net toks variantas, kad bus paliktos atviros durys leiboristų sugrįžimui, jei naujieji prekybos su Europa santykiai (ar jų stoka) nulems akivaizdžiai prastesnę ekonominę situaciją didžiojoje šalies dalyje, o tai atrodo tikėtina.
Įgyvendinti „Brexit“? Konservatoriams derėtų norėti atsargiai.