Praėjusio penktadienio vakarą, jau prasidėjus šabui, iš Kataro sostinės Dohos paskambinęs S. Witkoffas pranešė, kad atvyksta į Izraelį ir nori susitikti su B. Netanyahu. Nepaisydamas B. Netanjahu padėjėjų prašymo, kad jie susitiktų pasibaigus žydų poilsio dienai, 67 metų S. Witkoffas – teisininkas milijardierius ir nekilnojamojo turto vystytojas – griežtai pareikalavo susitikimą surengti šeštadienio rytą, rašo „The Guardian“.
Per susitikimą, kurį kai kurie Izraelio žiniasklaidos leidiniai apibūdino kaip „įtemptą“, S. Witkoffas perdavė savo žinią. Išrinktasis prezidentas kategoriškai nori, kad būtų sudarytas susitarimas, pagal kurį Izraelis nutraukia ugnį, o „Hamas“ paleidžia įkaitus. D. Trumpas nori, jog karas Gazos Ruože būtų baigtas. Jis turįs svarbesnių reikalų.
„Įvyko tai, jog S. Witkoffas perdavė griežtą būsimojo JAV prezidento žinią, kurioje nedviprasmiškai reikalaujama užbaigti susitarimą“, – televizijos 14-ajam kanalui, kuris laikomas B. Netanyahu ruporu, sakė vienas aukštas Izraelio vyriausybės pareigūnas.
Šią savaitę dienraštyje „Yedioth Ahronoth“ Nadavas Eyalas apibendrino situaciją, į kurią pateko Izraelio ministras pirmininkas ir jo artimiausi padėjėjai: „Netanyahu... staiga tiksliai susivokė, kur jie atsidūrė su naujuoju Amerikos prezidentu. Jie suprato, kad D. Trumpas kalba įsakmiu tonu, ir jie niekada negalės jo pergudrauti. D. Trumpas ir vėl nori susitarimo.“
S. Witkoffas buvo ne vienintelis asmuo, dėjęs pastangas, kad būtų sudarytas sandoris. Praėjusį savaitgalį ir šią savaitę kadenciją bebaigiantis JAV prezidentas Joe Bidenas, jo valstybės sekretorius Antony Blinkenas, taip pat Egipto, Turkijos bei Persijos įlankos šalių aukšto rango pareigūnai – visi ilgai trunkančių derybų tarpininkai – bandė spausti Izraelį ir „Hamas“, kad derybos būtų sėkmingai užbaigtos.
Pirmadienį Turkijos žvalgybos vadovas Ibrahimas Kalinas kalbėjosi su „Hamas“ politinio biuro nariais, kad perteiktų pačios Ankaros spaudimą.
Klausimai, kurie mėnesių mėnesiais buvo neišsprendžiami, ypač B. Netanyahu, kuris metų pradžioje pasitraukė iš savo paties inicijuoto susitarimo, staiga vėl tapo derybų objektu.
Nepaisant augančio optimizmo, kad šalys sparčiai artėja susitarimo link, dienas po S. Witkoffo susitikimo su B. Netanyahu lydėjo krizės dėl menkiausių detalių, įskaitant pretenzijas į manevrus iki paskutinių valandų, ir prieštaringi pranešimai.
Tačiau iki trečiadienio popietės prisikaupė daug ženklų, jog susitarimas netrukus bus sudarytas, ypač kai Izraelio užsienio reikalų ministras Gideonas Sa`aras paskelbė grįžtantis iš užsienio kelionės į Izraelį, kad galėtų dalyvauti balsavime dėl susitarimo.
Pats D. Trumpas socialiniame tinkle „Truth Social“ trečiadienį suskubo prisiimti nuopelnus.
Manoma, kad susitarimą sudarys trys etapai, paremti planu, kurį 2024 metais pirmiausia pristatė J. Bidenas, o vėliau patvirtino JT Saugumo Taryba. Šiam planui buvo pritaręs ir B. Netanyahu (bet vėliau greitai persigalvojo).
Jame numatyta per šešias savaites paleisti 33 įkaitus, įskaitant moteris, vaikus, vyresnio amžiaus žmones ir sužeistus civilius, mainais į šimtus Izraelio kalinamų palestiniečių moterų ir vaikų.
Tarp 33 įkaitų būtų penkios Izraelio kariškės, kurių kiekviena būtų paleista mainais į 50 palestiniečių kalinių, įskaitant 30 kovotojų, nuteistų kalėti iki gyvos galvos. Iki pirmojo etapo pabaigos būtų paleisti visi – gyvi ar mirę – civiliai belaisviai.
Svarbu tai, kad šešioms savaitėms sustabdžius kovas, šis susitarimas turėtų atverti kelią tolesnėms deryboms, kuriomis būtų siekiama visiškai nutraukti karą.
Tačiau lieka neaišku, kada ir kiek perkeltųjų palestiniečių galės grįžti į tai, kas liko iš jo namų, ir ar šis susitarimas padės visiškai nutraukti karą ir išvesti iš Gazos Ruožo Izraelio karius – tai pagrindinės „Hamas“ sąlygos, kad būtų paleisti likusieji belaisviai.
Toks susitarimas, ir jei jo bus laikomasi, abiem pusėms suteiks šansą bent kažkiek išsaugoti gerą vardą. B. Netanyahu, kuris prisiekė kovoti iki „visiškos“ pergalės, nors ji ir nėra aiškiai apibrėžta ir vargu ar pasiekiama, pažadas paleisti gyvus įkaitus ir perduoti nebegyvų įkaitų kūnus vadinamoje humanitarinėje moterų, vaikų bei ligonių kategorijoje priartina jį prie daugumos izraeliečių nuomonės, kad susitarimas dėl įkaitų turėtų būti prioritetas.
Kalbant apie „Hamas“, Izraelio nuolaidos dėl tokių buferinių zonų kaip Netzarimo koridorius ir sutikimas, kad civiliai gyventojai sugrįžtų į Gazos Ruožo šiaurę, nors ir po to, kai bus patikrinti, nemaža dalimi atitinka jų pačių maksimalistinę poziciją, kad visapusiškas susitarimas įmanomas tik nutraukus kovas ir išvedus Izraelio pajėgas. Tačiau tarp šių pozicijų lieka daugybė pilkųjų zonų ir neišspręstų klausimų.
Apsisprendimas derėtis paskutinę akimirką
Turint galvoje susitarimo formą, vienas iš aktualiausių klausimų B. Netanyahu yra tai, kodėl jis nesutiko su panašiu susitarimu, kuris buvo siūlomas dar 2024 metų gegužės mėnesį.
B. Netanyahu apsisprendimas derėtis paskutinę akimirką, spaudžiant D. Trumpui – ir ignoruojant jo paties koalicijos kraštutinių dešiniųjų narius, įskaitant Itamarą Ben Gvirą bei Bezalelį Smotrichą, – neliko nepastebėtas Izraelio komentatorių.
„Klausiu savęs, kur staiga dingo visos kliūtys? – dienraštyje hebrajų kalba „Ma`ariv“ rašė Benas Caspitas. – Visos sąlygos? Visi absurdiški pasiteisinimai, kuriuos skelbė lyderis ir kuriuos atkartodavo jo ruporai?“
„O kaip dėl Filadelfio koridoriaus [pasienyje su Egiptu]? Visos kliūtys, kurios iškildavo lemiamais derybų momentais, visi skelbti pareiškimai, įskaitant kelis, pasirodžiusius per šabą, kaip Izraelis niekada neatsitrauks, niekada nesustos, niekada nepasiduos ir niekada nenusileis?“
Nors B. Netanyahu tiek kadenciją baigiančio, tiek kadenciją pradedančio JAV prezidento buvo apsuptas iš abiejų flangų, keitėsi ir jo paties politinės aplinkybės, leidusios būti lankstesniam.
Santykinė Izraelio sėkmė Libane kovojant su „Hezbollah“ ir – platesne prasme – su Irano „pasipriešinimo ašimi“, suteikė jam tam tikrą atokvėpį, nors dar ir neleidžia daugeliui izraeliečių sugrįžti į šalies šiaurę, iš kurios jie buvo priversti pasitraukti.
Pasikeitė ir B. Netanyahu dešiniųjų bei kraštutinių dešiniųjų koalicijos aritmetika, ypač po to, kai rugsėjį į ją sugrįžo buvęs partijos „Likud“ varžovas Gideonas Sa`aras ir jo frakcija, o tai prislopino Itamaro Ben Gviro ir kraštutinių dešiniųjų įtaką, rašo „The Guardian“.
Atrodo, kad ir pats I. Ben Gviras pripažino tai, kas buvo neišvengiama, kai socialiniame tinkle X savo rinkėjams priminė, kad jo partija anksčiau ne kartą buvo užkirtusi kelią šiam sandoriui.
Visa tai komplikavo gyvenimą B. Netanyahu įgaliotiniams, kurie anksčiau kalbėjo apie Izraelio premjero ryžtą ir apie tai, koks draugiškas Izraeliui bus D. Trumpas.
„Spaudimas, kurį dabar daro D. Trumpas, nėra tai, ko Izraelis iš jo tikėjosi, – pirmadienį per 14-ąjį kanalą apgailestavo dešiniųjų pažiūrų komentatorius Jacobas Bardugo. – Spaudimas yra šio reikalo esmė.“
Nors istoriškai B. Netanyahu sugebėdavo pasinaudoti Baltųjų rūmų spaudimo grėsme, kad išbristų iš balos sausas, ar taip buvo ir šį kartą – turint galvoje visas šiame susitarime tūnančias grėsmes jam pačiam – neaišku.
Bidenas ar Trumpas?
JAV prezidento Joe Bideno anaiptol nedžiugina pagrindinis klausimas, siejamas su ką tik pasiektu susitarimu dėl ugnies nutraukimo.
„Ar tai pokštas?“ – tarstelėjo jis, paklaustas, kuriam JAV prezidentui – jam ar Donaldui Trumpui – priklauso nuopelnai už tai, kad pagaliau pavyko susitarti dėl paliaubų.
Jis negalėjo pripažinti net minimalių D. Trumpo nuopelnų, bet klausimas dėl jų atrodo akivaizdus, juolab kad D. Trumpas tik keliomis valandomis anksčiau sau prisiskyrė beveik visą garbę dėl šio įvykio.
Nors yra ir kitų be galo svarbių klausimų, pavyzdžiui, ar susitarimas bus efektyvus ir ar jis gali lemti ilgalaikę taiką, ne ką mažiau svarbu paklausti, kodėl jis pasiektas būtent dabar. Juk šis susitarimas beveik žodis žodin sutampa su susitarimu, kurį J. Bidenas pasiūlė dar praeitų metų gegužę. Taigi, kas nuo tada pasikeitė?
Kaip teigia „Sky News“, pasikeitė daug kas. Tarkim, nuo pernai gegužės labai pasikeitė Artimųjų Rytų realijos. Regione sumažėjo Irano įtaka. Smarkiai nusilpo „Hamas“ Gazos Ruože ir „Hezbollah“ Libane. Sirijoje nebėra Basharo al Assado. O teigti, kad Irano režimas, kuris ginklais ir lėšomis rėmė „Hamas“, atsidūrė antrame plane, būtų ne tik pernelyg korektiška, bet tiesiog netikslu.
J. Bidenas pamėgino prisiimti nuopelnus dėl pasikeitusio regiono vaizdo. „Būtent Amerikos parama padėjo Izraeliui kaip reikiant susilpninti „Hamas“ ir grupuotės rėmėjus bei sudaryti sąlygas įvykusiam susitarimui“, – sakė jis.
Vis dėlto aplinkybės buvo kiek sudėtingesnės. Juk Izraelis nukreipė savo pajėgas į Libane įsitvirtinusią „Hezbollah“ ir nukovė grupuotės lyderį, nors JAV patarė šito nedaryti. B. al Assado režimas žlugo be JAV įsikišimo. Kita vertus, tikra tiesa, kad JAV visada stovėjo Izraeliui už nugaros, leisdama jam gintis ir likti pakankamai stipriam surengti puolamąsias atakas.
Taigi, per pastaruosius mėnesius regionas labai pasikeitė, o Izraelis įgijo strategiškai daug stipresnes pozicijas. Nutraukti karo veiksmus dabar strategiškai daug parankiau nei buvo prieš kelis mėnesius. Galop, pasikeitė ir Izraelio vidaus politika: Benjaminas Netanyahu jau nebegali taip stipriai kliautis kraštutinių dešiniųjų frakcija.
Visgi esmė ne tiktai čia: kaip teigia „Sky News“, yra ir kitos aplinkybės, dėl kurių D. Trumpo figūra įgauna ypatingą reikšmę. Visų pirma, negalima nuvertinti D. Trumpo nenuspėjamumo. Ką jis turėjo omeny sakydamas, kad „prasidės tikras pragaras“, jei įkaitai nebus paleisti iki jo inauguracijos? Niekas tiksliai nežino, tačiau šis įspėjimas visus privertė susimąstyti.
Ar tai tuščias grasinimas? Galbūt, o gal ir ne: šiukštu negalima pamiršti, jog tai D. Trumpas.
Kataras, Egiptas, Izraelis, „Hamas“, Iranas – visi ėmė svarstyti, ką jiems tai galėtų reikšti. Vienas iš tų, kurie dabar ypač suklusę, yra B. Netanyahu. Juk stengtis įtikti J. Bidenui nebuvo jokio reikalo. Izraelio ministras pirmininkas puikiai žinojo, kad J. Bideno parama niekur nedings: kadenciją baigiantis JAV prezidentas tai įrodė nuolatos leisdamas B. Netanyahu peržengti raudonąsias linijas. Tačiau prie D. Trumpo taip nebus.
B. Netanyahu labai reikalingas santykių normalizavimo susitarimas su Saudo Arabija. Tas susitarimas priskiriamas prie Abraomo susitarimų, sudarytų per pirmąją D. Trumpo kadenciją.
Taigi B. Netanyahu labai norėtų, kad D. Trumpas padėtų sudaryti likusius susitarimus ir taip prisidėtų prie santykių normalizavimo regione.
D. Trumpui svarbūs susitarimai, o ne ideologija, todėl B. Netanyahu teks šokti pagal jo dūdelę, kad užsitikrintų jo palankumą ir sudarytų susitarimus, kurių pats siekia.
Taigi susitarimas dėl paliaubų – ne tiktai J. Bideno, bet ir D. Trumpo nuopelnas, reziumuoja „Sky News“. Labai daug ką lėmė ir precedento neturintis kadenciją baigiančios ir ją pakeisiančios komandų bendradarbiavimas. Vis dėlto bet kuriuo kitu metu nebūtų atsitikę to, ką regime dabar, kai D. Trumpas ruošiasi įžengti į Baltuosius rūmus.
