Tai, ką rodo ir kalba Rusijos žiniasklaida – labiausiai užnuodyta propaganda nuo pat sovietų laikų. Dūsdami Rusijos televizijų laidų vedėjai isteriškai vardija kruvinus nusikaltimus, kuriuos neva vykdo Ukrainos valdžią užsigrobusį „neonacių chunta“. Labiausiai nuskriaustos „aukos“ maldauja Rusijos prezidento Vladimiro Putino pagalbos, geraširdžiai rusai siūlosi paniškai iš Ukrainos bėgantiems suteikti stogą virš galvos, skamba muzika, primenanti siaubo filmus, vis pasirodo svastikų motyvai, šmėsteli nacių chuliganai, mojuojantys vėzdais, o kur dar nespalvoti Adolfo Hitlerio karių būrių ir degančių kaimų vaizdai.
Akivaizdu, jog viskas skirta pripratinti visuomenę prie minties, jog gali prasidėti tikras karas – o Rusija jame kovos ne be priežasties. Tačiau žurnalistas teigia turįs nuojautą, jog pats V. Putinas šventai tiki viskuo, kuo bando įtikinti žmones. Informaciją jis gauna daugiausiai iš dar seniau pasitikėjimą pelniusių slaptųjų tarnybų – tokių pat bejausmių vyrų kaip jis pats, puikiai išmanančių tamsiuosius KGB dezinformacijos menus. Pats A. Roxburghas, 2006-2009 metais konsultavęs Kremlių viešųjų ryšių klausimais, šiuo klausimu teigia turįs nemenko pagrindo tvirtinti, jog V. Putiną kankina vis didėjanti paranoja.
A.Roxburghas mano, jog paranoją skatina trys priežastys, iš kurių bene pati svarbiausia – paties Rusijos prezidento baimė būti atstumtam šalies žmonių. V. Putinas mano, jog žmonių maištą Ukrainoje suorganizavo ir įgyvendino Vakarai. Jis prie dviejų prideda du ir gauna penkis. Matė, kaip Johnas McCainas sveikino minią Maidane, girdėjo kaip Victoria Nuland, JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoja, diskutuoja su opozicijos lyderiais, kuriuos norėtų matyti naujoje valdžioje (pasirūpino, kad pokalbio įrašą jo šnipai paviešintų) – ar bereikia daugiau įrodyti karščiuojančiam protui? V. Putinas įsitikinęs, jog nuo tada, kai 2004 metais Ukrainoje vyko Oranžinė revoliucija, o 2011 metais Maskvoje nuvilnijo protestų banga, egzistuoja, kaip kad įvardijo vienas iš jo patarėjų, Vakarų planas „Sunaikinti Rusiją“. Ir jaučia esąs sekantis sąraše.
Antrasis veiksnys – Rusijos strateginis saugumas. A. Roxburgho nuomone, būtent čia Vakarai ir padarė esminę klaidą, manydami, jog Rusijos sąskaita pavyks sustiprinti savą saugumą. Susiklostė situacija, kurioje Maskva jaučiasi ne tik nustumta į antrą planą, bet ir susidūrusi su konkrečia grėsme. V. Putinas į valdžią atėjo besiilgėdamas Rusijos kaip didžiosios šalies bei sąjungininkės, kurios žodis svarbus. Manė kažko pasiekęs, kai George W. Bushas noriai priėmė jo pasiūlytą pagalbą „kare su terorizmu“. Tačiau tada Amerika ėmėsi priešraketinės gynybos skydo, kuris, anot V. Putino, vėlgi sukėlė pavojų Rusijai. O kur dar NATO plėtra Rytų Europoje – juk prieš tai žadėta, jog taip nenutiks. Rusijos prezidentas jautėsi pažemintas. Tragiškiausia tai, jog šis rūstus politikas nuoširdžiai vylėsi, jog gali susidraugauti su Vakarais – deja, nesusiprotėjo, jog tam kelią užtvėrė jo paties vykdoma agresyvi politika.
2008 metais NATO pažadėjo Ukrainai, jog jai „bus“ leista prisijungti. Jau tada V. Putinas davė aiškiai suprasti, jog tai gali būti paskutinis lašas jo kantrybės taurėje. Galbūt NATO derėtų atidžiau pasidomėti ir paanalizuoti šio politikos didvyrio psichologiją: provokuodami agresyvią mešką, saugesni tikrai netapsime.
A.Roxburghas mano, jog V. Putinas Ukrainos drąsą linkti į Vakarus interpretuoja kaip veiksmus, neišvengiamai užtikrinsiančius šaliai narystę NATO – kaip jai ir buvo žadėta. Tai reikštų dar didesnę Rusijos izoliaciją, galingo Aljanso kaimynystę ir vienintelę šiltųjų vandenų karinio laivyno bazę priešo rankose. Taigi dabar pats svarbiausias uždavinys – bet kokia kaina ir visomis įmanomomis priemonėmis iš Rusijos atimti Krymą: meluojant, naudojantis absurdiškais pretekstais ir tiesiog pasiunčiant karius.
Štai ir atėjo metas trečiajam V. Putino mąstyseną formuojančiam veiksniui – jo nuoširdžiam įsitikinimui, jog turi teisę ir pareigą apsaugoti rusus, kad ir kuriame pasaulio kampelyje jie būtų. Kartą jis netgi Sovietų Sąjungos griūtį įvardijo kaip didžiausią geopolitinę katastrofą per visą praėjusį šimtmetį. Jis nenorėjo pasakyti, jog ilgisi komunizmo, tačiau pabrėžė, jog apgailestauja dėl tokios daugiatautės šalies mirties ir fakto, jog net 25 mln. rusų po geopolitinių pokyčių atsidūrė už Rusijos ribų. Jo pažadas „apsaugoti rusus“ Ukrainoje – akivaizdus to įrodymas. Apsaugok Dieve, jeigu šis žmogus sugalvos, jog tokios pagalbos reikia rusams Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje.
Panašu, jog Krymo prijungimas prie Rusijos kaip ir neišvengiamas. V.Putino žmonių propagandos mašina įgavo tokį pagreitį, jog jos sustabdyti praktiškai nebeįmanoma. Dar svarbiau tai, jog kovo 16 dieną vyksiantį referendumą Kryme stebės stebėtojai iš Rusijos, kurie žino, kaip gauti norimą balsavimo rezultatą. Jau suplanuota pakeisti Ukrainos valiutą Kryme rubliais, o Rusijos Dūma kovo 21 dieną organizuoja debatus Krymo įliejimo į šalies sudėtį klausimu.
Taigi ką gali padaryti Vakarai? Nedaug. Reikalavimus pasikalbėti su naujais Ukrainos lyderiais jis vadina spaudimu, tad tai daryti beprasmiška. Vis tiek V. Putinas nepaklausys. V. Putino sankcijos taip pat nesustabdys. Per vėlu ir siūlyti jam garantijas, kurių anksčiau jam taip reikėjo dėl Rusijos saugumo. Rusijos prezidentas įsitikinęs, jog Vakarams reikia jo galvos, tad yra pasirengęs ilgai kovai.
2007 metais Miunchene V. Putinas pasakė drąsią kalbą, kuri iš esmės tebuvo virkavimas iš nusivylimo, jog niekas į jį nekreipia dėmesio. Mes į jį tada nekreipėme dėmesio. Dabar atėjo metas, kai į mus dėmesio nekreipia jis.