2018-ieji baigėsi neramia nata Azovo jūroje, kur Rusija faktiškai užblokavo Ukrainos uostus ir iš esmės pradėjo valstybinį piratavimą prieš šios šalies laivybą. Niekas negali pasakyti, ar, ir kaip ši krizė plėtosis kitais metais. Ar agresija tuo ir baigsis, nes Rusija neturi didelių planų Azovo jūroje ir jos apylinkėse? Gal tai nauja priemonė 2019-aisiais, rinkimų metais, destabilizuoti visą Ukrainą? O gal ši krizė – prasta naujiena ir kitiems Rusijos kaimynams? Visai gali būti, kad atsakymų nežino net pats Kremlius, rašo Th. de Waalas.
Anot jo, vis dėlto verta šiek tiek atsitraukti, atskirti naujienas nuo ilgalaikių tendencijų ir trumpai apžvelgti Rusijos galimybes bei ambicijas jos kaimynystėje, atsižvelgiant ir į tai, kokių santykių su Rusija jos kaimynės pačios nori. Žinoma, ukrainiečiams apie tai svarstyti nelengva – jų kariai vis dar žūsta fronto linijoje šalies rytuose. Tačiau, pavyzdžiui, Pietų Kaukazo valstybės gali pažvelgti į esamą padėtį kiek ramiau.
Ne vien Rusijos kiemas
Pietų Kaukaze, atrodo, pamažu silpsta ne tik Sovietų Sąjungos palikimas, bet ir Rusijos įtaka, rašo straipsnio autorius. Rusų kalbą išgirsi vis rečiau – pavyzdžiui, du trečdaliai azerbaidžaniečių tvirtina turintys tik pamatines šios kalbos žinias. Gerokai sumenko Rusijos televizijos žiūrovų skaičius. Etniniai rusai sudaro vos 2–3 proc. gyventojų Pietų Kaukazo valstybėse – Armėnijoje, Azerbaidžane ir Sakartvele.
Pati Rusija tebėra stipriausia šių šalių kaimynė, bet auga ir kitų valstybių įtaka. Žurnalistai šių šalių jau nebevadina Rusijos kiemu – Pietų Kaukazas tapo savarankiškas. Jei jį ir galima pavadinti kaimynu, tai ne vien Rusijos, mano rašinio autorius. Čia vis daugiau įtakos turi Europos Sąjunga, taip pat Iranas ir Turkija. Koją įkėlė ir JAV: tarptautinis konsorciumas, kuriame dalyvauja dvi JAV bendrovės, ėmė statyti giliavandenį uostą Anaklijoje Juodosios jūros pakrantėje. Viena didžiausių regiono prekybos partnerių tapo Kinija, per šį regioną tiesianti Juostos ir kelio iniciatyvos maršrutą.
Žinoma, yra ir dvi ryškios išimtys. Armėnijoje tebėra Rusijos karinė bazė, o nuo Sakartvelo 1992–1993 m. atplėštose Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, pažeisdama tarptautinę teisę, Maskva laiko maždaug 7000 karių. Šias dvi teritorijas Maskva dar labiau atribojo nuo Sakartvelo per 2008 m. karą, po kurio namų neteko dar 15 tūkst. Pietų Osetijoje gyvenusių sakartveliečių. Praėjusiais metais buvo uždaryta dauguma sienos perėjų per Engūrio upę su Abchazija. Rusai ir pietų osetinai kelissyk po kelis metrus perkėlė Pietų Osetijos pasienio tvorą gilyn į Sakartvelo kontroliuojamą teritoriją, primena Th. de Waalas.
Visgi, pasak jo, Rusijos dominavimas šiuose dviejuose regionuose Kremliui kainuoja – ir ne vien pinigus. Paprastai apie tai garsiai nekalbama, bet daugelis jaunų sakartveliečių ne itin žavisi idėja susigrąžinti atskilusius regionus. Kadangi jie faktiškai prarasti, Sakartvelas gali sparčiau plėtoti ekonominę integraciją į ES ir karinę partnerystę su JAV. Šalies viduje ir Vakaruose laikomasi nuomonės, kad įšaldyti konfliktai nebegali būti pasiteisinimu atidėlioti ar nepakankamai investuoti į šalies pažangą.
Į valdžią ateina nauja, nesovietinė karta
Dar ryškesnis pavyzdys – Armėnija. Ji artima karinė ir politinė Rusijos sąjungininkė, Maskva finansuoja jos energetikos bei infrastruktūros projektus, bet šaliai vis tiek pavyko 2018 m. atsikratyti senojo režimo. Daugelis Vakarų stebėtojų nustebo, kad Rusija netrukdė „aksominei revoliucijai“ ir nebandė išgelbėti sau palankios valdžios, bet tiesą sakant tam ji neturėjo itin daug svertų.
Gruodžio 9 d. revoliucijos vadovas Nikolas Pašinianas užbaigė paskutinį savo stulbinamos pergalės etapą didele persvara laimėjęs šalies parlamento rinkimus. Šie rinkimai be kita ko parodė, kad glaudus bendradarbiavimas su Rusija nebepageidaujamas, mano Th. de Waalas ir primena, kad viena iš dviejų į parlamentą patekusių opozicinių partijų „Šviesioji Armėnija“ net vadina save proeuropine.
Pasak Th. de Waalo, negalima sakyti, kad N. Pašinianas į Rusiją žvelgia priešiškai – nebent labai netiesiogiai tokią išvadą galima daryti iš jo kalbų apie europines vertybes ir demokratiją. Esmė ta, kad kitaip nei pirmtakai, 43-ejų politikas užaugo jau posovietinėje erdvėje. Kaip rašo vienas armėnų analitikas, N. Pašinianas priklauso kartai, kurios negalima pavadinti sovietine, antisovietine ar posovietine – ji paprasčiausiai nesovietinė. Į tą pačią kategoriją, beje, patenka ir Sakartvelo ministras pirmininkas, 36-erių Mamuka Bachtadzė.
Tapo funkcionuojančiomis valstybėmis
Pietų Kaukaze besivystanti „post-rusiška“ tapatybė, žinoma, – menka paguoda Ukrainai, kuri regione išlieka svarbiausiu Rusijos agresijos ir poveikio taikiniu, tuo pat metu ir pati ieškodama naujos tapatybės.
Visgi, pokyčiai Pietų Kaukaze rodo, kad trys šio regiono valstybės rado būdą kalbėtis su Rusija. Jei vadovai neatstums piliečių darydami kvailystes ir nepradės kariauti tarpusavyje (ypač Armėnija ir Azerbaidžanas), jos turi visai neblogas galimybes 2019-aisiais išvengti konfrontacijos su Maskva. Jei Kremlius nutartų imtis manipuliacijų ir stiprinti savo įtaką – tai pirmiausia darytų išnaudodamas korumpuotą kaimyninių šalių elitą, perspėja Th. de Waalas.
Jis atkreipia dėmesį, kad Rusijos propagandos mašina apie šias tendencijas per daug nekalba. Jos visiškai priimtinos pragmatiškesniems rusų rinkėjams, kaip antai regione dirbančiai verslo bendruomenei ir kasmet čia apsilankantiems dešimtims tūkstančių rusų turistų.
Procesas lėtas, bet šiandien matome tris valstybes, kurios nepaisant trūkumų tapo funkcionuojančiomis ir daugmaž nepriklausomomis tarptautinėmis veikėjomis. Iki Šveicarijos joms toli, bet šiandien jos jau šviesmečiais nutolusios ir nuo to skurstančio konfliktų draskomo krašto, kokiu buvo griuvus Sovietų Sąjungai, rašo Th. de Waalas. Šiandien rimčiausi Pietų Kaukazo valstybių iššūkiai – korupcija, skurdas ir emigracija. Tačiau tokias problemas Sakartvelo, Armėnijos ir Azerbaidžano vyriausybės gali spręsti pačios ir už rezultatus turės atsakyti savo piliečiams. Tad laimingų naujų metų!