Oficialus valdžios perdavimas vyko prezidento rūmuose po iki išnaktų užsitęsusios parlamento sesijos, kurioje 149 iš 193 šalies įstatymų leidėjų pagaliau pritarė M.Jomaa vyriausybės sudėčiai.
Naujojo ministrų kabineto priesaiką priėmė prezidentas Moncefas Marzouki (Monsefas Marzukis). Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavo ir buvusios vyriausybės nariai.
Anksčiau trečiadienį darbą baigiantis premjeras Ali Larayedhas (Alis Larajezas) susitiko su M.Jomaa aptarti vyriausybės politikos ir svarbiausių problemų, su kuriomis susiduria Tunisas praėjus trejiems metams po sukilimo, nuvertusio ilgametį šalies diktatorių Zine'ą El Abidine'ą Ben Ali (Ziną El Abidiną Ben Ali).
A.Larayedhas ir M.Jomaa, kuris buvusioje vyriausybėje užėmė pramonės ministro postą, išskyrė „sunkumus, kurios reikės įveikti, siekiant teisingų ir skaidrių rinkimų“ vėliau šiais metais, sakoma vyriausybės pranešime.
Naujosios vyriausybės paskyrimas, kurios formavimas užtruko gana ilgai, yra svarbus žingsnis, siekiant užbaigti politinę krizę, kuri ištiko Tunisą po dviejų opozicijos parlamentarų nužudymo 2013 metais.
Tunise dominuojanti nuosaikiųjų islamistų partija „Ennahda“ sutiko užleisti valdžią po sunkiai pasiekto politinio susitarimo praėjusių metų pabaigoje.
„Ennahda“ laimėjo pirmuosius šalies demokratinius rinkimus 2011 metų spalį, praėjus devyniems mėnesiams po Z.A.Ben Ali nuvertimo, bet sulaukė griežtos pasaulietiškos opozicijos kritikos už tai, kad laikėsi islamistų vertybių ir nesugebėjo stabilizuoti padėties šalyje.
Politiniame susitarime buvo taip pat numatytas ilgai atidėliotos naujos konstitucijos priėmimas, nauji parlamento ir prezidento rinkimai, kurie turėtų įvykti iki 2014 metų pabaigos.
Likus trims paroms iki M.Jomaa nepartinės vyriausybės prisaikdinimo nacionalinė asamblėja taip pat iki išnaktų užsitęsusioje sesijoje priėmė naują konstituciją.
Naujas pagrindinis įstatymas buvo patvirtintas po dvejus metus trukusių įtemptų debatų, tarp jų – dėl islamo vaidmens ir moterų teisių. Jis laikomas moderniausia konstitucija arabų pasaulyje.
Tuo tarpu kaimyninėje Libijoje ir netoliese esančiame Egipte padėtis lieka nestabili, praėjus trejiems metams po Arabų pavasario pradžios šalys tebėra politinėje aklavietėje.