Iš viso 118 įstatymų leidėjų balsavo už tai, kad būtų pareikštas nepasitikėjimas 67 metų H.Essido darbu premjero poste, ir tik trys pritarė tam, kad jis toliau vadovautų vyriausybei. Dar 27 parlamentarai susilaikė.
Balsavime dalyvavo 191 iš 217 Tuniso parlamento narių.
H.Essidas, kurio vyriausybė buvo kritikuojama dėl nesugebėjimo pažaboti ekonominę krizę, spręsti didelio nedarbo problemos ir užkirsti kelio serijai džihadistų išpuolių, buvo spaudžiamas atsistatydinti nuo tada, kai šalies prezidentas Beji Caidas Essebsi birželį per vietos televiziją sukritikavo vyriausybę ir paragino sukurti naują nacionalinės vienybės vyriausybę.
Dabar B.C.Essebsi turi per dešimt dienų surengti konsultacijas, kad išrinktų „tinkamiausią žmogų“ naujai vyriausybei suformuoti. Kol kas aiškaus kandidato nėra.
Prieš balsavimą parlamente įstatymų leidėjai nariai gyrė H.Essidą už jo „sąžiningumą“, tačiau taip pat kritikavo jo darbą.
H.Essido partijos „Nidaa Tounes“ narys Abdelazizas Kotti kalbėjo apie „ekonominė krizę ... ir vyriausybės nesugebėjimą rasti sprendimo būdų ir suteikti Tuniso žmonėms vilties“.
H.Essidas jau anksčiau, sausį, buvo priverstas pertvarkyti vyriausybę po to, kai šalyje kilo didžiausi socialiniai neramumai nuo 2011 metų sukilimo, per kurį buvo nuverstas ilgametis Tuniso diktatorius Zine'as El Abidine'as Ben Ali.
Premjero šalininkai anksčiau pasmerkė Tuniso prezidento sūnaus Hafedho Caido Essebsi, kuris yra vienas iš „Nidaa Tounes“ partijos lyderių, „spaudimą“ vyriausybei.
H.Essido nušalinimas įvyko šaliai jautriu metu, ir šalies žiniasklaida abejoja, ar tai padės išspręsti šalies problemas.
„Ar Essido ir jo komandos pasitraukimas išspręs tas didžiules problemas, su kuriomis susiduria šalis? Būtų naivu manyti, kad šalies išgelbėjimas priklauso nuo nacionalinės vienybės vyriausybės“, – rašo šalies laikraštis „Le Quotidien“.
„Šiandien didžiausia baimė yra politinis vakuumas“, – skelbia „La Presse“
Tunisas, kur 2011 metas įvykęs sukilimas įkvėpė panašius judėjimus kitose arabų šalyse, ilgą laiką vadintas regioniniu sėkmingo perėjimo nuo revoliucijos prie demokratijos pavyzdžiu. Tačiau vėliau į valdžia atėjusios vyriausybės susidūrė su sunkumais kovojant su džihadistais ir gaivinant šalies ekonomiką.