„Visi! Tuojau pat! Dabar!“, – šaukė karys, sunkiais batais trypdamas gatvę nuklojusias sprogusių granatų nuolaužas.
Už jo stirksojo apdegęs Ukrainos karinio sunkvežimio skeletas, kliudytas, kai vežė ginkluotę į susirėmimų vietą šiauriniame Kijeve.
Priešais jį stovėjo senyva moteris su krepšiais bei vidutinio amžiaus vyras, pučiantis cigaretės dūmą, kol šnekučiavosi apie karą.
O virš jų, kažkur grėsminguose toliuose, švilpė minosvaidžiai arba „Grad“ raketos, bombarduojančios Ukrainos sostinę.
Visi praeiviai bėgte pasileido už pastato kampo ir žemyn tamsiais laiptais į betoninį rūsį.
Ten jų jau laukė grupė pervargusių žmonių, kurie trečiąją Rusijos invazijos į savo šalį dieną buvo atsidūrę neįtikėtinai arti progos išvykti iš Kijevo.
„Mėginome evakuotis, tačiau pusiaukelėje jie pradėjo bombardavimą“, – sakė IT inžinierė Helga Tarasova.
Ji su savo mažu sūnumi ir keliais draugais autobusu vyko į Kijevo traukinių stotį. Jų kita stotelė turėjo būti vakarų Ukrainos miestas Lvivas, o tuomet galbūt Lenkija.
„Iki stoties mums buvo likę 800 metrų“, – pasakojo 36-erių metų moteris, ant kelių supdama sūnų.
„Tačiau nacionalinė gvardija mūsų nepraleido. Mes bėgome su krepšiais ir, matyt, mūsų krepšiai juos išgąsdino“, – pridūrė ji.
Komendanto valanda
Ukrainos sostinė išgyvena apgultį.
Šeštadienį vakare čia savaitgaliui įvesta komendanto valanda, kurios vykdymą užtikrina šūvio be įspėjimo nurodymai.
Gyventojai pradėjo klijuoti langų stiklus lipnia juosta bei slėpti gatvių pavadinimus, pastatų numerius ir kitus mieste orientuotis padedančius ženklus, mėgindami suklaidinti Rusijos užpuolikus.
Aplinkui keletą tebeveikiančių degalinių vingiuoja dešimčių automobilių eilės.
Maisto prekių parduotuvės – arba uždarytos, arba pilnos žmonių, niūriai spoksančių į tuščias lentynas, kuriose nerasi nė duonos, paprasčiausios mėsos ar sūrio.
Vienas karys įrenginėja apkasus šalia greitkelio, kuriuo, kaip manoma, važiuos Rusijos tankai, siekiantys prasiveržti iki Maidano aikštės ir vyriausybės pastatų kvartalo.
„Tikėjomės, kad mūsų karta bus toji, kuri nugyvens be karo“, – rūsyje graudinasi pensininkė Tetyana Filonemko.
„Viskas, ką kare gali žmonės, tai laikytis drauge, būti kaip vienas, padėti vienas kitam. Tai viskas, ką mes galime“, – sako ji.
„Atverkite koridorių“
T. Filonemko rūsys yra padalintas į tris kambarius, sujungtus siauru koridoriumi ir apšviestas ant juodo laido kabančia elektros lempute.
Vienas vyras miega ant jogos kilimėlio, patiesto kelių medžio lentų. Šalia jo, ant medinės kėdės, stovi kibiras.
Kiti vyrai vaikštinėja, kelios moterys kuždasi. Vaikai žaidimų kampelyje atrodo mažiausiai susirūpinę.
„Viskas, apie ką galiu galvoti, tai vaikai“, – sako Nadežda Tkačuk.
58-erių moteris ką tik buvo užlipusi laiptais aukštyn ir iškišusi galvą laukan įkvėpti gryno oro – bei išgirsti, ar kovos garsai labai priartėjo.
„Leiskite atverti koridorių, kad jie nešaudytų į žmones, ir mes galėtume išsiųsti mažus vaikus“, – kalbėjo ji.
Tuo tarpu Julija Snitka turi dar skubesnių rūpesčių.
Iš po 32-ejų moters drabužių pūpso aštunto nėštumo mėnesio pilvas. Ji jaudinasi dėl to, kad jaudinasi.
„Mėginu išlikti kaip įmanoma ramesnė, kad neprasidėtų priešlaikinis gimdymas“, – sakė ji.
„Naktį daugiau nei valandą buvo didžiuliai sprogimai. Tikiuosi tai per kelias dienas baigsis“, – pridūrė moteris.