Nerimą kelia nacionalistiškai nusiteikusių, už R.T.Erdoganą mūru stojančių Vokietijos turkų agresyvumas kitokią poziciją turinčių savo tautiečių atžvilgiu. Armėnų genocido rezoliucija išryškino pavojingas nacionalistines nuotaikas turkų diasporoje.
„Turkai – tauri tauta, o tauri tauta negali vykdyti genocido, – pagrindinis patriotinis argumentas, sutelkęs beveik visus turkus tiek Turkijoje, tiek ir Vokietijoje: „Hitlerio anūkai kaltina Turkiją genocidu,“ – skelbė nacionalistinio leidinio „Sözcü“ antraštė. „Mūsų istorija nėra masinių žudynių istorija, mūsų istorija – gailestingumo istorija. Štai toks yra skirtumas tarp mūsų.“
Panašiu įžeistos tautos garbės refleksu reagavo įvairių ideologinių pakraipų spauda, santūresni buvo tik radikalūs kairieji. „Istorinė tiesa apie šį nusikaltimą meta tamsų šešėlį ant idealizuoto modernios, kemalistinės Turkijos įvaizdžio,“ – taikliai pastebi dienraščio „Die Welt“ korespondentas Richardas Herzingeris.
Kaip matyti, turkų sąmonės nepasiekė Vokietijos bundestago pirmininko Norberto Lammerto išsakytas argumentas, kuriuo jis palydėjo rezoliuciją: „Vokiečiai geriau nei kiti žino, kokia skausminga gali būti akistata su savąja istorija.“ Tačiau drauge jie patyrė, „kad kritiškas savosios istorijos įvertinimas nesugadina santykių su kitomis šalimis.“
Kokie jie turkai? Jų kraujas sugadintas
Ypač aštrūs žodiniai išpuoliai skriejo turkų kilmės vokiečių parlamentarų adresu: „Pasirašydami rezoliuciją, jie išdavė savo tėvynę, savo kilmę ir istoriją, – pasmerkė tautiečius didžiausias Turkijos vyriausybei artimas dienraštis „Sabah“. – Nepaisydami šalies prezidento Erdogano bei premjero perspėjimų, jie žengė šį skandalingą žingsnį.“
Toną užsipuolimams dar šeštadienį davė pats prezidentas: „Juk ir taip žinom, kieno ruporas jie yra“, – sakė Erdoganas apie turkų kilmės Bundestago narius, mesdamas kaltinimą, esą, jie Vokietijoje veikia uždraustos Kurdistano darbininkų partijos PKK užsakymu.
„Kai kas sako, jie esą turkai, – turėdamas galvoje vienuolika turkų kilmės vokiečių parlamentarų liejo panieką Erdoganas. – Kokie gi jie turkai? Joks žmogus, kurio gyslomis teka šios tautos kraujas, negali apkaltinti jos taip vadinamu genocidu.“ Todėl prezidentas siūlė patikrinti jų kraują laboratorijoje.
Pasitelkęs panašų žodyną, netgi nesidrovėdamas užgaulioti parlamentarų motinų, jam antrino ir Turkijos teisingumo ministras Bekiras Bozdagas (AKP): „Žmonės, maitinti tokiu sugadintu motinos pienu, neturi teisės reprezentuoti turkų tautos.“
Jūs - vienuolika mūsų priešų
Turkijos sostinės Ankaros meras į „Twitter“ paskyrą įkėlė vienuolikos turkų kilmės Vokietijos bundestago parlamentarų nuotraukas su prierašu, raginančiu Turkijos piliečius įsidėmėti jų veidus. Atsiliepdami į šią nusikaltėlių paieškos skelbimą primenančią nuotrauką, daugybė paskyros lankytojų reagavo raginimu „tautos išdavikus“ nužudyti.
Dėl Armėnų genocido rezoliucijos politikai užsipuolami ir pačioje Vokietijoje. Vienas iš užsipultųjų, parlamentaras Özcanas Mutlu, sakė televizijos kanalui ARD esąs sunerimęs, „nes kokie nors kuoktelėję tipai išties gali pamanyti, kad jie iš aukščiau gavo užsakymą žudyti. Taip Turkijoje buvo nužudytas jau ne vienas žmogus.“
Didžiausiu tautos priešu tapo vienas iš Armėnų rezoliucijos iniciatorių, Žaliųjų partijos lyderis Cemas Özdemiras. Jo biuro vadovas Marcas Bertholdas leidiniui „Welt am Sonntag“ paliudijo, kad Özdemiras dar niekada nėra gavęs tokio didelio skaičiaus grasinimų nužudyti.
Agresyviai užsipulta ir kurdų kilmės kairuoliškos partijos „Die Linke“ parlamentarė Sevim Dagdelen. Turtingas turkas iš Stambulo parlamentarės žudikui žada sumokėti didelę sumą pinigų: „Tam, kuris paleis kulką iš pradžių į jos koją, o paskui – į galvą, užmokėsiu 50 tūkst. eurų. Ir dar 50 tūkst. – už jos šeimos narius.“
Turkų kilmės socialdemokratų politikė, dienraščio „Tagesspiegel“ prašiusi neišduoti jos pavardės, sakėsi esanti lavinos grasinimų ir nepadorių įžeidimų taip įbauginta, kad vengianti išeiti į gatvę, - iš baimės būti atpažinta Erdogano šalininkų.
Nuo šeštadienio turkų kilmės Bundestago paralamentarams paskirta policijos apsauga, patariama jiems nevykti į Turkiją.
Nacionalistinės nuotaikos Vokietijos turkų bendruomenėje stiprėja
„Deja, esama ir turkų Pegidos. Dešinysis radikalizmas nėra vien vokiečių privilegija. Jo esama tiek Turkijoje, tiek ir tarp Vokietijos turkų,“ – atsiliepdamas į neapykantos bangą konstatavo C. Özdemiras.
Dienraščio „Tagesspiegel“ turimais duomenimis, Erdogano pozicijas Vokietijoje agresyviai gina Timuro Yükseko apsaugininkų firma, nacionalistines nuotaikas kursto „Pilkieji vilkai“ - dešiniųjų turkų ekstremistų partija, save vadinanti „idealistų federacija“. Vokietijos saugumo tarnybos teigimu, didelį įbauginimo potencialą turi tokios organizacijos, kaip „Naujasis Vokietijos turkų komitetas (AYTK)“, „Turan e. V.“, „Boxclub Osmanen Germania“ ar roko grupė „Turkos MC“.
„Ekstremali reakcija į Armėnų rezoliuciją įrodo, jog klimatas turkų bendruomenėje šiurkštėja. Čia įsigali nacionalistinės islamistinės nuostatos, kitaip manantiems daromas didžiulis spaudimas. Ir tai vyksta paraleliai su agresyvių tendencijų turkų vyriausybėje stiprėjimu,“ - konstatuoja „Tagesspiegel“.
Ryšį tarp Turkijos vyriausybės užsipuolimų ir iš turkų diasporos sklindančios agresijos įvardijo ir Bundestago pirmininkas Norbertas Lammertas. „Kiekvienas, kuris tokiu būdu mėgina daryti spaudimą atskiriems parlamentarams, užsipuola visą parlamentą,“ - sakė jis ketvirtadienio plenariniame posėdyje. Kad demokratiškai išrinktas šalies prezidentas XXI amžiuje savo kritiką Bundestago parlamentarams palydėtų abejone dėl jų turkiškos kilmės, o jų kraują vadintų sugadintu, - tokie dalykai jam rodėsi esą neįmanomi, - prisipažino parlamento vadovas.
Vokietijoje aktyviai veikia Erdogano lobistai bei propagandininkai
Dar prieš priimant rezoliuciją, spaudimą parlamentui sutartinai darė 557 Vokietijos turkų organizacijos. „Virš 90 procentų turkų pagrįstai atmeta kaltinimą genocidu ir vertina jį kaip šmeižtą,“ - rašė turkų diasporos atstovai bendrame laiške.
Pirmoji pasirašiusiųjų sąraše - „Turkų europiečių demokratų sąjunga (UETD)“. Internetiniame puslapyje ji prisisto kaip nepartinė, visus septynis milijonus turkų kilmės Europos gyventojų vienijanti organizacija, nors iš tikro veikia pagal Turkijos vyriausybinės partijos AKP direktyvas. Per šią organizaciją AKP siekia visus Europos turkus sutelkti apie R.T. Erdoganą.
Antroje vietoje sąraše įrašyta „Ditib“, iš Turkijos valdoma 900 bendruomenių prie mečečių sąjunga. Naivu būtų iš jų tikėtis kritikos Erdogano adresu: juk Turkijos valstybė siunčia į Vokietiją kruopščiai atrinktus pamokslininkus.
Pasirašė perspėjamą laišką ir „Islamo bendrija Milli Görüs (IGMG)“, kurią dėl ekstremistinių tikslų stebi Vokietijos konstitucijos gynimo tarnyba. IGMG generalinis sekretorius iki 2015 metų buvo Mustafa Yeneroglu. Vokietijoje augęs ir dvigubą pilietybę turintis Yeneroglu dabar Turkijos parlamente atstovauja Erdogano partijai AKP. O Vokietijos televizijoje, kur pastaruoju metu jau ne kartą dalyvavo disputų laidose, jis yra sunkiai nutildomas Erdogano ruporas.
Turkų diaspora – kaip geopolitinis instrumentas?
R.T.Erdoganas nori būti visų turkų prezidentas. Dažnas Vokietijos turkas, net ir čia gimęs, būtent taip jį ir vadina: „Mūsų prezidentas“. Abipusį Erdogano ir Vokietijos turkų ryšį programiškai brėžia garsioji, 2008 metais susitikime Kelne sakyta, jo kalba. R.T.Erdoganas, anuomet dar tik Turkijos premjeras, kreipėsi į 20 tūkst. Kelne susirinkusių „brolių bei seserų“, ragindamas juos išlaikyti turkišką tapatybę.
„Asimiliacija, - sakė jis tuomet, - yra nusikaltimas žmogiškumui.“ Tai privalu įsidėmėti. Lygiai kaip ir kitą dalyką: „Šiandieninėje Vokietijoje, Europoje, visame pasaulyje jūs nebebūkite „tie kiti“, tik laikinai čia esantys, jūs nebeturite teisės taip į save žiūrėti. Turkų bendruomenė 47 metus aukojosi šiai šaliai.“
„Tris milijonus skaičiuojanti turkų bendruomenė turėtų būti pajėgi daryti įtaką vokiečių politiniam kraštovaizdžiui“, - ragino tautiečius Erdoganas. Neprasprūdo negirdomis ir Erdogano ištarta frazė: „Europinę kultūrą turime paskiepyti turkų kultūra.“
Akivaizdu, kad ir Vokietijoje užaugusius turkų kilmės politikus jis regi kaip turkus, o ne vokiečius, tikisi iš jų grynai turkiškos tapatybės bei Turkijos interesų gynimo Vokietijos parlamente. Kaip televizijos disputų laidoje „Phoenix Runde“ pastebėjo nepriklausomas turkų žurnalistas Baha Güngör „turkai galvojo, jog turkų kilmės parlamentarai – penktoji Turkijos kolona, bet dabar jie aiškiai pamatė, kad taip nėra.“ Tai ir sukėlė tokią pasipiktinimo bangą, kuri dar labiau sutelkė turkus apie R.T. Erdoganą.
Publicistė Sonja Margolina, analizavusi Rusijos bandymus per rusų mažumą daryti įtaką Vokietijos politiniam klimatui, panašią tendenciją įžvelgia ir Turkijos politikoje: „ Diasporą panaudoti vidaus politikos tikslams bei instrumentalizuoti ją konfliktų kaimyninėse valstybėse kurstymui šiuo metu yra tapę išbandyta revanšistinių jėgų arsenalo priemone.“ O komentuodama dvigubą pilietybę, ji Vokietijos politiniame žurnele „Cicero“ rašė: „Pilietybė, panašiai kaip tautinė priklausomybė trečiajame XX a. dešimtmetyje, geopolitikoje vis dažniau naudojama kaip instrumentas.“
Tame kontekste vienareikšmiškai skamba ir ketvirtadienį R.T.Erdogano vokiečių politikams pasiųsta žinia: jie „neturėtų užmiršti, kad Vokietijoje gyvena pusketvirto milijono turkų“.