Tačiau apie šiuos žingsnius mąstančios šalys turėtų atkreipti dėmesį į įspėjimą: tokie užkariavimai būna sėkmingi tik tuo atveju, jei jie neįžiebia plataus masto karo.
Jungtinės Valstijos ėmėsi sankcijų prieš Turkijos ministerijas ir aukščiausius vyriausybės pareigūnus: įšaldė Turkijos gynybos ir energetikos ministerijų bei gynybos, energetikos ir vidaus reikalų ministrų aktyvus JAV. Prezidentas Donaldas Trumpas taip pat pažadėjo nutraukti derybas su Turkija dėl prekybos susitarimo ir padidinti tarifus plieno importui iš Turkijos.
Turkijai šios sankcijos vargiai pasijus. Tikėtina, kad ministerijos ir pareigūnai Jungtinėse Valstijose apskritai neturi aktyvų, o jų galimybės ir toliau naudotis Jungtinių Valstijų finansiniais aktyvais pasitelkiant kitas Turkijos vyriausybės šakas yra daugiau ar mažiau neribotos.
Europos Sąjunga savo ruožtu sutiko, kad jos šalys narės laikytųsi „tvirtų nacionalinių pozicijų jų ginklų eksporto politikos į Turkiją atžvilgiu“. Tai ne visai nurodymas taikyti ginklų embargą – veikiau rekomendacija Europos valstybėms liautis pardavinėti ginklus Ankarai. Vokietija, Suomija, Prancūzija, Nyderlandai ir Švedija jau pažadėjo taip ir padaryti.
Tačiau R. T. Erdoganas galėtų išgyventi ir visišką embargą: Rusija tik džiaugtųsi galėdama parduoti jam dar daugiau ginklų.
Turkijai taikomos sankcijos yra dar silpnesnės nei tos, kurių po to, kai 2014-ųjų kovą okupavo Krymą ir atėmė jį iš Ukrainos, susilaukė Rusija. Tą mėnesį Jungtinės Valstijos ir Europos Sąjunga tiems rusams, kurie, kaip manoma, dalyvavo šioje operacijoje, ėmė taikyti keliavimo laisvės apribojimus ir įšaldė jų turtą, o europiečiai apskritai uždraudė bet kokius verslo santykius su Krymu.
Rusija į šiuos apribojimus numojo ranka. Griežtesnės priemonės, į kurias Rusija atsakė tam tikrais importo draudimais, pradėtos taikyti tik po karinio konflikto rytinėje Ukrainoje eskalacijos ir po to, kai buvo numuštas virš prorusiškų separatistų kontroliuojamos teritorijos skridęs keleivinis Malaizijos avialinijų lėktuvas.
Dabar R. T. Erdoganas, kaip anksčiau ir V. Putinas, gali ramiai miegoti nesibaimindamas, kad jo šalis sulauks kažko panašaus į griežtas Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos sankcijas, kurios buvo taikytos Irakui, kai šis 1990-aisiais įsiveržė į Kuveitą. Tai buvo viską apimantis prekybos ir finansinis embargas.
Krymo ir šiaurinės Sirijos atveju taikomų sankcijų silpnumas kenkia „teritorinio vientisumo normos“ idėjai, kuri, kaip manoma, turėjo išsigryninti per laikotarpį po Antrojo pasaulinio karo. Šios normos – bendro tarptautinio susitarimo prieš karinius užkariavimus ir ginkluotą separatizmą – atsiradimas ir priėmimas dažnai laikomas ta priežastimi, dėl kurios pastaraisiais dešimtmečiais mažėja užkariavimų mėginimų skaičius.
Tačiau politikos mokslų atstovo Marko Zacherio, kurio 2001-aisiais paskelbtame straipsnyje buvo dėstoma idėja, kad ši teritorinio vientisumo norma nulėmė smarkų sienų pokyčių skaičiaus sumažėjimą, išvadoms naujesniame tyrime buvo paprieštarauta. Paaiškėjo, kad priežastinį ryšį tarp šios normos ir teritorijų užgrobimo paplitimo įrodyti sunku.
Danas Altmanas iš Džordžijos valstijos universiteto naujausiame savo straipsnyje teigia, kad teritorijų užkariavimas niekuomet nebuvo praradęs aktualumo. Remdamasis keliais atnaujintais duomenų apie tarpvalstybinius konfliktus rinkiniais, jis tvirtina, jog paprasčiausiai pakito teritorijų užgrobimo pobūdis.
Valstybėms vis labiau vengiant sąmoningai sukelti karą, į karą panašių užkariavimo formų jau senokai ėmė smarkiai mažėti. Labiau su fait accompli (įvykusių faktų) strategija ir jos tikslu išvengti karo derantys užkariavimo bandymai pasirodė esantys patvaresni. Tokiais atvejais paprastai taikomasi į mažesnes teritorijas, ypač tokias, kuriose yra mažai gyventojų arba žmonės apskritai negyvena, nėra karinių pajėgų, kurias reikėtų pašalinti.
Galėtų pasirodyti, kad valstybės, vis labiau besistengdamos išvengti pradėti karus, apskritai atsisakė užkariavimų. Tačiau iš tiesų šalys vengia tik karą įžiebti galinčių užkariavimų, ir toliau tęsdamos santykinai karu negresiančius užgrobimus.
Pasak D. Altmano, visos šalys, atsakingos už pirmuosius devynis nuo 1975-ųjų užgrobimo bandymus, pasibaigusius karais – kitaip tariant, konfliktais, kai mūšių metu žuvo daugiau nei tūkstantis žmonių – galiausiai užkariautų teritorijų neteko. Tačiau iš 30 teritorijų, apimančių valstybių dalis, užgrobimų, įvykusių nuo 1980 iki 2018 metų, pusė nukariavimų atveju užpuolimo iniciatoriams buvo sėkmingi – jiems pavyko išlaikyti įgytas teritorijas.
Tai reiškia, kad sėkmingiems užkariautojams pavyksta išvengti karo.
Bandymas užgrobti visą šalį, kaip tą 1990-aisiais darė Irakas, didina trečiųjų šalių karinio įsikišimo riziką, pažymi D. Altmanas. Tai, kas nutiko Kuveitą užgrobusiam Irakui, taip pat rodo, kad sankcijos tokioje situacijoje gali būti triuškinamos. Tačiau, pasak D. Altmano, „mažesnių užkariavimų aukos paliekamos likimo valiai“.
„Iš 63 pirmųjų nuo 1945 metų į valstybių dalis nukreiptų užgrobimų bandymų buvo tik penki atvejai, kai trečioji šalis – draugiška aukai valstybė ar jos sąjungininkė – paleido bent vieną šūvį, kad apgintų auką“, – pastebi D. Altmanas.
Dėl šios priežasties V. Putino įvykdyta Krymo okupacija yra pakankamai tipiška šių dienų užkariavimų sėkmės istorija. Smurto buvo nedaug, o V. Putinas teisingai apskaičiavo, kad trečiųjų šalių įsikišimas būtų silpnas. Kita vertus, Rusijos įsiveržimas į rytinę Ukrainą, taip pat vertinant pagal D. Altmano išvadas, yra veikiau apsirikimas: prasidėjo karas, o Rusija tikisi dabar Maskvos remiamų separatistų užimtas teritorijas perduoti Ukrainai, jei pavyks išsiderėti palankias taikos sąlygas.
Sirijoje R. T. Erdoganas taip pat akivaizdžiai tikėjosi Krymo stiliaus fait accompli. Tačiau pastarieji sausumos įvykiai, pavyzdžiui, Sirijos kariuomenės įsikišimas kurdų pajėgų pusėje ar Rusijos reikalavimas, kad Turkija neturėtų įsikibti užgrobtų teritorijų, rodo, kad jis, visai kaip ir V. Putinas rytinėje Ukrainoje, galėjo apsirikti.
Silpna Vakarų reakcija neprivers R. T. Erdogano trauktis. Tačiau tikimybė, kad įsiliepsnos plataus masto karas, gali sužlugdyti jo planą sukurti 30 kilometrų pločio gilyn į Siriją nusidriekiančią „saugumo zoną“.
Jam gali prireikti sudaryti sandorį su V. Putinu ir Sirijos diktatoriumi Basharu al-Assadu. Tai galėtų reikšti, kad R. T. Erdoganas į šiaurinę Siriją perkeltų apie 3,7 milijono Sirijos pabėgėlių, kuriuos Turkija priglaudė ir daugiau nebenori jų laikyti, o Rusija ir B. al-Asado režimas veikiausiai taptų atsakingi už bet kokios prieš Turkiją nukreiptos veiklos stabdymą pasienyje.
Kalbant apie užkariavimus, apskritai nėra aišku, ar kada nors egzistavo „taisyklėmis pagrįsta tvarka“. V. Putinas ir R. T. Erdoganas tiesiog rizikuoja labiau, nei yra įprasta. Autoritariniai lyderiai ant kortos stato daug. R. T. Erdogano žingsnis į Siriją yra lošimas, bet ne todėl, kad jis gali būti atsakingas už kokios nors svarbios normos pažeidimą.
Leonidas Beršidskis yra „Bloomberg Opinion“ Europos apžvalgininkas. Jis yra Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ įkūrėjas ir redaktorius bei nuomonių svetainės „Slon.ru“ steigėjas.