Ukraina: paskutiniai laisvi rinkimai?

Spalio 28 d. Ukrainoje vyks parlamento rinkimai, kuriuose, opozicijos teigimu, bus sprendžiamas šalies likimas. Tikėtina, kad valdžią galutinai paims valdančioji Regionų partija ir prezidentas Viktoras Janukovyčius, todėl jau kiti rinkimai primins baltarusiškus ir rusiškus, tai yra jokio pasirinkimo iš tiesų nebus.

Jau dabar Ukrainoje faktiškai įvesta žiniasklaidos cenzūra ir paperkami rinkėjai – jiems į namus nešami maisto produktai ir net puodeliai su konkrečių kandidatų pavardėmis. Partijų programų niekas iš esmės neaptaria – balsuoti reikės už veidus, tarp kurių yra dainininkių, rašytojų ir sportininkų. O šie veidai be jokios gėdos dažnai migruoja iš vieno sąrašo į kitą: tarp kandidatų Regionų partijos sąraše yra nemažai buvusių Julijos Tymošenko bloko narių.

Apie pagrindinę Ukrainos problemą – tai, kad nėra teisingumo – net opozicija nekalba. Tik girdėti kvietimų likviduoti Konstitucinį teismą, nors visi kiti tokie korumpuoti ir pavaldūs valdžiai, kad seniai spjaudo ant įstatymų ir priima absurdiškus, įstatymams prieštaraujančius sprendimus. Viskas, ką priima arba ketina priimti parlamentas, praktiškai neturi jokios reikšmės – bet kuris teismas bet kurį įstatymą gali pateikti taip, kad jo neatpažinsi. Tai jau tapo investuotojų sprukimo iš šalies priežastimi – net bankai visaip stengiasi atsikratyti savo antrinių įmonių.

Ukrainiečiai turės išrinkti 450 deputatų – apytiksliai po vieną rinks 100 tūkst. rinkėjų. Pirmą kartą per pastaruosius metus, kai Aukščiausioji Rada buvo renkama tik pagal partijų sąrašus, 225 parlamento narius reikės rinkti vienmandatėse apygardose. Taip pat pirmą kartą uždrausti rinkimų blokai, todėl anksčiau gana populiarus Julijos Tymošenko blokas greičiausiai gyvena paskutines dienas – kaip ir antrasis opozicijos blokas „Mūsų Ukraina – liaudies savigyna“. Simboliška, kad pirmaisiais numeriais šiuose blokuose praėjusiuose rinkimuose buvę Julija Tymošenko ir Jurijus Lucenka sėdi kalėjime.

Jeigu tikėtume sociologinių apklausų duomenims („GfK NOP“, rugpjūčio 20 – rugsėjo 1 d.), į Ukrainos parlamentą pateks tik keturios partijos. Pirmiausia tai Regionų partija, kurios pirmuoju numeriu sąraše įrašytas dabartinis ministras pirmininkas Mykola Azarovas. Už ją ketina balsuoti 24 proc. apklaustųjų. Jų rinkimų šūkis – „Nuo stabilumo prie klestėjimo“. Rugpjūtį ši partija, pažeisdama procedūras, parlamente prastūmė naują kalbos įstatymą, kuris leido rusų kalbą paversti antrąja ar net pirmąja valstybine kalba daugelyje apskričių Pietų ir Rytų Ukrainoje. Spėjama, kad tai padės partijai konsoliduoti savo elektoratą, kuris per 20 šalies nepriklausomybės metų taip ir neišmoko kalbėti ukrainietiškai. Antruoju numeriu Regionų partijos sąraše įrašyta dainininkė Taisija Povalij.

Po Regionų partijos apklausose antra – susivienijusi opozicija. Už J. Tymošenko partijos „Batkivščyna“ (liet. „Tėvynė“) sąrašą, kurio pirmasis numeris yra Permainų fronto lyderis Arsenijus Jaceniukas, pasirengę balsuoti 17 proc. rinkėjų. „Batkivščyna“ į savo sąrašą įtraukė ir smulkių partijų vadovus, tarp kurių atsidūrė ir buvęs gynybos ministras Anatolijus Grycenka. Rinkimų plakatuose dažnai figūruoja J. Tymošenko ir A. Jaceniukas, šūkis – „Mes susivienijome dėl Batkivščynos“. Svarbu tai, kad žodis batkivščyna niekada neverčiamas į rusų kalbą, nes Odesoje yra sava prokremliška partija „Rodina“ (liet. „Tėvynė“) – jos pavadinimas taip pat niekada neverčiamas į ukrainiečių kalbą. Tai atspindi realią šalies susiskaldymo situaciją – ukrainietiška batkivščyna ir prorusiška rodina...

Už naująją garsaus boksininko Vitalijaus Klyčko partiją – Ukrainos demokratinį aljansą už reformas – balsuotų 12 proc. respondentų, o už senąją Komunistų partiją – 8 procentai. Pirmosios simboliu tapo kumštis, kuriuo V. Klyčko ir jo šalininkai ketina sudaužyti V. Janukovyčiaus režimą. Komunistai gatvėse jau pasitelkė agitaciją, labai primenančią Vladimiro Majakovskio stilių: „Eti buržuji narod obokrali. Pri naših dedah za takoje sažali“ (liet. „Šitie buržujai liaudį apvogė. Mūsų senelių laikais už tai sodindavo“).

Į parlamentą gali pakliūti ir Ukrainos susivienijimas „Laisvė“, kuriam vadovauja Olegas Tiagnybokas. Už šią nacionalistų partiją pasirengę balsuoti 3 proc. apklaustųjų, o tai, žinoma, netempia iki nustatyto 5 proc. barjero, tačiau pats O. Tiagnybokas sako, jog ši partija visada gaudavo daugiau, nei prognozuodavo sociologai. 

Įdomu tai, kad ketvirtis rinkėjų, 25 proc. respondentų, iki šiol tebėra neapsisprendę, už ką balsuos. Tikėtina, kad būtent į juos taikosi Natalija Korolevska – praeityje buvusi J. Tymošenko bendražygė ir deputatė nuo jos politinio bloko, kuri po J. Tymošenko arešto grasino sukelti „naują Maidaną“, didžiulius protestus Kijeve.

Deja, iškart po J. Tymošenko sulaikymo verslininkė N. Korolevska kone nusipirko Ukrainos socialdemokratų partiją – dalį jau minėto Julijos Tymošenko bloko. Ir pervadino: Natalijos Korolevskos partija „Ukraina – pirmyn!“ Tada pradėjo nematyto masto agitaciją dar likus daug laiko iki rinkimų. Ėmė sklisti gandai, kad ją finansuoja Regionų partija, kuri nori pati susikurti dirbtinę opoziciją. Anksčiau Regionų partijos šūkis buvo „Statome naują šalį“, o N. Korolevskos variantas – „Nauja šalis – nauja ekonomika“. Jos politine reklama buvo nukabinėta visa Ukraina, tai kainavo mažiausiai dešimtis milijonų JAV dolerių. Tačiau šalyje, kur didžioji dalis ekonomikos tūno šešėlyje, net Mokesčių inspekcija nepasidomėjo, už kokius pinigus tai buvo padaryta.

Prasidėjus rinkimų kampanijai, N. Korolevska antruoju partijos sąrašo numeriu įrašė žinomą ukrainiečių futbolininką Andrejų Ševčenką, kuris anksčiau žaidė klubuose „A. C. Milan“ ir „Chelsea“. Beje, tam, kad galėtum balotiruotis parlamento rinkimuose, privalai pastaruosius penkerius metus nuolat gyventi Ukrainoje, o A. Ševčenka gyveno Italijoje ir Anglijoje. Nepaisydama to, Centrinė rinkimų komisija jį užregistravo. Kai žurnalistai pasiteiravo, kaip jis apeis sėslumo barjerą, nuoširdusis futbolininkas atsakė: „Na, žmonės spręs šią problemą.“ Ir atrodo, kad jau išsprendė – Ukrainoje niekas nepasipiktino tokiu nesusipratimu. Visi seniai pripratę.

Futbolininkas A. Ševčenka publiką prajuokino dar kelis kartus. Pirmiausia jis užpildė pajamų deklaraciją (kai jau žaidė Kijevo klube „Dinamo“), kurioje pažymėjo, kad per mėnesį gauna 300 JAV dolerių. Taip, taip, Ukrainoje visuotinai priimta dirbti už minimalią algą, o likusią dalį pasiimti vokelyje, tačiau lygiai taip pat visuotinai spėjama, jog klubas „Dinamo“ moka milijonus dolerių, ypač legionieriams. Antra, po tokios gana kuklios deklaracijos A. Ševčenka N. Korolevskos partijai iškilmingai paaukojo 10 mln. grivinų čekį (daugiau nei 1 mln. JAV dolerių). Trečia, jis į viešus debatus pakvietė boksininką V. Klyčko.

Pats V. Klyčko tokį kvietimą atmetė, pareiškęs, kad debatai rengiami su politiniais priešininkais, o A. Ševčenka juk įstojo kaip ir į opozicinę partiją. Ukrainos internautai ėmė smagintis kurdami karikatūras, kuriose V. Klyčko ir A. Ševčenka stovi už tribūnų apsirengę kostiumais ir kiekvienas iš jų tepasako: „Eeee...“

„Vitalijus Klyčko, Arsenijus Jaceniukas ir Viktoras Janukovyčius yra patys populiariausi politikai, turintys aukščiausią teigiamą reitingą – atitinkamai 55, 37 ir 37 proc.“, – pareiškė sociologinio tyrimo organizatoriai. V. Janukovyčius yra veikiantis prezidentas, A. Jaceniukas buvo Nacionalinio banko galva, užsienio reikalų ministras ir parlamento pirmininkas, o V. Klyčko iš tiesų taps Ukrainos politikos atradimu.

V. Klyčko žada visada būti opozicijoje Regionų partijai ir visada bendradarbiauti su „Batkivščyna“. Jau dabar šios dvi politinės jėgos, taip pat O. Tiagnyboko „Laisvė“, koordinuoja savo veiksmus kai kuriose vienmandatėse apygardose, kad, esant populiariam vienos partijos kandidatui, kita išvis nekeltų savo kandidato arba keltų menkai žinomą kandidatą, kuris realios konkurencijos nesudarytų.

Deja, Kijeve daugelyje apygardų kandidatuoja visų trijų partijų kandidatai – tai iš tiesų ir glumina, ir painioja rinkėjus. Be to, daugelis rinkėjų jau niekuo nebetiki: po Viktoro Juščenkos ir Julijos Tymošenko pergalės 2004 m. jie taip greitai susipyko ir nuolat konfliktavo, kad nebuvo įvykdyta nė viena esminė permaina. Jų kovos fone į valdžią atėjo V. Janukovyčius, pažadėjęs net 21 strateginę reformą. Žinoma, pastaruoju metu prezidentas tai užmiršo.

Jam pavyko vieninteliu Konstitucinio teismo sprendimu įvykdyti radikalią konstitucinę reformą, kuri Ukrainai reiškia grįžimą prie senosios konstitucijos, stiprinančios prezidento galias. Ir nors V. Janukovyčių rinko pagal naują konstituciją, šaliai jis vadovauja pagal senąją. Ir parlamento rinkimų rezultatai, iš esmės, nieko nepakeis – iki 2015 m. svarbiausias bus V. Janukovyčius.

2012 m. parlamento rinkimai gali atlikti lemtingą vaidmenį, jeigu V. Janukovyčiui pavyks įgyvendinti savo svajonę ir surinkti lojalią konstitucinę daugumą – 300 ir daugiau vietų. Jis jau du kartus buvo labai arti šio tikslo, tad šįkart iš visų jėgų stengsis nepraleisti galimybės. Nes tokiu atveju jis parlamente patvirtins naują konstituciją. Tada tai bus kitokia Aukščiausioji Rada ir kitokia Ukraina, labai primenanti Rusiją ir Baltarusiją.

Ukrainos opozicija turi tik vieną galimybę, kuri vadinasi ekonominė krizė. Šalis paskendo skolose, jai daugiau neskolina net Tarptautinis valiutos fondas, greitai neliks, iš ko mokėti, ir gali įvykti bankrotas. Nacionalinė valiuta, pastaraisiais metais sustingusi ties 8 grivinų už 1 JAV dolerį riba, rugsėjį nesugebėjo atsilaikyti ir kelias dienas doleris kainavo 9 grivinas. Nors Nacionalinio banko kontrolė buvo labai griežta. Gaisro sąlygomis kursą grąžino, bet tuo, kad po rinkimų prasidės rimta devalvacija, niekas neabejoja.

Ir nei valdžia, nei opozicija iš tiesų nežino, ką daryti. Ukraina pakibo tarp Sovietų ir Europos sąjungų, tarp NATO ir neutraliteto, tarp socializmo ir feodalizmo.