Į šiuos klausimus aiškiai atsakyti jau neįmanoma. Prieš ketvirtadienį Ženevoje įvyksiančius keturšalius pokalbius padėtis sudėtinga. Tačiau jų dalyvės - Rusija, Ukraina ir Vakarai - turi kai ką bendra: jos visos savo klaidomis prisidėjo prie eskalacijos, kuri šiomis dienomis gali peraugti į bet ką - netgi karą Europoje, rašo vokiečių portalas "n-tv".
Pradėkime nuo Rusijos. Maskva griežtai neigia atitinkamus kaltinimus, tačiau vargu, ar kas abejoja, kad Vladimiras Putinas ne tik simpatizuoja sukilėliams, bet ir juos tiesiogiai remia. Tai įrodo daug kas, pavyzdžiui, bendri interesai. Nei Kremlius, nei sukilėliai nepripažįsta naujosios provakarietiškos vyriausybės Kijeve. Jie reikalauja konstitucijos pataisų ir daugiau autonomijos regionams. Koncentruotos akcijos Donecke ir Slavianske tiksliai suplanuotos, separatistų karinė įranga stebėtinai profesionali - tai taip pat rodo sąsajas su rusų žvalgyba.
Maskva neatsiriboja nuo sukilėlių. Priešingai. Jų pasitikėjimą savimi didina tai, kad pasienyje stovi dešimtys tūkstančių rusų kareivių. Kad Rusija nori tarti savo žodį dėl buvusios broliškos respublikos ateities, suprantama. Tačiau atvirai (Krymo atvejis) arba slapčia (Rytų Ukraina) kištis į Kijevo suverenumą ir provokuoti skilimą, yra visiškai nepriimtina.
Tačiau ne tik rusai kalti dėl konflikto eskalacijos.
Pakalbėkime apie naująją vyriausybę Kijeve. Senoji opozicija nepakankamai įvertino savo revoliucijos poveikio likusioje šalies dalyje. Ukrainos Vakaruose ji labai remiama, tačiau Rytuose - ne. Kad sustiprintų savo legitimumą, opozicija turėjo mėginti apjungti visą šalį.
Dabartinė vyriausybė yra ne žmonių rinkta, o atėjo į valdžią po perversmo. Nacionalinio susitaikymo projektas visiškai nepavyko. Premjeras Arsenijus Jaceniukas nuo pat pradžių žengė abejotiną žingsnį ir ministrais paskyrė kraštutinės dešiniosios partijos „Svoboda“ narius. Ši partija atvirai kursto prieš Kremlių ir į Rusiją orientuotoje Rytų Ukrainoje seniai vertinama prieštaringai.
Į konfliktą įsipainioję ir Vakarai. Europos Sąjunga (ES) netgi prisidėjo prie jo kilimo. Derybose dėl Asociacijos sutarties Kijevui buvo liepta pasirinkti - „Europa arba Rusija“. Maskvos atžvilgiu tai buvo įžeidimas. ES privalėjo ieškoti dialogo su Rusija.
Problematiški buvo ir Europos bei JAV veiksmai prasidėjus protestams Maidane. Užuot tolygiai tarpininkautų tarp konfliktuojančių pusių, jos ėmėsi remti vien tik senąją opoziciją. Buvo teisinga pasmerkti Krymo aneksiją ir paskelbti sankcijas Rusijai. Tačiau pritrūko kitų veiksmų. Užuot finansinę paramą susiejusios su tam tikromis sąlygomis, Europa bei JAV toleravo ir partijos „Svoboda“ įtraukimą į vyriausybę, ir nepakankamą įvykių Maidane išaiškinimą.
Su neramumais Rytų Ukrainoje Vakarai nesusiję. Ir vis dėlto pastarosiomis dienomis paaiškėjo, ko trūksta: nuoseklumo. Pasitvirtino paplitusi išankstinė nuomonė: europiečiai moka kalbėti, tačiau kai situacija tampa rimta, su ja nesusitvarko. Nors ES finansiškai remia Kijevą, tačiau kovoje dėl valstybės saugumo faktiškai palieka jį vieną. Sankcijos įspūdžio Rusijai nedaro. Imtis ko nors daugiau - galbūt karinių veiksmų - nesirengiama (JAV) arba nepajėgiama (ES).
Taigi Rusija, ES ir JAV stovi prie praėjusių savaičių stiklo šukių krūvos. Vien tik baksnojimas pirštu į kitą keblios situacijos neišspręs. Pirmasis žingsnis galėtų būti, jei viena šalių Ženevoje paskelbtų apie ligšiolinio savo kurso pakeitimą. Dabar svarbi bendra pozicija. Sąlygos tam dar palankios. Juk prie vieno stalo sėda visi svarbūs veikėjai. Jei tai būtų pavykę anksčiau, daug nemalonumų buvo galima išvengti. Ženeva yra paskutinysis šansas. Ukrainai reikia plano į ateitį. Alternatyva yra karas.