Būsimos „Normandijos formato“ derybos (Prancūzija, Vokietija, Rusija ir Ukraina) sukėlė didelę „zrados“ bangą Ukrainos socialiniuose tinkluose, ir visai pagrįstai: visi ženklai rodo, kad Kijevas bus verčiamas „siekti taikos“ vadovaujantis rusiškuoju scenarijumi, rašo ru.delfi.lt.
Iš pradžių susipažinkime su keletu faktų. „Normandijos formato“ derybos turi būti surengtos iki rugsėjo mėnesio pabaigos. Jau įvyko keturių šalių užsienio reikalų ministrų parengiamasis susitikimas. Situacija tokia: pagerėjo Maskvos ir Paryžiaus tarpusavio santykiai; po Emmanuelio Macrono ir Vladimiro Putino susitikimo rugpjūčio mėnesį tapo akivaizdu, kad Prancūzija yra pasiruošusi glaudesniam dialogui su Rusija ir net linkusi padaryti tam tikrų nuolaidų.
Pagrindiniai Vokietijos interesai – dujotiekio „Šiaurės srautas 2“ statybos. Berlynas jokiu būdu jų neišsižadės. Be to, prezidentas Volodymyras Zelenskis susikūrė „taikos prezidento“ įvaizdį ir ketina sureguliuoti konfliktą Donbase diplomatiniu keliu. Vakaruose, įskaitant Jungtines Amerikos Valstijas, pastaruoju metu sklinda kalbos apie naujojo Ukrainos prezidento „padrąsinančias taikos žinutes“.
Derybų darbotvarkė taip pat nėra didžiulė paslaptis. Balandžio 12 d. į Kijevą atvyko Suomijos prezidentas Saulis Niinisto. Jis laikomas vienu iš derybų tarp Rusijos ir Vakarų tarpininkų. Trumposios spaudos konferencijos, kurioje dalyvavo ir Suomijos lyderis, metu V. Zelenskis pareiškė, kad keturšalio susitikimo metu bus aptariamas Steinmeierio planas.
Tai patvirtino ir Maskva: dar rugpjūčio mėnesio pabaigoje Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad „būtina popieriuje užrašyti Steinmeierio formuluotę“.
2015 m. Vokietijos užsienio reikalų ministro Franko Walterio Steinmeierio (šiandien jis užima Vokietijos prezidento postą) pasiūlyta formuluotė – ne detalus dokumentas ir ne išsamus veiksmų planas, kaip kartais bandoma ją pateikti, o trumpas planelis, kurį sudaro vos keturi punktai.
1. Rinkimai separatistinėse „respublikose“ be kovotojų nuginklavimo; Rusijos karinių pajėgų išvedimas.
2. Ukraina suteikia autonomiją Luhansko liaudies respublikai (LLR) ir Donecko liaudies respublikai (DLR).
3. Kovotojams pritaikoma amnestija.
4. Ginkluotieji daliniai gauna „nacionalinės milicijos“ statusą.
Šis planas yra vienas iš 2015 m. Minsko susitarimų įgyvendinimo variantų. Verta įdėmiau panagrinėti kiekvieną punktą.
Rinkimai. Visų pirma, okupuotame Donbase jau du kartus buvo bandoma surengti rinkimus, imituojant Minsko susitarimų įgyvendinimą. Tik šios „liaudies valios“ išraiškos niekas nepripažino. Remiantis Steinmeierio formuluote, balsavimas LLR ir DLR turi vykti stebint Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO).
Ukrainos užsienio reikalų ministras Vadimas Pristaiko jau pranešė, kad rinkimus okupuotose teritorijose būtų neblogai surengti kartu su vietos rinkimais kituose Ukrainos regionuose (pastarieji turi įvykti 2020 m. rudenį, tačiau V. Zelenskio komanda sako, kad juos reikia surengti anksčiau: arba šių metų lapkričio mėnesį, arba 2020 m. balandį).
Pono V. Pristaiko žodžiai sulaukė nemažai „zrados“, ir jam teko skubiai teisintis: neva teisėtas balsavimas laikinai okupuotose teritorijose bus įmanomas tik tuomet, kai Rusijos karinės pajėgos paliks Donbasą.
Šis punktas yra gerokai įdomesnis. Rusija niekuomet nepripažino ir vargu ar kada nors pripažins, kad Donbase yra jos karinių dalinių. Greičiausiai Maskva laikysis šios pozicijos ir „Normandijos formato“ derybose: jei „jų ten nėra“, tuomet nėra ir ko išvesti iš Donbaso. Taip pat tai reiškia, kad dviem karui apginkluotiems (įskaitant sunkiąją artileriją) armijos korpusams, dislokuotiems LLR ir DLR teritorijoje, formaliai bus suteiktas „nacionalinės milicijos“ statusas.
Pačių rinkimų atžvilgiu taip pat yra nemažai klausimų: ar juose leis dalyvauti visoms Ukrainos partijoms, ar jų atstovai galės netrukdomi dirbti toje teritorijoje ir kas bus atsakingas už jų saugumą? Gal „nacionalinė milicija“? Jei rinkimų sąrašuose bus nurodyti tik separatistų kandidatai, ar verta diskutuoti apie tokių rinkiminių eksperimentų vertę?
Kalbant apie autonomiją ir ypatingąjį statusą, norint jį įtvirtinti konstitucijoje, reikia 300 Aukščiausios Rados narių balsų, o V. Zelenskio partija jų turi tik 250. Tiesa, visai įmanoma, kad ją palaikys prorusiškoji „Opozicinė platforma“ ir tam tikras jokioms frakcijoms nepriklausančių deputatų skaičius.
Taip pat reikia nepamiršti vadinamojo gatvės veiksnio: veteranų judėjimas ir dešiniojo sparno organizacijos tokio balsavimo tikrai nepraleis. Kai 2015 m. rugpjūčio mėnesį Aukščiausioje Radoje buvo svarstomas įstatymas dėl ypatingojo statuso suteikimo Donbasui, prie parlamento sienų vyko masiniai susirėmimai. Vienas demonstrantas net metė granatą, kuriai sprogus žuvo trys nacionalinės gvardijos kariai. Vargu ar kas nori, kad tokie įvykiai pasikartotų.
Vis dėlto tas pats V. Pristaiko jau spėjo pranešti, kad jokių keitimų konstitucijoje dėl Donbaso statuso negali būti, o okupuotąsias teritorijas galima integruoti vadovaujantis galiojančiu įstatymu dėl decentralizacijos (Ukrainos įstatymas, kuriuo šalies regionams suteikiama didesnė ekonominė laisvė).
Donbaso autonomija de jure atvers Pandoros skrynią: Rusija vėl pradės diskusiją dėl Ukrainos federalizacijos. Donbaso pavyzdžiu užsinorės pasekti ir kai kurie pietryčių regionai, Užkarpatė. Rusijos remiamos politinės jėgos bando pakartoti „Rusijos pavasario“ (keletas separatistinių sąmokslų Ukrainos rytinėse srityse) scenarijų. Šių veiksmų padarinys bus masiniai ir, tikėtina, ginkluoti susirėmimai tarp patriotinių ir prorusiškų jėgų.
Skubotas ir neapgalvotas Steinmeierio formuluotės įgyvendinimas gali pastūmėti Ukrainą prie pilietinio karo slenksčio. Ne tokio, apie kokį kalba rusų propagandos mašina, maskuodama Rusijos intervenciją Donbase, o prie tikro karo šalies viduje, kurio padariniai būtų katastrofiški visam vakarinės Europos regionui. Taikos, kaip ją suvokia Vakarai, kaina gali būti naujas karas.
V. Zelenskis stengiasi pateisinti savo, kaip „taikos prezidento“, įvaizdį: karinės pajėgos atitrauktos iš praleidimo punkto Stancija Luhanska, Ukrainai priklausanti pusė tame rajone pradėjo statyti tiltą per Šiaurinį Donecą, ateityje planuojama atitraukti pajėgas iš dar dviejų taškų; įvyko apsikeitimas belaisviais (35 mainais į 35); nuginkluoti du savanorių daliniai (taip Ukraina demonstruoja Minsko susitarimų vykdymą, t. y. neteisėtų ginkluotųjų dalinių išardymą, tačiau priešininkų pusė tokių veiksmų kol kas neatlieka).
Kita vertus, fronte nėra tylos režimo. Štai rugsėjo 12 d. įvykių santrauka: kovotojai 23 kartus atidengė ugnį, žuvo vienas Ukrainos karys. Esant tokiai situacijai, būtina kalbėti apie svarbiausią Minsko susitarimų punktą – visišką ugnies nutraukimą.
Kol to nebus pasiekta, negali būti nė kalbos apie jokius kitus žingsnius. Tokios pozicijos tvirtai laikėsi Petro Porošenka, todėl šiuo argumentu gali pasinaudoti ir V. Zelenskis. Karinių pajėgų atitraukimas iš fronto, nusidriekusio 400 kilometrų, gali trukti ne vienus metus, todėl greitai įgyvendinti Steinmeierio formuluotę taip pat gali būti sudėtinga.
Išlieka dar vienas esminis klausimas, susijęs su taikdarių įvedimu. Rusija nori juos matyti prie dabartinės demarkacinės linijos, Ukraina – prie sienos su Rusijos Federacija, taigi, susitarti šiuo atžvilgiu bus nelengva.
Po „Normandijos formato“ susitikimo galimi įvairūs tolesnių įvykių scenarijai. Jei V. Zelenskį įtikins nedelsiant įgyvendinti Steinmeierio formuluotę, tai sukels įtemptą situaciją Ukrainos viduje. Taip pat galima nauja Rusijos agresijos banga neva „ginant rusakalbius gyventojus“.
Jei Ukrainos prezidentas nesutiks su Maskvos sąlygomis, ji paaštrins situaciją Donbase ir taip vers „siekti taikos“, tačiau tokiu atveju Rusijos santykiai su Vakarais atšaltų.
Įmanomas ugnies nutraukimo, rinkimų surengimo variantas, tačiau de facto Kijevas neatgaus okupuotų teritorijų kontrolės. Konfliktas bus įšaldytas kaip Abchazijoje ar Padnestrėje.
Jei LLR ir DLR gaus ypatingąjį statusą, tačiau bus grąžintos į Ukrainos sudėtį, jų atstovai taps savotiška Rusijos „auksine akcija“, kuri užblokuos Ukrainos europinę ir euroatlantinę integraciją.
Negalima atmesti ir dabartinės padėties išlaikymo varianto, nes tai yra lėtai vykstantis konfliktas, negarantuojantis „sėkmės istorijos“ nė vienai pusei.
