Galima būtų ginčytis, ar pradinis sprendimas atimti tas teises buvo protingas, bet jo atšaukimas akivaizdžiai siejamas su netinkamomis priežastimis. Jis tikrai nerodo tinkamo pavyzdžio kitoms organizacijoms ir šalims, kurios įvedė sankcijas Rusijai.
Nepaisant skambaus savo vardo ir fakto, jog ji daug vyresnė už Europos Sąjungą, Europos Taryba, kurios viena iš institucijų yra ETPA, nėra itin įtakinga tarptautinė institucija. Bet nėra ji visiškai beprasmė. Įkurta 1949 metais siekiant skatinti žmogaus teises, demokratiją ir įstatymo viršenybę, Strasbūre įsikūrusi grupė jungia 47 valstybes nares, nors Europos Sąjunga turi tik 28 nares. Kai Rusija prisijungė prie jos 1996 metais, ji turėjo pradėti taikyti mirties bausmės moratoriumą, kurio iki šiol laikosi.
Be to, šalys-narės patenka į Europos Žmogaus Teisių Teismo – paskutinės priemonės teisių pažeidimo atvejais, – jurisdikciją. Nors Rusija pastaruoju metu nejaukiai pasijuto dėl šio įsipareigojimo ir netgi įrodinėjo savo teismų viršenybę, pernai ieškovams ji išmokėjo 780 mln. rublių (12,4 mln. JAV dolerių) laikydamasi teismo nutarimų.
Kasmet Europos Rūmuose, Strasbūre, vyksta keturios ETPA parlamentinės asamblėjos, kurios trunka po vieną savaitę. ETPA, sudaryta iš šalių-narių įstatymų leidėjų, nepriima jokių radikalių sprendimų, bet ji suburia tuos, kurie rengia įstatymus ES ir artimiausioje bloko kaimynystėje. Tai forumas ir klubas, kurio nare būti reiškia priimti Europos tapatybę, net jei šalis neatitinka priėmimo į ES standartų (arba, kaip Rusija, nenori jų atitikti). Be to, ETPA narystė suteikia šaliai tam tikrų prestižinių teisių – tokių kaip, tarkim dalyvauti rinkimų stebėjimo misijose.
Tad kai ETPA balsavo už siūlymą atimti iš Rusijos jos balsavimo teises, Rusijos delegacija protestuodama atsisakė dalyvauti Asamblėjos sesijose, vykstančiose keturis kartus per metus. Oficialioji Maskva ėmė grasinti apskritai pasitraukti iš Europos Tarybos ir ignoruoti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus. Bet skaudžiausias smūgis ETPA, pripratusiai prie dosnaus biudžeto (šiuo metu 2019 metų jos biudžetas siekia 416,7 mln. eurų, arba 474 mln. JAV dolerių), buvo Rusijos sprendimas nebemokėti įmokų į Europos Tarybos biudžetą (ji sumokėjo tik trečdalį jai priklausančios sumos už 2017 metus, bet už 2018-uosius ir 2019-uosius nemokėjo nieko). Rusijos metinis įnašas į Europos Tarybos biudžetą buvo vienas didžiausių tarp valstybių narių ir sudarė apie 33 mln. eurų. O Turkijai nusprendus atsisakyti savo, kaip pagrindinės aukotojos, statuso, susiklostė išties grėsminga finansinė situacija.
Pernai ETPA priėmė rezoliuciją, kurioje teigiama, kad Europos Tarybai dėl Turkijos ir Rusijos veiksmų „pirmą kartą per jos istoriją gresia iš viso 42,65 mln. eurų finansinė rizika“.
Atsižvelgus į biudžeto dydį, Taryba greičiausiai galėtų išgyventi su 10 proc. mažesniu biudžetu. Tačiau aš įtariu, kad grupei, kuri 2019 metais savo valdžios institucijoms skyrė 67,2 mln. eurų, pinigai buvo svarbus motyvas pasiduoti Rusijos spaudimui. Tai, be jokios abejonės, nėra oficiali priežastis.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paragino ETPA sugrąžinti į Europos Tarybos parlamentinę asamblėją, nes, anot jų, taip būtų galima geriau palaikyti dialogą su Maskva. O Rusijos žmogaus teisių aktyvistai aktyviai pasisako už tai, kad Rusija išliktų Žmogaus teisių teismo jurisdikcijoje. Tačiau po balsavimo už rezoliuciją, kuria Rusijai buvo sugrąžintos balsavimo teisės, beveik iškart buvo pritarta Europos Tarybos artimiausių dvejų metų biudžetui.
Šalių nuomonės balsuojant asamblėjoje išsiskyrė. Dauguma Vakarų Europos ir kai kurių posovietinių šalių delegacijos palaikė Rusijos sugrąžinimą, tuo tarpu Rytų europiečiai balsavo prieš.
Ukraina į sprendimą reagavo itin skausmingai: šalies delegacija protestuodama išėjo iš salės ir kreipėsi į prezidentą Volodymyrą Zelenskį su prašymu apsvarstyti, ar Ukraina turėtų likti Europos Taryboje. Bet Ukraina, turėdama daug mažiau gyventojų ir mažesnį bendrąjį vidaus produktą (BVP) nei Rusija, finansiniu požiūriu grupei yra ne tokia svarbi. Be to, atsižvelgus į Ukrainos siekį prisijungti prie Europos Sąjungos, Ukraina tik padarytų sau meškos paslaugą pasitraukdama iš Europos institucijos, kurios veikloje jau dalyvauja.
Akivaizdžiai finansinis Rusijos sugrąžinimo į Asamblėją motyvas meta dėmę Europos Tarybos reputacijai, ir tai užkirs kelią vienokioms ar kitokioms svarbesnėms diskusijoms su Kremliumi, kurių tikisi A. Merkel ir E. Macronas.
Rusijos delegacijai vadovauja valstybinės televizijos propagandistas Piotras Tolstojus. Jis kartu su kitais Rusijos įstatymų leidėjais numos ranka į primygtinį prašymą laikytis rimtesnio požiūrio į žmogaus teises. Jie vertins savo sugrįžimą paprastai – taip, kaip yra iš tikrųjų: silpna reakcija į finansinį šantažą, ir dėl to nė nesiruošia maskuoti cinizmo.
O dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo – rusų žmogaus teisių gynėjai su palengvėjimu atsidus, tačiau Maskva, galimas daiktas, jausis turinti teisę rinktis, kurių sprendimų laikytis. Pagaliau kaip tam gali sutrukdyti Europos Taryba – atimti iš Rusijos balsavimo teises?
Aš nepalaikau sankcijų prieš Rusiją dėl vienos pagrindinės priežasties: jie baudžia eilinius nekaltus žmones už tai, ką jų vardu daro balsus klastojanti diktatūra. Europos Tarybos atveju, Rusijos atsakomoji reakcija į sankcijas sukėlė pavojų žmonėms, su kuriais netinkamai elgiasi šalies korumpuotos teisinės ir baudžiamosios sistemos.
Bet jeigu jau sankcijos įvedamos, jų taikymas turėtų būti nuoseklus. Jeigu Rusijos balsavimo teisės ETPA buvo pristabdytos dėl Krymo, Rusijai jos neturėtų būti grąžintos tol, kol nebus atšaukta aneksija.
Rusija visiškai nepagrįstai tikisi, kad visos kitos Vakarų sankcijos, ypač įvestos Europos, bus atšauktos, kai europiečiai suvoks grįžimo prie glaudesnio ekonominio bendradarbiavimo privalumus. Tačiau žala, kurią patirtų Europa paaukojusi savo principus, greičiausiai nusvertų tuos privalumus, štai kodėl netgi tie Europos Sąjungoje, kurie prijaučia Rusijai, toliau taiko jai sankcijas.
Todėl ETPA precedentas – labai abejotinas ES kontekste. Net jeigu sankcijos Rusijai ir visiškai nepakeis Kremliaus taktikos, jos bent jau parodo Europos poziciją.
Leonidas Beršidskis yra „Bloomberg Opinion“ Europos apžvalgininkas. Jis yra Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ įkūrėjas ir redaktorius bei nuomonių svetainės „Slon.ru“ steigėjas.