Tai tikrai nėra vienintelis tokio solidarumo pavyzdys, tačiau Ukrainos socialinių tinklų vartotojai atkreipė dėmesį, kad grupės „Piriatin“ dainos vaizdo klipo pradžioje mergina iš Baltarusijos kalba rusiškai, o Ukrainos muzikantai savo dainą atlieka baltarusiškai: „Keista: mūsų roko grupė lengvai sukūrė tekstą kalba, kuria beveik nekalba net patys progresyviausi Aliaksandro Lukašenkos priešininkai“.
Grupės „Piriatin“ vaizdo klipas:
Tokio pobūdžio komentarai atspindi ukrainiečių nuomonių esmę: šie ukrainiečiai palaiko prieš diktatūrą sukilusius baltarusius, tačiau nesupranta, kodėl šūkio „Tegyvuoja Baltarusija!“ šalininkai nekelia tautinio identiteto ir geopolitinio pasirinkimo klausimų.
„Kodėl pagrindine protestų daina tapo Viktoro Cojaus „Peremen“, o ne kokios nors baltarusių grupės kūrinys gimtąja kalba?“ – nesiliauja stebėtis ukrainiečiai.
Tačiau yra ne tik kalbinių ir estetinių, bet ir tiesiog esminių elementų. Nuo 2014-ųjų savaime suprantamu dalyku, žyminčiu perskyrą „savas / svetimas“, daugeliui ukrainiečių tapo klausimas: „Kam priklauso Krymas?“. O baltarusių protestų lyderių atsakymai į šį klausimą nuvylė daugelį.
Sviatlana Cichanouskaja iš pradžių vengė šio klausimo, vėliau apsisprendė, kad Ukrainos pusiasalis Rusijos Federacijos valdžion pateko pažeidžiant tarptautinės teisės normas: „teisiškai Krymas priklauso Ukrainai, o realiai – Rusijai“.
Tokia pozicija mažai kuo skiriasi nuo A. Lukašenkos įsivaizdavimo – jis sako: „Referendumą (vykusį Kryme 2014 m. – red.) ir visus kitus dalykus palikime teisininkams... Krymas de facto yra Rusijos teritorija“.
Tokie pasisakymai kenkia opozicijos lyderių, bet ne protestuojančių baltarusių patikimumui: Ukrainos miestų gatvėse, ant Kijevo savivaldybės kabo didžiulės raudonai baltos vėliavos, žiniasklaida aktyviai nušviečia įvykius kaimyninėje šalyje, platformos „Telegram“ kanalą „Nexta“ prenumeruoja tūkstančiai ukrainiečių.
Laisva ir demokratiška Baltarusija būtų trokštama Ukrainos sąjungininkė. Tai galingas emancipacijos ir išsilaisvinimo iš Rusijos imperijos simbolis, nacionalinio išsilaisvinimo judėjimo, prieš šimtą metų Baltarusijos ir Ukrainos liaudies respublikose patyrusio pralaimėjimą, įgyvendinimas.
Egzistuoja ir pragmatinis aspektas: Rusijos karinės bazės Baltarusijoje yra potenciali grėsmė, o Baltarusijos prijungimo, kuris šiandien atrodo visiškai realus, atveju Ukraina šiaurėje turėtų papildomą tūkstančio kilometrų sieną, kuri nepalankiai susiklosčius aplinkybėms galėtų tapti dar viena fronto linija.
Draugiškai ir europietiškai nusiteikęs Minskas – tai kelias į glaudų Baltijos ir Juodosios jūros regionų bendradarbiavimą, apie kurį Ukrainoje svajojama dar nuo dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio.
Baltarusijos protestų lyderiai vienu balsu kartoja apie draugiškus ketinimus Rusijos atžvilgiu. Daugelį Ukrainos žmonių tai tiesiog erzina. Tai nėra „rusofobija“, apie kurią taip mėgsta kalbėti Kremliaus propagandistai.
Ukrainiečiai prisimena švelnią kraujo nepareikalavusią 2004-ųjų Oranžinę revoliuciją, kai žmonės pirmiausia sukilo prieš rinkimų klastojimą, o Vladimiras Putinas buvo vienintelis lyderis, pripažinęs neteisėtą Viktoro Janukovyčiaus pergalę.
Tada protestuose apie geopolitiką kalbėta nedaug, o naujai išrinktas prezidentas Viktoras Juščenka pirmojo oficialaus užsienio vizito išvyko į Maskvą. Tačiau taikaus sugyvenimo politikos įgyvendinti nepavyko, tad Kijevui 2014-aisiais teko išmokti karčią pamoką.
A. Lukašenkos atžvilgiu Maskva šiandien elgiasi taip pat, kaip su V. Janukovyčiumi Orumo revoliucijos (Maidano) metu: milžiniškos paskolos, informacinis ir jėgos struktūrų palaikymas. Taikūs aktyvistai Baltarusijos miestų gatvėse stengiasi to nepastebėti.
Dviejų revoliucijų užgrūdintų Ukrainos piliečių akyse tokia pozicija atrodo nepateisinamai naivi. Taip pat vertinamas ir pacifizmas tuo metu, kai į protestuotojus OMON ir kitos Vidaus reikalų ministerijos struktūros reaguoja su neregėtu žiaurumu.
Daugelis pabrėžtiname taikume įžvelgia artėjančio pralaimėjimo priežastį. Kalbėdamas apie įvykius Baltarusijoje, Krymo totorių aktyvistas Aideras Muždabajevas pastebi: „Jei tu nenužudysi diktatoriaus, diktatorius nužudys tave“.
O štai oficialiojo Kijevo poziciją aiškiai apibrėžė Ukrainos ambasadorius Baltarusijoje Igoris Kyzymas: „Mūsų santykiai (su Baltarusija – red.) pristabdyti“. Rugsėjo 15 d. Aukščiausioji Rada priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, kad rinkimai Baltarusijoje nebuvo „nei laisvi, nei teisingi“, ir išreiškė palaikymą sankcijų įvedimui asmenims, susijusiems su rinkimų klastojimu ir smurtu prieš protestuotojus.
Šis sprendimas nepasižymėjo nei aktyvumu, nei greita reakcija: Kijevas tokį žingsnį drįso žengti tik po panašių Europos Sąjungos veiksmų, todėl jį derėtų vertinti kaip sekimą Briuselio pėdomis.
Ukrainos parlamente šiandien galima pamatyti raudonai baltų vėliavų (jų į posėdžių salę atsineša partijų „Tautos tarnas“, „Europos solidarumas“, „Batkivščina“, „Balsas“ atstovai. Prorusiškos partijos „Opozicijos platforma – Už gyvybę“ ložėje du kartus nutiko tas pats kuriozas: parlamentarai pakabino sovietinę Baltarusijos vėliavą (de jure dabartinę valstybinę Baltarusijos vėliavą), tačiau abu kartus vėliava buvo pakabinta atvirkščiai, kas, griežtai kalbant, gali būti vertinama kaip oficialių kaimyninės valstybės simbolių išniekinimas.
Kaip pažymi I. Kyzymas, Baltarusijos protestų judėjimo atstovai didelio dėmesio Ukrainos diplomatinei atstovybei neskiria, Koordinacinės tarybos nariai yra labiau susidomėję Rusija, kuri, I. Kyzymo teigimu, Baltarusiją laiko savo votčina (tėvonija, priklausomomis žemėmis).
Ukrainos diplomatas taip pat sako, kad į ambasadą kartais kreipiasi kai kurie Baltarusijos žmogaus teisių aktyvistai, besibaiminantys persekiojimo: Ukraina pasirengusi juos priimti, tačiau kol kas nesuteiktų jokio specialaus statuso.
Ne taip seniai iš Baltarusijos į Ukrainą buvo išsiųsti du opozicionieriai – Ivanas Kravcovas ir Antonas Radniankovas.
Ukrainos ambasada nieko nežinojo apie šią deportaciją, o A. Lukašenka juos atgaline data apkaltino neteisėtu sienos kirtimu ir reikalauja opozicionierius sugrąžinti. Ukraina deportacijos vieta tapo beveik atsitiktinai: I. Radniankovas ir I. Kravcovas neturėjo Šengeno vizos, todėl nebuvo galimybės išsiųsti juos į Lietuvą ar Lenkiją.
Jų viešas pasirodymas Kijeve, akivaizdu, supykdė A. Lukašenką, tačiau nepanašu, kad Ukraina įvykdys jo prašymą sugrąžinti opozicionierius. Gali būti, kad artimiausiu metu panašių „nesugrąžinamųjų“ iš Baltarusijos Ukrainoje atsiras daugiau.
Per visus A. Lukašenkos valdymo metus nemažai režimui nepaklūstančių baltarusių persikėlė į Kijevą ir kitus Ukrainos miestus, daugelis jų netgi aktyviai įsitraukė į pilietinę veiklą – pavyzdžiui, Maidane žuvęs Michailas Žiznevskis.
Sunku nuspėti įvykių Baltarusijoje baigtį. Kijevas, panašu, vis dar neužmiršta santūraus atsargumo: stiprina šiaurinę sieną, neseniai ten buvo išsiųsta 61-oji ginkluotųjų pajėgų jėgerių brigada, suburta specialiai kariniams veiksmams miškingose ir pelkėtose vietovėse. Kitų klausimų atveju „pristabdymas“, tikėtina, tęsis kiek įmanoma ilgiau.