Vėliau O. Čubanas išgarsėjo visame pasaulyje – jis parašė atvirą laišką Rusijos tankisto motinai, rašo DELFI.ee.
Socialiniame tinkle „Facebook“ išgarsėjo savanoris, penkiasdešimtmetis tanko vadas O. Čabanas. Estijos žurnalistas Raulas Ranne iš „Kanal 2“ susisiekė su juo socialiniame tinkle ir labai nustebo gavęs telefono numerį, kuriuo galėjo paskambinti ir pasikalbėti ilgiau.
Daug dėmesio sulaukė atviras O. Čabano laiškas Rytų Ukrainoje separatistų pusėje kariaujančio Rusijos tankisto motinai. Jo įrašą pastebėjo „Reuters“ žurnalistas, kalbėjęs su ukrainiečiu ir publikavęs šį pokalbį savo tinklaraštyje. Šis pokalbis tapo tikru hitu.
Kai estų žurnalistui pagaliau pavyko prisiskambinti O. Čabanui, jis pasidžiaugė: „Labai malonu, kad Estijoje domimasi mūsų reikalais!“ Vyras kalbėjo ramiai, lyg būtų senas pažįstamas.
– Oleksijau, papasakok truputį apie tą atvejį, kurį aprašai atvirame laiške.
– Matote, aš nesu profesionalus karys. Esu paprastas ūkininkas, prie Dnepropetrovsko auginu grūdus ir uogas. Turiu hektarus aviečių. Pernai metais įsigijome naują kombainą. Į karą išėjau savanoriu. Savo poelgio kažkaip ypatingai įvertinti nemoku.
– Jūs leidote žmonėms gyventi. Jūs nenužudėte.
Atstumas tarp mūsų buvo nedidelis – gal keturi šimtai metrų. Tankui tai niekai, taip arti beveik neįmanoma nepataikyti.
Mūsų ginklas buvo užtaisytas sekančiam šūviui, taikiklis nustatytas – iš tų, kurie išlindo iš priešo tanko, nebūtų likę net šlapios vietos. Žiūrėjome į juos per taikiklį. Paklausiau kolegų: „Gal nešausime? Aš tiesiog nenoriu šauti, tegul eina savo keliu“. Tie prie tanko šiek tiek pasikalbėjo ir galiausiai pasitraukė.
Mes išsiuntėme savo žvalgybininkus apžiūrėti tanko – ar neužminuotas, gal dar kažkas. Viskas buvo švaru. Tada link tanko patraukėme ir mes, mechanikas jį užvedė. Taip mes iš ten ir išvažiavome – dviem tankais. Priešo tanke, maždaug ten, kur turi sėdėti vadas, radau mobilųjį telefoną. Jis buvo šiek tiek sušlapęs ir ne iš karto suveikė. Užsirašiau visus numerius, kuriuos ten radau. Jų buvo nedaug. Šalia vieno buvo parašyta – mama.
Tą naktį negalėjau užmigti. Galvoje sukosi visos šios kovos situacijos. Atsikėliau ir parašiau. Supratau, kad tai perskaitys ne tik ta motina, bet ir kitų, atvykusių čia iš Rusijos kariauti, motinos ir žmonos.
Naktį tekstą įkėliau į „Facebook“. Kartu su telefone rastais kontaktiniais numeriais ir nuotraukomis. Draugas sakė, kad prisiskambino to ruso motinai. Ji prašė, kad mes nežudytume jos sūnaus. Sakė, sumokės bet kokius pinigus, kad tik susigrąžintų sūnų.
Draugas paaiškino, kad sūnus ne pas mus. Mes jį paleidome, tegul ji ieško pas priešininką. Tegul pakviečia jį namo. Kiti mano pažįstami, kurie vėliau mėgino prisiskambinti šiuo numeriu, sakė, kad jis išjungtas. Turbūt FST žmonės pasistengė, uždraudė kalbėti.
Po kelių dienų man paskambino iš „Reuters“ ar kažkur – tada ši istorija ir sulaukė didelio viešumo. Tvirtinu, kad jokios apgaulės čia nėra. Aš nieko neišsigalvojau.
– Ar tavęs nestebina tai, kad šis laiškas sulaukė tiek daug dėmesio?
– Sunku pasakyti. Tiesiog tai buvo mano asmeninis laiškas. Manau, kad jeigu būčiau nužudęs tris vaikinus ir tuo pasigyręs „Facebook“, tai, matyt, būtų atsiradę daugybė žmonių, kurie mane pagirtų.
Karas yra karas, įtūžio ir pykčio čia daug. Bet ar tai būtų teisinga? Nežinau. Aš nežinau, kaip ima į nelaisvę. Aš tiesiog nusprendžiau nežudyti.
– Perskaičiau tavo „Facebook“, kad į jus ką tik pataikė. Ta prasme, į jūsų tanką.
– Taip, vakar pataikė. Tai tas pats tankas, kurį priešas paliko ir mes pasiėmėme. Šarvai išgelbėjo nuo blogiausio, mes likome gyvi, o tanką teks siųsti į remontą.
– Kaip tapote tankistu kare?
– Baigiau Dnepropetrovsko kalnakasybos institutą, taip pat gavau ir tanko vado kvalifikaciją. Tai ir yra mano karinė specialybė – leitenantas, vidurinės grandies vadas.
– Kaip tu patekai į mūšio lauką? Juk jau esi nebejaunas.
– Tiesiog nuėjau į karinį komisariatą. Pasakiau, kad noriu eiti savanoriu. Juk tai mano žemė. Iš pradžių manęs nepaėmė. Paskui, greičiausiai, atsirado būtinybė, paėmė. Ėjau į karą todėl, kad mačiau – žūva jauni. Daugelis žūva. Jaučiau, kad mano gyvenimiška patirtis ir įgūdžiai gali padėti.
– Kiti, su kuriais kartu kariaujate, ar irgi tokie pat savanoriai, kaip ir tu?
– Čia yra visokių. Plačiąja prasme, maždaug pusė – savanoriai. Kiti gavo šaukimus iš karinio komisariato. Tokių, kurie nenori ginti savo žemės, čia nėra.
– Kas priešas, su kuo jūs kovojate?
– Mūsų priešas – Putinas. Aš asmeniškai manau, kad kai Putinas mirs, o jis vieną kartą tikrai mirs, šis karas kitą dieną baigsis.
– O tie, su kuriais akis į akį stovite mūšio lauke – kas jie?
– Sakykime taip, kad specialistai – tankistai, ryšininkai, artileristai, raketininkai – iš Rusijos.
Tarp pėstininkų – tų, kuriems nereikia kitų įgūdžių, tik laikyti rankose automatą – vietiniai. Toks keistas kontingentas. Mes su jais bendravome, derėjomės. Daugiausiai tai tokie žmonės, kurie iki šiol savo gyvenime nieko ypatingo nenuveikė. Dabar vaikšto atstatę automatus, jaučiasi galingi. Jaučiasi svarbūs.
– Kiek ketini kariauti? Juk tau penkiasdešimt...
– … ir namuose keturi vaikai. Žinoma, norisi namo. Manau, kad pabūsiu čia daugiausiai iki vasario pabaigos. Paskui, tikiu, galėsiu išvykti namo.
Žinoma, aš nelabai tikiu, kad Putinas dabar staiga nuspręs atitraukti kariuomenę. Tuo aš netikiu. Jam tai prilygtų mirčiai. Pas jį namuose tiek daug problemų, kad jeigu nebūtų išorinio priešo, kuriam viską galima būtų suversti, tai savi išspirtų jį iš šalies. Kaip Janukovyčių išvarė iš Ukrainos.
Tuo pat metu aš, žinoma, tikiuosi, kad yra kažkokia galimybė paspausti jį – pasaulio bendruomenė, didžiųjų valstybių vadovai ir jo paties oligarchai...
– Dažnai klausia, kodėl Ukrainos valdžia šiame kare išlieka neryžtinga ir pasyvi.
– Mes ir patys tuo stebimės ir nesuprantame, kodėl, pavyzdžiui, mūsų valdžia mato galimybę derėtis su Rusija tuo metu, kai visas pasaulis įvedė prieš ją sankcijas. Ukraina jokių sankcijų neįvedė. Keista. O jeigu tai kažkoks ypač subtilus žaidimas? Jeigu staiga toks elgesys galiausiai bus palankus Ukrainai. Labai tikiuosi, kad mūsų prezidentas Porošenka galiausiai pasirodys esąs didelis valstybininkas.
– Beje, kaip ir kada rašai į „Facebook“? Kodėl apskritai tai darai?
– Kodėl tai darau? Na, tikriausiai, tai toks savotiškas dienoraštis. Rašau apie dalykus, kurių įprastame gyvenime nepatirsi ir nepažinsi. Tiesiog rašau, pateikiu informaciją savo artimiesiems, draugams ir visiems, kurie domisi.
– Kaip tu tai darai?
– Kiekvieną kartą, kai nešaudoma ir nėra karinių veiksmų, imu savo planšetinį kompiuterį ir rašau. Ačiū Dievui, internetas čia yra, nors ir negalingas. Rašau, jeigu atsiranda nors kokia minutėlė – naktį, ryte ar dieną.
– Kiek aktyvūs šiuo metu kariniai veiksmai?
– Dabar ramu. Matai, vaikštinėju aplink tanką ir kalbuosi su tavimi. O apskritai daugiausia šaudoma virš mūsų galvų. Kartais ir į mus. Sakykime taip – mus čia nuolat apšaudo artilerija.
– Ar prie tokio gyvenimo galima įprasti?
– Kiekvienas įpranta savaip. Pavyzdžiui, aš iš pradžių nebijojau, o dabar pradėjau bijoti. Kažkodėl taip yra.
– Ar kada nors galvojai, kaip apskritai šis karas įmanomas mūsų laikais? Kaip tai įmanoma, kad Rusija ir Ukraina kariauja tarpusavyje?
– Prisipažinsiu sąžiningai – pačioje karo pradžioje netikėjau savo akimis, ausimis, niekuo. Niekas iš mūsų negalėjo patikėti realybe. Na, pagalvokite – Rusija užpuola Ukrainą ir, įsivaizduoji, Vokietija mus gina. Nebent kieno nors ligota fantazija galėjo tai prasimanyti. Tuo pat metu tiems, kurie iš esmės žino Rusijos ir Ukrainos istoriją, tai ne taip jau netikėta.
Absoliučiai aišku viena – tai, ką Rusija dabar čia daro, Ukrainoje niekada nepamirš. Mes niekada nebūsime broliais. Pasakysiu netgi taip – jeigu manęs paklaustų, ar noriu, kad tarp Ukrainos ir Rusijos iškiltų siena, tvirtai atsakyčiau, kad noriu.
Noriu investuoti savo asmenines santaupas, kad nors vienas tokios sienos metras būtų pastatytas už mano pinigus. Žinau, ši siena nesustabdytų tankų, tačiau aš noriu, kad visas pasaulis matytų – aš noriu atsiriboti nuo šių žmonių.
Ukrainos tankisto laiškas Rusijos tankisto motinai (originalo stilius ir rašyba nekeista)
„Taip susiklostė likimas, kad 2015 metų sausio 22 dieną tankų mūšyje mano šalyje mūsų ekipažui pasisekė sekunde anksčiau, nei Jūsų sūnaus (jis nuotraukoje) ekipažui. Tanką mes pamušėme, mechanikas buvo kontūzytas, o Jūsų sūnus (tanko vadas) ir taikytojas nenukentėjo.
Kai jie visi išlipo iš pamuštos mašinos, mums liko tiesiog paspausti mygtuką savo tanke ir iš jų trijų tebūtų likę prisiminimai šiame nuodėmingame pasaulyje. Mes jų nežudėme, mes leidome jiems pasitraukti. Jūsų sūnus pamiršo tanke savo telefoną su Jūsų numeriu ir aš nusprendžiau parašyti Jums šį laišką.
Mūsų šalyje daug problemų, galbūt Jūs apie jas žinote ar numanote. Korupcija, teisinė savivalė, nusikalstamumas, skurdas, nedarbas smogė Ukrainai kaip piktybinis auglys.
Žmonės pavargo kentėti. Mes pradėjome kovoti už geresnį gyvenimą mums ir mūsų vaikams.
Mes išvijome prezidentą-urką Janukovyčių ir norime sukurti teisinę valstybę, norime paprasčiausiai geriau gyventi. Pas mus nėra fašistų, mums tas pats, kokia kalba kalba mūsų piliečiai, mes nevalgome kūdikių ir sniegenų, neprievartaujame neįgalių pensininkių. Mes visiškai normalūs žmonės. Mes mylime savo žemę, savo vaikus ir savo gyvenimą. Mes taikūs gyventojai. Mes nieko niekada neužpuolėme.
Prašau Jūsų. Geriau vėliau nei niekada. Pasakykite savo sūnui, kad užsidirbti savo pragyvenimui atimant kitų žmonių gyvybes – negerai. Tegul jis važiuoja namo ir ten susiranda kitą darbą.
Tegul jis su savimi pasiima dar vieną ar du kartu tarnaujančius ir mums jau bus lengviau. Tegul jis taikiai pragyvena savo gyvenimą ir nesuteršia savo sielos nuodėme.
Taikaus Jums dangaus virš galvos,
Pagarbiai, Oleksijus“.