Rusų kalbą kaipmat papildė skambus neologizmas „mogilizacija“ (rus. „mogila“ – kapas). Šalį agresorę apėmė panika. Šimtai tūkstančių piliečių suskubo išvykti į užsienį. Skandalų kilo kuo įvairiausiuose Rusijos regionuose, pradedant Dagestanu, kur protestuojantys vietos gyventojai užblokavo federalinį greitkelį, ir baigiant Ust Ilimsku, kur 25-erių metų vyras pradėjo šaudyti kariniame komisariate ir sužeidė šaukimo komisijos pirmininką, rašo politikos apžvalgininkas Michailas Dubinianskis portale „Ukrainska pravda“.
Ganėtinai tikslų „mogilizacijos“ Rusijoje paveikslą pavaizdavo Ukrainos prezidento administracijoje dirbantis Mychaila Podoliakas: „Mobilizacija pagal Rusiją: 1. Kilometrinės šalį paliekančiųjų eilės. 2. Žmonių rinkimas iš namų. 3. Protestai respublikose. 4. Šūviai kariniuose komisariatuose. 5. Tūkstančiai skundų dėl neteisėto šaukimo, ekipuotės trūkumas ir prastas parengimas.“
Tada, 2022 m. rugsėjį, ukrainiečiai galėjo nuoširdžiai pasijuokti iš Rusijos „mogilizacijos“. Mat tuo metu Ukrainos ginkluotųjų pajėgų priešaky stovėjo motyvuoti savanoriai. Piliečiai, laisva valia išėję ginti tėvynės. Žmonės, kurių nereikėjo jėga varyti į kariuomenę.
Deja, praėjus porai metų, priešo mobilizacijos nebeįmanoma prisiminti su tokia pat piktdžiuga: pernelyg daug problemų mobilizacija sukėlė Ukrainoje.
Užregistruotas ne vienas protestas. Būta ir ginkluotų išpuolių prieš mobilizacijos vykdytojus. Skundų dėl neteisėtai įtektų šaukimų taip pat netrūksta.
M. Podoliakas per mobilizaciją įvykusius ekscesus aiškina žmogiškuoju veiksniu: „Sprendimus priima žmonės, kurie, dirbdami tą darbą, naudoja tokias priemones, kurios jiems atrodo priimtinos.“ Tiesa, užpernai rudenį ko nors panašaus apie Rusijos karinius komisariatus girdėti neteko, nors ten taip pat buvo naudojamos priemonės, kurios atrodė priimtinos.
Žinoma, nemalonu suvokti, kad mobilizacija Ukrainoje netapo pilietiškumo etalonu Rusijos fone, nors būtent Ukraina kovoja už teisingą reikalą.
Dar nemaloniau ukrainiečius nuteikia tai, kad galima įžvelgti šiokių tokių panašumų tarp jų pačių ir didžiausio jų priešo, nors objektyvių prielaidų tiems panašumams tikrai yra. Kad ir kiek būtų kalbama apie vergišką rusų prigimtį ir ukrainiečiams įgimtą laisvės troškimą, tiek šiuolaikinė Rusija, tiek dabartinė Ukraina, deja, yra išsūpuotos tame pačiame sovietiniame lopšyje.
Rusija didžiuojasi sovietinėmis ištakomis ir SSRS laiko pavyzdžiu. Ukraina gi gėdijasi sovietinės praeities ir bando pradėti gyvenimą iš naujo. Vis dėlto pasitaiko atvejų, kai bendra kilmė duoda apie savo žinoti. Būtinybė skelbti masinę priverstinę mobilizaciją kaip tik ir tapo vienu iš tų atvejų.
Teisinis nihilizmas, valstybės aparato savivalė piliečių atžvilgiu, noras bet kokiomis priemonėmis įvykdyti planą – šios iš sovietmečio atėjusios tendencijos būdingos mobilizacijai tiek Rusijoje, tiek Ukrainoje. Vertybiniai skirtumai tarp dviejų šalių šiame kontekste beveik išsitrina.
Trisdešimt konkurencinės demokratijos metų neapsaugojo Ukrainos nuo neteisėtos „busifikacijos“ (naujokų gaudymas gatvėse ir sodinimas į specialius automobilius). Tačiau ir du autoritarizmo dešimtmečiai nepadėjo Rusijai – įvykdyti „mogilizaciją“ nepasirodė ypač paprasta: ji nepradžiugino netgi didžiausių V. Putino pakalikų.
Pirma, kitaip nei Ukraina, Rusija turi didžiulius mobilizacinius resursus. Būtent dėl to įvykdyti mobilizaciją Rusijos režimui pavyko net neuždarius sienų. Kremliaus logika gana aiški: ar ne geriau leisti nepatenkintiems piliečiams netrukdomiems išvykti iš šalies, užuot vertus juos likti Rusijoje, kad jie ilgainiui taptų galimų problemų šaltiniu.
Kyjivas pasielgė kitaip, nes baiminosi, kad, išvykus tiems, kurie nėra motyvuoti, mobilizaciniai ištekliai pernelyg sumažėtų.
Kad ir kaip būtų, labiausiai nepatenkinti šaukiamojo amžiaus vyrai paliko šalį 2022–2023 m. laikotarpiu, kai dar buvo galima nelegaliai išvykti iš Ukrainos.
Antra, Rusijos Federacija turi daugiau finansinių išteklių. Todėl, paskubomis užkamšęs skyles fronte, Kremlius pristabdė nepopuliariąją „mogilizaciją“ ir sutelkė dėmesį į naujų karių verbavimą už atlygį. Tokios strategijos pranašumai akivaizdūs, ir ne tiktai todėl, kad, kitaip nei „čmobikai“ (vykdant dalinę mobilizaciją Rusijos pajėgas papildę naujokai), kontraktininkai kariauti eina savanoriškai.
Ne mažiau svarbu tai, kad statistinio rusų „čmobiko“ vis dėlto laukiama namuose ir jo žūtis svetimoje žemėje neigiamai veikia nuotaikas Rusijoje. Kontraktininko taip pat laukiama, tiksliau, ne jo paties, o pinigų, taip pat ir tų, kurie būna uždirbti gyvybės kaina. Kad ir kiek kontraktininkų žūva per kruvinus susirėmimus Donbase, antikarinių nuotaikų Rusijoje tai neskatina.
Tačiau problema ta, kad net ir skurdžiausiose Rusijos provincijose skaičius žmonių, sutinkančių parsiduoti ir būti paverstais patrankų mėsa, nėra beribis. Nuo 2024 m. gegužės Rusijoje ryškėja daug ką pasakanti tendencija – vienkartinių išmokų kontraktininkams šuolis. Kai kuriuose regionuose išmokos išaugo 2–2,5 karto, bet, pavyzdžiui, Karačiajų Čerkesijoje – net 13 kartų. Tokio dosnumo priežastis akivaizdi: rasti naujų savanorių samdinių darosi vis sunkiau.
Toks Rusijos pajėgų papildymo būdas reguliariai atsiduria aklavietėje, be to, vargu ar vis dar tenkina žmogiškųjų išteklių poreikį.
Tačiau jei Kremlius ryšis „mogilizacijai 2.0“, ji bus kur kas žiauresnė ir sukels dar didesnį nepasitenkinimą nei pirmoji (pavyzdžiui, šauktinio amžiaus rusams gali būti uždrausta išvykti iš šalies). Tokia mobilizacija, tikėtina, sukels rimtą grėsmę stabilumui Rusijos viduje, o Ukraina tuo su malonumu pasinaudos.
Dabar Rusijos specialiosios tarnybos bando sužlugdyti mobilizaciją Ukrainoje, tačiau „mogilizacijos 2.0“ atveju jau ukrainiečių specialiosios tarnybos galės veikti analogiškai. Dabar Rusijos propaganda mėgaujasi sudėtingos mobilizacijos Ukrainoje pavyzdžiais, bet „mogilizacijos 2.0“ atveju jau Ukrainos propagandistai demonstruos begalę analogiškų vaizdų iš Rusijos.
Dar galima pridurti, kad dabar pranešimus apie Ukrainos mobilizacijos vykdytojų daromus įstatymų pažeidimus bandoma vaizduoti kaip Rusijos informacines ir psichologines operacijas, bet prasidėjus „mogilizacijai 2.0“ jau rusams teks meluoti apie Ukrainos PSYOP.
Ukrainos visuomenę „mogilizacija 2.0“ paveiktų kaip savotiška moralinė kompensacija už „busifikaciją“. Tai būtų patvirtinimas, kad despotiškoje Rusijoje viskas yra blogiau negu tėvynėje. Įrodymas, kad nors Ukrainos mobilizacija toli gražu nėra ideali, priešo valstybės piliečiai dar labiau kenčia dėl beteisiškumo ir valdžios savivalės.