Šiandien Aleksandras yra vienas iš kultūrinio projekto „Naujasis Donbasas“ įkūrėjų. Organizacija, sudaryta iš savanorių teatralų komandos važinėja į Rytų Ukrainą megzti kitokį dialogą su separatizmo nuotaikomis gyvenančiais piliečiais.
Kuomet tarp kariaujančių pusių jokie politiniai lozungai bei ginkluoti argumentai nebeveikia, menininkai yra tie, kurie geba palaikyti dialogą. Aleksandras tikina, jog „Naujojo Donbaso“ kultūrinis desantas galėtų sustabdyti karą R. Ukrainoje.
„Atėjus pas priešiškai nusiteikusį, įskaudintą žmogų, nepakeisi jo nuomonės ginklu. Tačiau tai padaryti gali su juo gerdamas kavą ar bendraudamas kultūrine kalba“, – įsitikinęs aktorius.
A. Fomenko yra kilęs iš Charkovo. Baigė vaidybą Kijevo Kapenkos Karovo teatro universitete. Pradėjo dirbti teatre bei nusprendė studijuoti teatro režisūrą. Viskas ėjo pagal planą, kol prieš beveik metus laiko Maidano aikštėje įsiplieskė revoliucija.
Apie neįprastą savo patirtį pasakoja Aleksandras.
– Kiek žinau, „Maidano“ revoliucija, prasidėjusi Kijeve, atnešė daug pokyčių ir jūsų asmeniniame gyvenime.
Nuo to momento tai taptų dar viena Baltarusija ar Rusija. Neturėjau nei vizos, nei planų kur vykti.
Visgi nusprendžiau kitą dieną važiuoti į pasienį ir kažkaip per jį pabėgti iš Ukrainos. Tačiau mano nuostabai į „Maidaną“ traukė vis daugiau žmonių. Galiausiai kovojančių pusių jėgos išsilygino.
Mečiau šalin tą pasą ir pats išvykau į protestus.
– Prasidėjus revoliucijai vieni ima ginklą, kiti bėga iš šalies. Tačiau menininkai yra humanistai, kurie dažnai palaiko dialogą tarp kariaujančių pusių, kuomet politikai jau nebesusikalba. Kaip jūs, būdamas menininku, dalyvavote revoliucijoje?
– „Maidanas“ palietė mus visus. Visi į jį sąmoningai ar ne įsitraukėme. Tačiau kuomet prasidėjo karas su Rusija, aš tikrai pagalvojau, ar neturėčiau kaip vyras paimti automatą į rankas. Pamąsčiau ir supratau, kad nesu pasiruošęs žudyti. Visus tuos savo dvidešimt devynerius gyvenimo metus aš dirbau ir kariavau žodžiu. Puikiai supratau, jog apkasuose kalbėti nereikia. Atvirkščiai – ten turi tylėdamas vykdyti nurodymus.
Tuomet pradėjau galvoti, ką gi galiu nuveikti. Maidane su kolega pradėjome šnekinti barikadose sėdinčius protestuotojus. Nepatikėsite, kaip jie buvo užsikonservavę tame kovos pasaulyje. Tai didžiulė įtampa, kuri kai kam tęsėsi net keturis mėnesius. Kiekvieną dieną lauki šturmo, kovoji su provokatoriais, „Berkut“ pareigūnais, galiausia matai, kaip žūva tavo draugai.
Jie gyveno visiškai uždaroje emocinėje erdvėje, daug kas jų kentėjo nuo potrauminio šoko. Kadangi jie psichologų neprisileido, su jais pradėjome kalbėtis mes. Aišku, iš pradžių į mus buvo žiūrima skeptiškai – mat, atėjo čia kažkokie aktoriukai, kuriem neaišku ko reikia. Mes jiems sakydavome – prisėskime tiesiog išgerti arbatos. Po keleto tokių „prisėdimų“, atsirado tarpusavio ryšys. Tokia buvo mano pagrindinė misija revoliucijoje. Nors stovėjau barikadose, tačiau nemėčiau nei „Molotovo“ kokteilių, nei akmenų.
– Atradote savą būdą, kaip bendrauti su protestuotojais?
– Būtent. Juk į psichologus buvo žiūrima labai skeptiškai – „jie juk gydo ligonius“. O savęs ten niekas nelaikė ligoniais ar tokiais būti neturėjo laiko. Gal būti ligoniu buvo ir gėda. Po kurio laiko, kai įgijau pasitikėjimo savimi, aplink mane staiga pradėjo sproginėti tos emocinės bombos. Aš kurio nors paklausiu – „iš kur esi kilęs?“. O jis valandą be sustojimo kalba tai, kas prisikaupė jo galvoje. Po tos valandos, jo net žvilgsnis pasikeičia.
Kitas mūsų žingsnis buvo juos prikalbinti eiti į teatrą. Ši terapija buvo labai efektinga – jie prisiminė, kad egzistuoja gyvenimas, humanizmas ir galiausiai pradėjo normaliai miegoti. Greitai supratau, jog į tai, kas vyksta, reikia žiūrėti ne kaip į politiką, o tiesiog kaip į gyvenimą.
– Sunku įsivaizduoti ką reiškia iš mirtinų barikadų staiga atsidurti kultūrinėje erdvėje – minkštoje parterio kėdėje. Kaip viskas vykdavo?
– Kai pradėjau kviesti į teatrą, protestuotojai taip pat žiūrėjo skeptiškai. Tačiau keletas jų galiausiai sutiko.
Aš susitardavau su visų teatrų, išskyrus Rusų dramos teatro, vadovybe, kad man jie praneštų apie neparduotus bilietus. Taip ši schema ir veikdavo – man paskambindavo prieš spektaklį ir sakydavo – turime tiek ir tiek likusių bilietų. Tuomet reikėdavo kalbėti su protestuotojais. Juk negalėjai tiesiog besti pirštu ir pasakyti – tu šiandien vakare eisi į teatrą. Ne. Ateidavome prieš pat spektaklį, griebdavome jį į parankę ir visą suodiną nusivesdavome į spektaklį.
Protestuotojai labai pergyvendavo dėl savo švelniai tariant, baisios išvaizdos. Aš tokiems atsakydavau – jei ne tu ir ne tavo šie suodini rūbai, turbūt mūsų miestas dabar nestovėtų. Įdomu buvo stebėti ir kitų žmonių, aktorių reakciją į juos, sėdinčius parteryje.
Visi labai palaikė ir mielai priimdavo atsisėsti į savo gretas, o aktoriai pasilikdavo po spektaklių ir gerdavo arbatą, bendraudavo su jais. Kartais būdavo jog eilinis teatro lankytojas visą spektaklį prašnibždėdavo su šalia esančiu protestuotoju, klausinėdavo jo apie gyvenimą barikadose. Kuomet viskas įsibėgėjo, būdavo, kad vieną vakarą einame į keturis ar penkis teatrus.
– O kokios būdavo protestuotojų reakcijos?
– Kaip jums teko derinti kovą barikadose bei vaidybą scenoje?
– Taip, stovėjau Gruševskio gatvės barikadose. Kartais būdavo, jog įvykiai „įkaisdavo“ ir negalėdavai pasitraukti iš savo posto, o netrukus turėdavo prasidėti repeticija. Būdavo, kad į spektaklį atbėgdavau tiesiai iš barikadų. Pastebėjau, kaip kai kurie mano vaidinami personažai pasikeisdavo nuo šio emocinio kontrasto. Išeidavau į sceną ir spektaklio vidury suprasdavau, kad mano mintys visiškai ne čia, o ten – su protestuotojais. Užkulisiuose vis skaitydavau naujienas. O dėl režisūros studijų – supratau, jog dėl visų šių įvykių nebeturiu joms vidinių resursų.
Gaunu įvairių pasiūlymų režisuoti vieną ar kitą jaunimo spektaklį, tačiau atsisakau. Dėl to, ką mačiau Maidane man prasidėjo potrauminio streso sindromas.
– Tavo kolegė aktorė Loreta Artiugina šiandien tikino, jog jei būtų daugiau tokių „kultūrinių desantų“ Donbase, nereikėtų jokio karo. Kokiais ginklais ginkluotas šis „kultūrinis desantas“?
– Ginkluotas jis dviem pagrindiniais ginklais – tiesa ir nuoširdumu. Donbasas visuomet buvo depresyvus ir pasyvus regionas. Atvažiuojame ten ir aš klausiu vietinių – kaip prasidėjo tie separatistiniai veiksmai. Jie man atsako: „Kai Kijeve vyko kažkoks tai Maidanas, mes mažai ką žinojome, nes tiesiog dirbome. Tačiau vieną rytą pabudome ir gatvėse išvydome barikadas bei ginkluotus žmones juose“.
Didžioji dalis žmonių į separatizmą nekreipė dėmesio – dirbo ir toliau. Tačiau kai vieną dieną buvo išjungtos Ukrainos televizijos ir vietoje jų atsidaro rusiškos, jie sužinojo, kad likusioje šalies dalyje yra juos norintys sunaikinti „fašistai“. Pasirodžiusi Ukrainos armija, lyg ir patvirtino separatistų tiesą – „fašistai“ mūsų atėjo sunaikinti. O dabar va pas juos atvažiuoja savanoriai iš to banderovcų įr fašistų miesto, padeda jiems, suteikia įvairią pagalbą, kviečia kartu leisti laiką. Bendraudami su jais pastebime, kaip jie nustemba ir ima dvejoti tomis separatistų primestomis „tiesomis“.
Manau jog šiandien, mūsų suskaldytos šalies piliečiai turi peržengti tą, kaip sakome teatre – ketvirtąją sieną, ir ateiti vieni pas kitus. Projektas „Naujasis Donbasas“ važiuoja pas žmones. Pas tuos neegzistuojančius ir pamirštus žmones, kurie tiesiog sėdi rūsiuose ir gyvena nuo atakos iki atakos. Kuomet su jais praleidi dvi savaites, jie pradeda suprasti, kad visgi „ta kita“ Ukraina gal ir nėra tokia baisi, kokią manė esą.
Manau toks bendravimas yra labai svarbus. Net svarbesnis už ginkluotą kovą. Juk ji dar labiau didina takoskyrą tarp žmonių.
– Kaip jus priima Donbase? Juk tai gana neįprasta patirtis, kuomet pas tave atvyksta dovanomis nešini žmonės ir pasiūlo nemokamai atstatyti namus ar mokinti tavo vaikus.
– Taip, tai sunku. Jie įsileidžia nenoriai ir iki paskutinės minutės laukia, kada mes pasakysime – „balsuokite už tokią ir tokią partiją“. Vienoje Slovjansko mokykloje mes praleidome dvi savaites.
Susidraugavome su mokiniais, kartu daug visko įdomaus nuveikėme. Per atsisveikinimo vakarą, likus porai valandų iki mūsų traukinio direktorė ištarė – „aš tik dabar suprantu, jog jūs ne kokia tai politinė organizacija, o tiesiog mumis besirūpinantys žmonės“. Tai supratę, jie taip pat reaguodavo, kaip tie „Maidano“ protestuotojai teatre. Šio projekto išskirtinumas tas, kad jis prasideda tuomet, kai mes išvažiuojame. Kuomet jie lieka vieni, supranta kas įvyko, tada ir prasideda tas „naujasis Donbasas“.
– Ar sutiktumėte, jog jei tokie projektai būtų vykdomi ankščiau, krizės Rytų Ukrainoje galima buvo išvengti?
– Donbase iš tikrųjų yra blogas genofondas – daugelį metų ten buvo vežami žmonės po kalėjimų, katorgų siekiant juos integruoti į visuomenę. Tačiau yra ir kitas momentas, kurį jūs paminėjote – 23 metus valstybė nieko nedarė, kad šie žmonės kultūriškai integruotųsi. Pagal statistiką, 80 proc. Donbaso žmonių nėra buvę Kijeve, o 60 proc. net didžiausiame šio regiono mieste Donecke. Mes turime būti teisingi ir atsakingi – jei mes teigiame, jog Donbasas yra Ukraina, tai reikia juos taip ir priimti, su jais kalbėti bendra kalba.
Visą tą laiką jie gyveno socialinėje ir kultūrinėje izoliacijoje. O jei mes kalbame, kad ten yra kitokie žmonės, kurie nėra „tikroji Ukraina“, tai būkime teisingi ir patraukime šią sieną. Esu įsitikinęs – visiems visuomet reikia suteikti antrą šansą.
Aš pats esu iš Charkovo. Prisimeinęs paauglystę, suprantu, jog šiandien tikrai galėjau gyventi visai kitokį gyvenimą ir galbūt net kariauti separatistų gretose. Tačiau mane supo teisingi žmonės, kurie man padėjo atrasti kelią į Kijevą, ten studijuoti ir pasiekti to, ką darau šiandien. Žinoma, suprantu, kad norint, jog tave gerbtų, turi tą užsitarnauti ir to siekti. Todėl labai svarbu Donbasui rodyti tą alternatyvą, kitokį gyvenimą, kad žmonės galėtų rinktis.
Kai šis konfliktas pasibaigs, su tokiomis kultūrinėmis komandiruotėmis reiks ten važinėti dar daug metų.
– Pasakojate, kad dirbate su vaikais bei paaugliais. Ar bandėte užmegzti kultūrinį kontaktą su suaugusiais?
Vaikai bendrauja noriai, o per juos viskas persiduoda ir tėvams. Dabar mums bendraujant, visas autobusas iš Slovjansko, pilnas vaikų, važiuoja į Pietų Ukrainos Užgarodės miestą. Ten juos į savo sodybą pasikvietė viena mūsų aktorė. Kuomet tėvai išgirdo tokį pasiūlymą, išpūtė akis – „ką pas fašistus į P. Ukrainą?“.
Tačiau juos pavyko įkalbėti ir dabar su trimis mokytojais vaikai važiuoja pas banderovcus (juokiasi).
Mes puikiai suprantame, kad jei nedarytume to, tuomet geriau iškart atiduoti šį kraštą Rusijai. Juk svarbu susipažinti ir megzti dialogą su vietos bendruomenėmis, be kurių paramos niekas ginklu nepakeis šio regiono. Tai, kaip mes jautėmės per „Maidaną“, jie turi jausti šiandien. Visuomet jaučiau, jog jei ten nukrisiu – būsiu iškart pakeltas.
Kalbu apie bendrystės jausmą.
– Visai neseniai lankėtės Lietuvoje. Kokius įspūdžius parsivežėte?
– Atvykau į teatro dirbtuves. Vienas iš Vilniaus teatrų statė etiudus pagal mūsų pasakojimus iš „Maidano“ revoliucijos. Išklausę mūsų, jūsų aktoriai stengėsi tai perteikti scenoje. Kas mane iš tikrųjų nustebino ir sukrėtė – tai, kaip gerai jūs viską suprantate. Juk kartais mes ne viską papasakodavome, kažką nutylėdavome, tačiau kuomet pamatydavai inscenizaciją ant scenos, rodės, jog tai tikra scena iš Kijevo revoliucijos. Nesitikėjau tokio dėmesio, susirūpinimo įvykiais Ukrainoje bei supratimo.
Artūras Morozovas – specialiai DELFI iš Ukrainos.