Savanorių batalionas „Dnepr-1“ buvo suformuotas šių metų balandžio mėn. ir tapo Ukrainos Vidaus reikalų ministerijos padaliniu. „Dnepr-1“ finansavimu rūpinasi dabartinis Dnepropetrovsko srities gubernatorius Igoris Kolomoiskis.
Kaip rašo ru.DELFI.lt, šiuo metu, bataliono žiniasklaidos atstovo teigimu, „Dnepr-1“ batalione – daugiau nei 500 kovotojų, o šio bataliono štabas įkurdintas pirmame Dnepropetrovsko srities administracijos pastato aukšte. Šios srities teritorija apsupta blokavimo postų, bataliono kovotojai užtikrina tvarką mieste ir srityje, savo veiksmus „Dnepr-1“ derina su „Dešiniuoju sektoriumi“ ir dalyvauja koviniuose veiksmuose.
DELFI pakalbino vieną iš šio savanorių bataliono, į kurį patekti nėra paprasta, kovotojų. Nikita papasakojo apie bataliono kovotojų kasdienybę, keliamus tikslus bei uždavinius ir savo patirtį priešakinėje linijoje.
Nikita paprašė neminėti pavardžių ir nefotografuoti, nes, anot jo, kovotojai fotografuojasi tik veidus prisidengę balaklavomis (beveik visą galvą dengiančiais dangalais).
- Kas yra „Dnepr-1“, kodėl čia atėjote ir kokius uždavinius sau kelia batalionas?
- Tai savanorių batalionas, niekas čia nėra atvedamas per jėgą.
- Ar yra atvykstančių be karinio pasirengimo?
- Ne. Atvykstantys būtinai turi būti tarnavę kariuomenėje, vykdoma rimta atranka. Pirmuosius kartus, kai dalyvavau, buvo vykdoma griežta atranka, atsižvelgiant į fizinį ir psichologinį pasirengimą. Atvyksti į poligoną, o ten žiūrima, kaip elgiesi, o tada jau kovotojai atrenkami pagal kriterijus.
Batalionas „Dnepr-1“ – tai kariaujantis batalionas. Pagrindiniai kariaujantys batalionai – „Azov“, „Donbass“, „Dnepr-1“, „Ajdar“. Jie ne tokie kaip „Sičeslav“, kurie nuolat stovi postuose, t.y. nuolat skambina mums, kviečia atvykti.
- Kovinių veiksmų zonoje nuolat yra jūsų kovotojų?
- Taip, nuolat, vyksta rotacija. Visada yra žmonių priešakinėje linijoje, negaliu jums pasakyti tikslios vietos, bet jie ten yra.
- Kokia situacija su apranga ir ginklais?
- Minimalią ginkluotę ir ekipuotę skiria batalionas, tačiau daugiausiai – savanoriai. Viską, ką matote ant manęs, suteikė savanoriai. Kai kurie atneša pinigų, kiti į priešakinę liniją atvyksta su provizija ir ekipuote. Kai kurie pagalbą atgabena į štabą, pradedant maistu ir baigiant taikikliais, kainuojančiais po 20 tūkst. grivinų už vienetą.
- Ar pats buvote kovinių veiksmų zonoje? Ar galite papasakoti, kas ten vyksta?
- Visiems yra baisu ir visi tai supranta. Nebaisu tik kvailiams, bet po truputį žmonės pripranta.
- Kas verčia žmogų žengti šį žingsnį – iš taikaus gyvenimo vykti į kovą?
- Tam, kad tokių dalykų čia nebūtų. Jei žmonės Donecke ir Luhanske leido, kad jų namuose vyktų karas, mes išėjome tam, kad mūsų artimieji nematytų, kad merginos gyventų ramiai, nematytų viso to purvo.
- Tai, dėl ko sutarta Minske, planas dėl taikos, jūsų nuomone, yra veiksmingas?
- Paliaubų nebuvo. Tuo metu, kai buvo paskelbtos paliaubos, buvau ten, Donecko srityje. Nebuvo jokių kalbų dėl taikos, visi ir toliau šaudė.
- Žiniasklaidos publikuotoje su įvykiais Rytų Ukrainoje susijusioje medžiagoje teigiama, kad separatistai Pietryčių Ukrainoje nėra vieningi. Ką apie tai manote?
- Donecke labai daug padalinių, panašių į mūsų batalionus, tik jie dabar jau kovoja tarpusavyje. Nežinau, ar tai grįsta pinigais, ar dar kuo nors, tačiau jie kovoja tarpusavyje.
- Kaip vertinate savo priešininko karinį pasirengimą?
- Vidutiniškai. Yra gerų kovotojų, bet yra prasčiau pasirengusių. Tarp jų daugiausiai žemiausių sluoksnių atstovai, nenoriu sakyti, kad alkoholikai ir narkomanai, bet jiems davė ginklus, šiek tiek apmokė ir štai jie kovoja.
- Norite pasakyti, kad jie neturi tikslo ir principų?
- Taip, o pagrindinė to priežastis – finansai.
- Ar matėte Rusijos kariuomenę?
- Ilovaiske, kai mūsų kovotojai veržėsi iš apsupties, ten buvo reguliarioji Rusijos kariuomenė.
- Ką labiausiai įsiminėte būdamas priešakinėje linijoje?
- Kvapą ir ten buvusių žmonių akis. Akyse nebuvo baimės, bet jos buvo lyg porcelianinės. Tai ryškiausias įspūdis.
- Donecko sritis yra netoli. Kokios nuotaikos vyrauja Dnepropetrovske?
- Dnepropetrovske tai visai nesijaučia. Kai grįžti iš ten ir matai, kad žmonės ramiai eina pasivaikščioti su vaikais ar dar ką nors veikia... Iš pradžių, kai iš ten atvyksti, tai kelia pyktį, nes žmonės nesupranta, kas ten darosi. Vėliau atvirkščiai – tai stimuliuoja stengtis, kad jie to net nepamatytų.
- Ar, jūsų nuomone, yra objektyvios informacijos, atspindinčios tai, kas ten vyksta?
- Manau, kad žmonės numano, bet nežino visko, kas ten vyksta.
- Ar į Dnepropetrovsko sritį atvyksta žmonės iš Donecko?
- Vien oficialiais duomenimis čia yra 10 tūkst. pabėgėlių, jei neklystu.
- Ar prie jūsų bataliono prisijungia žmonės iš Donecko?
- Yra ir iš Donecko, ir iš Krymo, ir iš Luhansko. Visokių yra.
- Veikiate savarankiškai ar jums vadovauja Vidaus reikalų ministerija?
- Taip, koordinuojame veiksmus su „Antiteroristinės operacijos“ ir Užsienio reikalų ministerijos štabais.
- Kokie jūsų bataliono turimi įgaliojimai?
- Mes – kaip milicija. Kariaujanti milicija.
- Mieste vyko rinkimai, ar stebite situaciją? (Pokalbis vyko rinkimų dieną – spalio 26 d.)
- Prižiūrime tvarką. Jei kur nors kas nors atsitiks, atvyksime. Visi mūsų žmonės yra pasirengę.
- Ar mieste buvo precedentų, į kuriuos jums teko vykti?
- Buvo. Sulaukėme skambučių iš blokavimo postų – kažkas mėgino pravažiuoti su ginklais. Mes vykstame ir aiškinamės. Bendradarbiaujame su Ukrainos saugumo tarnyba ir t.t. Sritis apsupta blokavimo postų. Norint iš Donecko atvykti pas mus, tenka kirsti mažiausiai 7 blokavimo postus.
- Kokios, jūsų manymu, Ukrainos kariuomenės ir batalionų netektys?
- Tikrai nepasakysiu jums tikslaus skaičiaus, nes jo niekas nežino. Po Ilovaisko turėjome daug žuvusiųjų. Daug žmonių dingo be žinios. Mūsų netektys didelės.
- Kodėl niekas neįvardija tikslaus skaičiaus?
- Nežinau. „Antiteroristinės operacijos“ štabas nepateikia tikslių skaičių, galbūt bijo pasakyti, nes daugybė žmonių dingo be žinios, daug pateko į nelaisvę. Daug kas nėra žinoma, vyksta belaisvių mainai. Daug niuansų.
- Ar tarp jūsų bataliono buvo tokių, kurie pabuvojo nelaisvėje ir grįžo?
- Taip, tokių buvo.
- Ką jie pasakoja?
- Jie negali nieko tikslaus pasakyti. Nieko itin įdomaus nepasakoja. Kalbėjo, kad „Donecko liaudies respublikos“ separatistai elgiasi labai blogai, o Rusijos karininkai daugelį net išgelbėjo. Ten yra ir normalių žmonių. Jie manė, kad į Rostovą atvažiavo mokymams, o paaiškėjo, kad jau atsidūrė Ukrainos teritorijoje. Jų belaisviai pasakojo, kad Ukrainos tankams pradėjus į juos šaudyti, jie pagalvojo, kad Ukraina įžengė į Rostovą. Jie laukais įvažiavo į Ukrainos teritoriją ir net nesuprato, kad yra mūsų teritorijoje.
- Kaip, jūsų nuomone, situacija išsispręs?
- Nežinau, negaliu nieko prognozuoti. Tai labai sunku.
- Ar Ukrainos fronto linija šiuo metu įtvirtinta ir ar yra ryžto judėti toliau?
- Mano supratimu, prezidentas nori siekti taikaus susitarimo, tačiau jei Rusija nutrauktų ginklų ir kitų dalykų tiekimą, situacija išsispręstų daug greičiau.
- Ar jūs manote, kad šis konfliktas gali būti išspręstas taikiai?
- Jei Rusija būtų pašalinta, tada taip.
- Jaučiate neapykantą Rusijai?
- Šiek tiek, tačiau taip pat jiems jaučiu ir pagarbą kovine prasme.
- Kokie jūsų planai artimiausiai ateičiai?
- Šiuo metu būtina surengti sąžiningus rinkimus, o tada lauksime karinės užduoties. Galbūt vėl teks vykti į priešakinę liniją, ją stiprinti. Gali tekti čia ieškoti diversinių grupuočių.
- Jų čia yra?
- Manau, kad yra ir ne tik čia. Kol kas incidentų dar nebuvo, jiems nepavyko ką nors padaryti, visur buvome pirmi.
- Kokie jūsų santykiai su „Dešiniuoju sektoriumi“?
- Su „Dešiniuoju sektoriumi“? Labai geri. Koordinuojame veiksmus su „Dešiniuoju sektoriumi“ ir su kitais – su visais. Taip pat glaudžiai bendradarbiaujame su kariais. Anksčiau tai vyko nelabai gerai, buvo informacijos nutekinimo atvejų, tačiau dabar gretos praretintos, todėl tokie dalykai vyksta labai retai.
- Žiniasklaidoje buvo rašoma, kad savanorių batalionuose yra užsieniečių. Ar pas jus tokių yra?
- Pas mus tokių nėra.
- Dėkoju už pokalbį.