Tikėtina, kad tai reikš Ukrainos politinį perversmą, neregėtą nuo šalies nepriklausomybės atgavimo 1991 m. – netgi didesnį, nei 2004 ir 2014 m. neramumai. Dauguma žmonių, kurie greičiausiai sudarys parlamento valdančiąją politinę grupę ar koaliciją, turi mažai arba išvis neturi politinės patirties, nors kai kurie iš jų atrodo nuovokūs ir nepaprastai motyvuoti.
Kartu su jais V. Zelenskis gauna retą galimybę pagaliau nusausinti posovietinę Kijevo pelkę – tačiau iki šiol jis iš esmės nepaaiškino, ką ketina nuveikti su šitokia politine jėga.
Nuo pat pradžių buvo akivaizdu, kad V. Zelenskis, buvęs komikas ir televizijos prodiuseris, su dabartiniu parlamentu, kuriame sėdi ankstesniojo prezidento Petro Porošenkos ir buvusio ministro pirmininko Arsenijaus Jaceniuko sąjungininkai, toli nenukeliaus. Jie susimokė neleisti naujajam lyderiui atsikratyti įstatymų leidžiamojo organo, vilkindami derybas dėl koalicijos, atsisakė pakeisti rinkimų sistemą į proporcingo atstovavimo, neleido atsistatydinti senajam P. Porošenkos kabinetui ir užsipuolė antikorupcijos įstatymą, remiamą V. Zelenskio.
Jei teismas būtų paprieštaravęs V. Zelenskio bandymui sušaukti paankstintus rinkimus, jis būtų pririštas prie jam priešiško parlamento, ir priverstinio neveiklumo mėnesiai pakenktų jo galimybėms rudens rinkimuose. Tačiau dabar balsavimas vyks liepos 21 d., ir tai rinkėjams nepalieka pakankamai laiko iš esmės pakeisti savo simpatijų.
Apklausų duomenimis, V. Zelenskio partija „Tautos tarnas“ (šitaip pavadinta pagal serialą, kuriame jis vaidino naujai iškeptą prezidentą) turėtų laimėti nuo 40 iki 50 proc. partijų sąrašo balsų, užpildydama pusę 450 vietų parlamento. Kitą pusę sudarys atskirų rinkimų apygardų nugalėtojai, ir daug kas priklausys nuo „Tautos tarno“ gebėjimo laimėti šias lenktynes, kuriose tradiciškai nugali įsitvirtinę partiečiai. Vis dėlto praktiškai nekyla abejonių, kad V. Zelenskio partija bus pati gausiausia.
Jei ji nesurinks absoliučios daugumos (toks yra V. Zelenskio paskelbtas tikslas), tikėtina, kad prireiks jaunesniojo partnerio, ir tai galėtų būti kita politikos naujokų grupė „Balsas“, kuriai vadovauja roko žvaigždė Sviatoslavas Vakarčukas.
Kai kurie įtakingi ukrainiečiai tikėjosi, kad S. Vakarčukas dalyvaus prezidento rinkimuose, ir iš dalies kaip tik jo atsisakymas atnešė V. Zelenskiui palyginus lengvą pergalę. Apklausų duomenimis, šiuo metu „Balsas“ turėtų surinkti nuo 6 iki 10 proc. rinkėjų balsų. Nė viena iš šių partijų neatmetė bendradarbiavimo galimybės ir yra požymių, kad diskusijos dėl koalicijos jau vyksta.
Abi partijos turėtų gerai sutarti. Abi garsiai pasisako už Europos Sąjungą ir prieš korupciją. S. Vakarčukas, vienas iš Stanfordo universiteto Ukrainos kylančių lyderių programos iniciatorių, palaiko gerus ryšius su JAV demokratine partija, kuri galėtų būti Ukrainai naudinga; vienas iš V. Zelenskio prioritetų – palaikyti glaudžius ryšius su JAV, ir kol kas iš Vašingtono jis gauna palaikymą, paskutinį kartą – 250 mln. dolerių vertės karinės pagalbos forma.
„Tautos tarno“ ir „Balso“ kandidatų sąrašai taip pat suderinami. Abi partijos aiškiai nurodė, kad politinė patirtis rinkimų dalyviams būtų minusas. Nei viena, nei kita politinė jėga savo nacionaliniuose sąrašuose neįtraukė oficialių įstatymų leidėjų (nors „Balsas“ kelis įtraukė rinkimų apygardose). „Tautos tarnas“ subūrė komandą iš V. Zelenskio gimtojo miesto Krivoj Rogo draugų, komikų, pilietinių aktyvistų ir mažų bei vidutinių įmonių savininkų; nedaugelis iš jų turi ryšių su senuoju aparatu, kuris pastarąjį ketvirtį amžiaus valdė Ukrainą. „Balso“ sąrašas taip pat mirga aktyvistų ir verslo figūrų vardais: jame dalyvauja „Amazon“ įsigyto startuolio įkūrėjas, „McKinsey“ partneris ir populiarus komikas.
Nedaugelis iš šių žmonių pažįsta Ukrainos vyriausybę iš vidaus – ir dar mažiau to nori. Nors P. Porošenka, pats ilgametis politinis grandas, į komandą rinkosi patyrusius politikus ir administratorius ir sudarė paktus su oligarchais, partijos, kurios po kito mėnesio rinkimų greičiausiai valdys Ukrainą, pasirinko žmones, kurie stengsis sukurti naują sistemą – nuo nulio.
Įdomu tai, kad V. Zelenskio partijos sąraše tėra porą žmonių, turinčių atsekamų ryšių su Igoriu Kolomoiskiu, oligarchu, kuris tariamai rėmė sėkmingą prezidento kampaniją.
Naujoji banga yra tokia galinga, kad P. Porošenka, kuris pažadėjo sudaryti V. Zelenskiui tvirtą opoziciją, iš esmės liko nustumtas į paraštes. „Balsas“ „suvalgė“ dalį P. Porošenkos Europos solidarumo partijos, turinčios nuo 4 iki 9 proc., rinkėjų balsų.
Ką gi darys V. Zelenskis su E. Macrono stiliaus politiniu cunamiu? Pačiam Prancūzijos prezidentui sekėsi nevienareikšmiškai – pasirodo, Prancūzijos biurokratiją ir visuomenę pakeisti sunkiau, nei parlamento ir ministerijų sudėtį. Ukrainos lyderio laukia panašios problemos.
Jis pažadėjo taikos planą rytų Ukrainai, kurią kontroliuoja prorusiški separatistai, daugiau mažiau tiesiogiai valdomi Maskvos, bet iki šiol to nepadarė. Matyt, V. Zelenskis vis dar apmąsto patarimus, kuriuos gavo iš E. Macrono ir Vokietijos kanclerės Angelos Merkel, turinčių patirties derantis dėl Ukrainos su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.
Jis taip pat pradėjo peržiūrinėti visus savo pirmtakų pasirašytus dekretus, panaikindamas tuos, kuriuos laiko kenksmingais verslui – tačiau svarbiausias naujas žingsnis būtų nuodugnus teisės aktų keitimas, kurį parlamento naujokams nebus lengva pradėti.
Galbūt svarbiausia tai, kad V. Zelenskis dar turi pademonstruoti, kaip ketina tvarkytis su turtingiausių Ukrainos žmonių galia – ne tik I. Kolomoiskio, bet ir sauja kitų, kurie pasinaudojo visais ankstesniais režimais, įskaitant milijardierių ar beveik milijardierių P. Porošenką.
Niekas nežino, kaip jam seksis šiuose frontuose. Bet kol kas atrodo, kad jis turės galimybę išbandyti savo jėgas.
Leonidas Beršidskis yra „Bloomberg Opinion“ Europos apžvalgininkas. Jis yra Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ įkūrėjas ir redaktorius bei nuomonių svetainės „Slon.ru“ steigėjas.