Bent jau taip manyti skatintų konservatyvaus prancūzų dienraščio „Le Figaro“ žurnalistės Anne Fuldos knyga „Emmanuelis Macronas. Toks tobulas jaunas vyras“ („Emmanuel Macron – Un jeune homme si parfait“). Balandžio pradžioje pasirodžiusios biografijos autorė mėgina žvilgtelėti už švytinčio jauno politiko fasado. Interpretacinės kovos dėl E. Macrono dar tik įsibėgėja.
Anot A. Fuldos, naujasis Prancūzijos prezidentas ir jo judėjimo „Pirmyn, Respublika“ komanda kruopščiai kūrė nepriekaištingo asmens ir politiko įvaizdį. „Jis pats sukonstravo legendą apie save, prancūzams skirtą legendą“, – teigia knygos autorė, tvirtai užsibrėžusi nepasiduoti E. Macrono charizmos kerams, kurių poveikį sakėsi patyrę kone visi jos kalbinti asmenys.
Biografei pavyko pabendrauti su svarbiais plataus politiko ryšių tinklo žmonėmis, tarp jų ir su buvusiu prezidentu François Hollande‘u bei bankininku Davidu de Rothschildu.
Ji lankėsi E. Macrono tėviškėje, Šiaurės Prancūzijos provincijos mieste Amjene, kur kalbėjosi su tėvais, buvusiais mokytojais bei mokslo draugais. Svarbiausia liudininkė buvo jo žmona Brigitte, tačiau ir ji teigė, jog jo iš tikro niekas nepažįsta. Pasak jos, visuomenė mato visuomet draugišką, besišypsantį jauną vyrą, nevengiantį jokių diskusijų. Tačiau už viso to slypi žmogus su kietu branduoliu, prie kurio jis nieko neprileidžia.
„Emmanuelis Macronas? Jis – nelyginant koks mutantas. Jis keistas. Nežinia, iš kur jis atėjo,“ – šiais rašytojo Michelio Houllebecqo žodžiais pradeda knygą A. Fulda. E. Macrono asmenybės nepažinumas, mįslingumas tapo biografės pamatine nuostata. Nepasitikėjimo ledų neištirpdė nei pokalbiai su pačiu Prancūzijos prezidentu, nei jo knyga „Revoliucija: Kovojam už Prancūziją“, – pereitą rudenį pasirodęs neįprastai emocingas ir asmeniškas politinis manifestas, paperkantis nuoširdžiu rūpesčiu šalimi.
Jupiteris tarp prezidentų
E. Macronas sakosi norįs suvienyti susiskaldžiusią Prancūziją, tačiau pats tampa susiskaldymo priežastimi: vienoje pusėje skepsis ar net priešiškumas, kitoje – euforiškas džiūgavimas.
Prancūzams prezidentas nėra vien pirmasis šalies asmuo, jis – šalies tapatybę simboliškai įkūnijanti figūra. Tai išduoda ir inauguracinė formulė, kuria įvedamas naujas šalies vadovas: „Nuo šios dienos ir, kol galios Jūsų mandatas, Jūs įkūnijate Prancūziją. Jūs simbolizuojat Respubliką, simbolizuojat prancūzų visumą.“
Galbūt dėl to žvelgdami į ryžtu spinduliuojantį E. Macroną, prancūzai sakytum ūgtelėjo savo pačių akyse. Nepraėjus nė keturioms savaitėms nuo jo išrinkimo prezidentu, konservatyvus žurnalas „Le Point“ paskelbė naująjį Prancūzijos vadovą „Laisvojo pasaulio lyderiu“ – visai be ironijos. Pagaliau ir žaibiškas jo iškilimas tautai yra tarsi koks pažangos simbolis, – pastebi A. Fulda.
Eliziejaus rūmai matė jauną ūkio ministrą E. Macroną, kaip strėlė šaunantį laiptais aukštyn kas ketvirtas laiptelis, – vaizdas, kuris galėtų simbolizuoti ligšiolinę jo biografiją. Elitinę ENA, ruošiančią valstybės tarnautojus, jis baigė kaip vienas iš trijų geriausių metų absolventų. Būdamas trisdešimties tapo sėkmingu investicijos bankininku Davido de Rothschildo banke, sulaukęs 36-erių – šalies ūkio ministru, o dabar – jauniausiu visų laikų Prancūzijos prezidentu.
E. Macronas nenori būti „normalus“ prezidentas, kaip kad jo pirmtakas bei globėjas F. Hollande‘as, jis sakosi sieksiąs naujos demokratinio autoriteto formos. Prancūzijai reikalingas „présidence jupitérienne“, „jupiteriškas prezidentavimas“, – pareiškė jis viename interviu dar pereitą spalį.
Pasigavę šią ištartį, komentatoriai prabilo apie grėsmę demokratijai: naujasis prezidentas su jam be išlygų paklūstančia absoliučia parlamento dauguma dabar galės viešpatauti nelyginant koks vienvaldis monarchas.
Nelengva gyventi su Žana d‘Ark
Prancūzai kaip tik ir ilgisi monarcho, – argumentuoja kiti. Ar netgi išganytojo. Bet kokiu atveju – išskirtinio prezidento. Antraip ar būtų jis vadinamas „homme providentiel“ – Apvaizdos siųstu žmogumi?
„Normaliu“ prezidentu E. Macronas nebus jau vien dėl savo išskirtinumo nuojautos, kuri, pasak A. Fuldos, lydi E. Macroną nuo mažų dienų. „L‘Elu“, „išrinktuoju“ vadino Emmanuelį mylima močiutė, mamos mama, – svarbiausias jo vaikystės žmogus.
Močiutė atvėrė jam „duris į žinojimą, grožį, galbūt begalybę“, – rašo E. Macronas knygoje „Revoliucija“. Ugdydama jame atsakomybės jausmą, ruošė jį tarnauti visuomenei – ji visada nujautė, kad eisiu į politiką, – sakė jis biografei. Jis pasiryžęs daryti gera, nes jaučia dėkingumą tiems, iš kurių pats yra tiek daug gavęs, – visoms ankstesnėms kartoms.
Kas be ko, idealizmo, netgi polinkio į sakralumą jam netrūksta, antraip argi būtų savo globėja paskelbęs Orleano mergelę? „Kai Prancūzija buvo praradusi pasitikėjimą savimi ir ėmė irti, Žana d'Ark pasijuto esanti pašaukta vesti ir suvienyti šalį“, – sakė E. Macronas, turėdamas omeny ir savo uždavinį. Prancūzų filosofui Pascaliui Bruckneriui toks dvasiškumo ir pasaulietiškumo sujaukimas kelia nerimą, jis pataria naujajam prezidentui neatitrūkti nuo žemės.
Iš aukštų idealų sferos grąžinti vyrą ant tvirto realybės pagrindo stengiasi ir žmona Brigitte, – rašo biografijos autorė. Savo draugei Brigitte netgi yra prisipažinusi: „Visai ne juokai gyventi su Žana d‘Ark.“ A. Fuldai ji sakė norinti būti jo „atramos taškas“. Įžeminantį žmonos poveikį pripažįsta ir pats E. Macronas, knygoje „Revoliucija“ ją ir visą šeimą vadinantis savo gyvenimo pagrindu, uola.
„Vyresniųjų suvedžiotojas“
Tačiau, pasak Brigitte, toks jų santykis kyla ne iš amžiaus skirtumo. Ji teigia „į Emmanuelį visada žvelgusi kaip į vienmetį“: „Mūsų istorija paaiškintina mūsų asmenybėmis, o ne mūsų amžiumi.“ „Bendraujant su Jumis rodosi, tarsi būtumėt amžininkas“, – panašiai dvidešimt vienų metų studentui ir asistentui E. Macronui yra sakęs jo filosofijos profesorius Paulis Ricoeras, įkopęs jau į devintą dešimtį.
„Ne mūsų gyvenimo metai, o gyvenimas mūsų metuose svarbu“, – Oscaro Wilde‘o žodžiais mėgina paaiškinti biografė šį Prancūzijos prezidento asmenybės fenomeną. Emmanuelis jau nuo mažumės ieškojo vyresnių žmonių draugijos ir jų patirties: „Jo tėvai sakė man, kad jį visuomet traukė suaugusiųjų pasaulis. Taip jis elgėsi ir vėliau. Jautė potraukį žmonėms, turintiems žinojimą, o galbūt – ir valdžią.“
„Jis ieško senų artumos ir vaidina idealų sūnų“, – manipuliatyviu elgesiu E. Macroną kaltina socialistas Julienas Dray‘as, pakrikštijęs jį „senių suvedžiotoju“. Dauguma Prancūzijos prezidento globėjų išties pripažino, kad jis jiems buvęs tarsi sūnus. „Turėti tokį sūnų kaip Emmanuelis visi mielai norėtų“, – yra sakęs prezidentas F. Hollande‘as.
Jaunojo politiko „įtėviai“ atmeta įtarinėjimus, esą, šis tik pasinaudojęs jų įtakingumu, A. Fuldai jie sakėsi tikį jo nuoširdumu. „Be jokios abejonės, niekas negali atsilaikyti prieš iš jo sklindantį žavesį. Tačiau jo žavėjimo menas nėra priemonė tikslui pasiekti, tai – tiesiog dalis jo prigimties,“ – aiškino Rothschildo banko vadovo pavaduotojas Françoisas Henrotas.
Tai – ne išdavystė, o ištikimybė
Vis dėlto A. Fulda įsitikinusi, kad be įtakingų globėjų tokia žaibiška karjera E. Macronui nebūtų pavykusi. Jauno politinio talento „atradėju“ save laiko Jacquesas Attali, nuo 2007 metų vadovavęs prezidento Nicolas Sarkozy ekonomikos ekspertų komisijai. „Aš pasikviečiau jį. Ir iškart pasakiau, kad jis turi sugebėjimų tapti prezidentu“, – prisiminė J. Attali.
Dirbdamas komisijoje, jaunasis politikas susipažino su Jeanu Pierre‘u Jouyetu, kuris prezidentaujant F. Hollande‘ui tapo Eliziejaus rūmų generaliniu sekretoriumi. Jis ir įkalbėjęs F. Hollande‘ą pasikviesti E. Macroną patarėju ekonomikos klausimais. 2012 metais prezidentas priglaudė politinį naujoką po savo sparnais, o po dvejų metų paskyrė jį ūkio ministru. Tačiau globotinis netruko nusigręžti nuo savo politinio mentoriaus ir užsimojo pats kandidatuoti į prezidentus, už ką buvo ne vieno apkaltintas išdavyste.
Toks kaltinimas, pasak išrinktojo Prancūzijos prezidento, kaip tik ir atskleidžia dabartinės politinės krizės priežastis. Jei politika suprantama kaip paklusnumas, tikintis už tai atlygio, pakilti karjeros laiptais, nėra ko stebėtis, kad žmonės nuo tokios politikos nusigręžia.
Vyriausybę jis palikęs tik dėl to, jog jam nepavykę pralaužti sustabarėjusių struktūrų ir imtis šaliai gyvybiškai būtinų reformų. „Esu įsipareigojęs tik savo šaliai, o ne partijai, postui ar asmeniui,“ – dėsto jis knygoje „Revoliucija“.
Prancūzijos prezidentas deklaruoja savo ištikimybę šaliai ir pasirengimą tarnauti tautai, tačiau sako nemanąs, jog visas šalies problemas galėtų išspręsti vienas asmuo – nelyginant koks išganytojas. Svarbiausia, jo manymu, yra suburti vyriausybę, gebančią išlaisvinti prancūzų tautoje glūdinčią energiją.
Napoleonas ant tilto
Jo sąjūdis „Pirmyn“, peraugęs į partiją „Respublika pirmyn“, yra tos kūrybinės energijos pliūpsnis, ką tik įsiliejęs į šalies parlamentą. Tarp naujų parlamentarų – daug pilietinės visuomenės aktyvistų iš įvairių šalies komunų, garsiausias šalies matematikas, visas būrys sėkmingų verslininkų. Visus juos patraukė viltis drauge su naujuoju Prancūzijos prezidentu ištraukti šalį iš krizės.
„Kai pamačiau jį 2016 metų birželio 2 dieną Lijono rotušėje, kaip jis tūkstančiui žmonių dėstė savo programą, dingojosi, tarsi matyčiau Napoleoną ant Arkolo tilto,“ – pasakojo Vokietijos dienraščiui „FAZ“ vienas kandidatų, trisdešimties firmų įkūrėjas, šešių vaikų tėvas Bruno Bonneli. Ir pridūrė: „Šis vyras turi viziją ir nebijo kulkų.“
Paveiksle „Napoleonas ant Arkolo tilto“ užfiksuotas momentas, vaizduojantis Napoleoną, su vėliava rankoje vedantį armiją į mūšį. Mūšis prieš Austriją vyko 1796 metų lapkričio 15–17 dienomis ir baigėsi prancūzų pergale.
Veikiausiai nėra atsitiktinumas, kad E. Macronas savo apsisprendimą kandidatuoti į šalies prezidentus paskelbė lygiai po 220 metų, 2016-ųjų lapkričio 16 dieną. Ir padarė tai ne per televiziją, kaip įprasta, ne kitų politikų akivaizdoje, o skurdžiame Paryžiaus priemiestyje, profesinio kvalifikacijos kėlimo centre, kuriame konsultuojami bedarbiai, pasistatęs prie kalbėtojo pulto Prancūzijos ir Europos Sąjungos vėliavas.
„Prezidentas nėra vien tai, ką jis daro. Jis saugo savyje ir mūsų šalies vertybes, įkūnija jos istorijos eigą. Jis reprezentuoja mūsų viešojo gyvenimo jėgą ir orumą. Žinau tai ir esu pasiruošęs“, – sakė tada E. Macronas.
Modernaus Napoleono-Macrono pasekėjams ryžto netrūksta. Revoliuciją prie balsadėžių jie jau laimėjo. Tačiau vangus prancūzų dalyvavimas rinkimuose, naujojo Prancūzijos prezidento asmenybę raizgančios prieštaringų, neretai įtarių interpretacijų gijos lengvos pergalės nežada. Pagaliau tikrieji politiniai susirėmimai vyks ne parlamente, o gatvėje, – dėl to sutaria visi parlamento rinkimų komentatoriai.
Prancūziją įkūnijantis prezidentas su savo „kariauna“ – absoliučia parlamentine dauguma – stovi ant tilto. Kitokios Prancūzijos vizija šviečia kitame krante. Kol kas neaiškūs netgi jos kontūrai.
