Trumpą taikos periodą netruko pakeisti Šaltasis karas. JAV siekė ir toliau diegti demokratiją bei kapitalizmą pasaulyje, o Stalinas tikėjosi kuo daugiau valstybių nukreipti komunizmo keliu. Ne tik skirtingos supervalstybių pasaulėžiūros, tačiau ir kitas veiksnys turėjo įtakos naujai konfrontacijai. Bene viena iš pagrindinių Šaltojo karo priežasčių galime laikyti JAV atominės bombos sukūrimą, pirmąjį panaudojimą Japonijoje bei tolimesnį ginklavimąsi.
Naujasis amerikiečių išradimas buvo lyg Stalinui mestas iššūkis, kurį pastarasis turėjo įgyvendinti. Atsiradus atominei bombai JAV, ji turėjo būti sukurta ir Sovietų Sąjungoje, nes antraip tuometinis pasaulis ir supervalstybių konfrontacija būtų praradusi balansą. Nors Stalinui teko susidurti su sunkia ekonomine valstybės padėtimi po II-ojo pasaulinio karo, naujai paskelbtas generalisimas žūtbūt stengėsi pasivyti JAV.
Sovietų Sąjunga po karo: Stalinas ir ekonomika
Sovietų Sąjunga po II-ojo pasaulinio karo pasižymėjo keliomis pagrindinėmis savybėmis: greitu ekonomikos augimu, Stalino valdymo įsitvirtinimu, vėliau ir suaktyvėjusiu kariniu ginklavimusi. Tiek ekonomikos atsigavimą, tiek ir Stalino režimo įsitvirtinimą galime paaiškinti pasiremdami laikinais veiksniais, sukeltais paties karo. Kaip rašo istorikas Markas Harrisonas, po II-ojo pasaulinio karo susidariusios politinės-ekonominės aplinkybės prisidėjo prie Stalino gebėjimo organizuoti Sovietų Sąjungoje atsigavimą, tačiau tikros kokybinės reformos buvo vilkinamos, nes Stalinas koncentravosi ties represijomis.
Stalinas dar labiau konsoliduoja ekonomiką bei visą šalies politiką – valstybės teisė į privatų turtą dar labiau sustiprinama, o jos nevykdymas dar labiau baudžiamas, reikalinga darbo jėga gaunama pasinaudojant priverstinio darbo darbininkais, politiniais kaliniais ar tremtiniais. Atsitiesti Sovietų Sąjungai po karo padėjo sunkioji pramonė bei gautos reparacijos iš Vokietijos. Taip pat į Sovietų Sąjungą iš Rytų Vokietijos buvo atgabenami įvairūs gamyklų įrenginiai, kurie buvo perdiegiami – jie kėlė Sovietų Sąjungos kai kurių pramonės šakų techninį lygį. Beje, kaip teigia istorikas Robertas Service, Stalinas ketino reikalauti kompensacijų ir iš Vengrijos, Rumunijos bei Slovakijos, tačiau dėl to jis būtų pakenkęs komunizmo populiarinimui.
Pokariu Sovietų Sąjungoje trūko maisto bei smulkiosios pramonės prekių, tačiau Stalinas telkėsi ties stambiąja pramone – buvo gaminami ginklai, nors trūko vartojimo reikmenų. Pradedama ir masinė lengvųjų automobilių, motociklų bei radijo imtuvų gamyba. Atstatomos subombarduotos hidroelektrinės, Donbaso anglies šachtos, metalurgijos ir mašinų gamyklos. Atsigaunančios ekonomikos užnugaryje kuriasi ir nauja pramonės šaka – atominė energetika.
Po II-ojo pasaulinio karo JAV tapo didžiule karine galia, nuo kurios negalėjo atsilikti Sovietų Sąjunga – pastarajai teko ne tik atsitiesti po karo nuostolių, sugrąžinti ekonomiką į prieškarinį lygį, bet ir prisijungti prie atominio ginklavimosi varžybų.
„Manhateno projektas“ ir Stalinas
1938 metais nacių Vokietijoje du vokiečių chemikai Ottas Hahnas ir Fritzas Strassmannas atrado urano atomo branduolį, šį atradimą išplėtojo austrų fizikė Lisa Meitner – ji teigė, kad O. Hahnas ir F. Strassmannas atrado branduolinį dalijimąsi. Šis atradimas reiškė, jog turint gana nedidelį kiekį medžiagos, galima sukurti milžinišką kiekį energijos. L. Meitner komentaras bei vokiečių fizikų teorinis atradimas buvo išplatintas 1939 metais žurnale „Nature”. Iš karto po to, fizikų bendruomenė suvokė, jog teoriškai pagrįstas atominės bombos sukūrimas gali būti greitu metu ir įgyvendintas. Kilo nerimas, jog pirmasis atominis ginklas bus sukurtas Trečiajame Reiche, II-ojo pasaulinio karo išvakarėse.
Mintis, jog vokiečiai pirmieji sukurs atominę bombą ir net galbūt ją panaudos II-ojo pasaulinio karo metu, gąsdino ir sąjungininkes. Amerikiečiai ir britai suprato, kad norint pažaboti nacistinę Vokietiją, būtina sukurti atominę bombą pirmiesiems. Kaip rašo istorikai Richardas G. Hewlettas ir Oscaras E. Andersonas, prie tuometinio JAV prezidento Franklino D. Roosevelto apsisprendimo pradėti tyrinėti uraną prisidėjo vengrų fizikai Leo Szilardas, Eugene Wigneria bei vokiečių fiziko Alberto Einšteino laiškas, kuriame mokslininkas įspėjo Roosveltą apie ypatingai galingų naujo tipo bombų kūrimą bei paskatino įsigyti urano rūdos atsargų. Tyrinėjimai buvo pradėti, jiems buvo pradėtos kurti vyriausybinės institucijos, tokios kaip Urano nacionalinis gynybos ir tyrimų komitetas.
1940 metais prie mokslininkų JAV prisijungė ir D. Britanijos fizikai, bei leido naudotis savo atradimų užrašais. Urano ir atominio ginklo tyrinėjimai kainavo daug, todėl tikėtina, jog britų prisijungimas prie amerikiečių buvo labiau pragmatiškas sprendimas. Taip gimė „Manhateno projektas”, kuris pagreitį įgavo jau įpusėjus karui – 1942 metais. Projektui vadovavusio fiziko Roberto Oppenheimerio užduotis buvo sukurti veikiančią atominę bombą.
Kaip rašo istorikas Simonas S. Montefiore, pirmą kartą apie „Manhateno projektą” Stalinui pranešė Berija, tų pačių 1942-ųjų metų kovą. Tuomet Stalinas, galbūt dar iki galo nesuprasdamas tokių tyrimų svarbos, nusprendė, jog jei tokį ginklą kuria amerikiečiai, reikia ir Sovietų Sąjungai – projektui vadovauti paskyrė savo užsienio reikalų ministrą Molotovą.
Tačiau Molotovui nesisekė vadovauti tyrimams ir į Staliną teko kreiptis pačiam Igoriui Kurčiatovui – garsiausiam Sovietų Sąjungos branduolinės fizikos specialistui. I. Kurčiatovas laiške Stalinui rašė, kad Molotovas lėtapėdis ir prašė, kad vadovavimą sovietų atominės bombos kūrimui perimtų Berija.
Nuo 1944-ųjų atominės bombos kūrimui ima vadovauti Lavrentijus. Anot istoriko Victoro Sebestyen, 1944-ųjų metų rugsėjį Roosveltui susitikus su D. Britanijos ministru pirmininku Čerčiliu, buvo nuspręsta ir susitarta, jog prisidėti rusams prie branduolinių tyrimų nebus leista, o atominės bombos klausimas ir toliau bus laikomas paslaptyje.
„Manhateno projektas” pažadino Stalino budrumą, tačiau pagreitį atominės bombos kūrimas Sovietų Sąjungoje įgavo tik po Potsdamo konferencijos bei amerikiečiams numetus atomines bombas Hirošimoje ir Nagasakyje. Vis dėlto, Stalinas jau 1942-aisias pastebėjo, jog JAV ir D. Britanijos moksliniuose žurnaluose nebeliko taip gausiai anksčiau skelbtų teorinių straipsnių apie branduolinę reakciją ir dalelių fiziką – pasak V. Sebestyen, ši tyla reiškė, jog sąjungininkės pradėjo gilesnius tyrinėjimus.
Vykdamas į Potsdamo konferenciją Stalinas, įspėtas Berijos, jau žinojo, kad amerikiečiai ketina išbandyti savo naująją bombą, tačiau buvo nusprendęs, jog, jei apie tai ir prasitars tuometinis JAV prezidentas Haris S. Trumanas, jis apsimes lyg nieko nežinotų bei nepademonstruos jokių emocijų.
Vis dėl to, atominės atakos Japonijoje ne taip stipriai paveikė Sovietų Sąjungą ir Staliną, kaip tikėjosi amerikiečiai. JAV ir D. Britanija galvojo, jog Sovietų Sąjungai po II-ojo pasaulinio karo pasivyti Vakarus ne tik ekonomine, bet dabar ir atominio ginklo prasme užtruks kur kas ilgiau, tačiau Staliną gelbėjo šnipai, kurie tuo metu buvo jau pakankamai gerai nušvietę „Manhateno projektą”.
Sovietų Sąjungos atominės bombos kūrimas
Nors Potsdamo konferencijoje iš Trumano lūpų išgirdęs apie sėkmingai išbandytą JAV atominę bombą Stalinas stengėsi neparodyti nuostabos, tačiau jau nuo 1944-ųjų metų, kai Berija tapo sovietų atominės bombos kūrimo projekto vadovu, Stalinas skyrė vis daugiau lėšų, kad jo ginkluotosios pajėgos pasivytų JAV ir taptų lygiavertėmis. I. Kurčiatovui buvo patikėta sukurti atominę bombą – 1946-ųjų metų pradžioje per susitikimą su Stalinu, Molotovu ir Berija, Kurčiatovo buvo paklausta – kaip sekasi kurti atominį ginklą. Kaip rašo V. Sebestyen, bene gabiausias Sovietų Sąjungos fizikas patikino, kad tyrinėjimai vyksta lėtai, nes tam vis dar neužtenka skiriamų išteklių.
S. S. Montefiore teigia, kad Kurčiatovas nurodė Stalinui, jog neturi pakankamai elektros energijos ir traktorių – Stalinas tuoj pat įsakė išjungti elektrą keliuose gyvenamuosiuose rajonuose ir paskyrė dvi tankų divizijas vietoje traktorių.
Stalinas pradėjo suprasti, kokių didelių investicijų bei resursų sukurti branduoliniam ginklui iš tiesų reikia. Jis užtikrino Kurčiatovą, jog atominė bomba – Sovietų Sąjungos prioritetas bei svarbiausias šalies tikslas ir jos kūrimui bus suteikiama viskas, ko mokslininkai pareikalaus. Taip pat Stalinas Kurčiatovui žadėjo, jog fizikai, dirbantys su sovietinės atominės bombos projektu, bus apdovanoti bei privilegijuoti.
Kurčiatovas buvo gabus mokslininkas, tačiau vargu, ar jis būtų sukūręs atominę bombą taip greitai, kaip amerikiečiai, jei ne sovietų šnipai, kurie dar II-ojo pasaulinio karo metais gaudavo informacijos apie „Manhateno projektą”. Kaip teigia V. Sebestyen, vienas pagrindinių ir pačių vertingiausių šaltinių buvo vokiečių kilmės, komunistams prijaučiantis fizikas Klausas Fuchsas, kuris karo metais emigravo į Britaniją, gavo jos pilietybę, o vėliau išvyko kaip D. Britanijos fizikas dirbti į JAV.
K. Fucho suteikto informacija labai palengvino darbą Kurčiatovui, tačiau šnipų informacija visgi nebuvo svertinis veiksnys kuriant bombą – politinis palaikymas, Stalino užnugaris, gabūs fizikai bei reikalingas finansavimas taip pat lėmė, jog sovietinei atominei bombai gimti prireikė penkerių metų. Skaičiuojama, kad šnipų darbas ir gauta informacija iš JAV sutrumpino Sovietų Sąjungos atominės bombos kūrimą apytiksliai dvejais metais.
Stalinas domėjosi atominės bombos kūrimo procesu, kartais vos ne kiekvienas projekto mokslininkas turėjo atsiskaityti Stalinui savo darbus ar paaiškinti paprasčiausius fizikinius dėsnius. Dar Potsdamo konferencijos išvakarėse, kai atominės bombos kūrimas Sovietų Sąjungoje nebuvo įgavęs tokio pagreičio, Stalinas su Berija suvokė, kad norint pasigaminti bet kokį branduolinį ginklą reikalingas uranas.
Anot S. S. Montefiore, per specialiąją operaciją Berlyne Berija gavo tiek urano, kiek tik galėjo – jis užėmė Kaizerio Vilhelmo institutą ir suėmęs visus žymiausius vokiečių fizikus. Karo belaisviai pateko į Sibiro šachtas, kur turėjo ieškoti urano, nuo 1945-ųjų metų Sovietų Sąjungoje urano gamybos apimtys išaugo, nes kasyklose pradėjo dirbti nauji kaliniai. Stalinas išnaudojo visus, galinčius kaip nors būti naudingais atominės bombos kūrimo procese.
Kaip rašo S. S. Montefiore, atominės bombos kūrimo projektas buvo pavadintas kodiniu pavadinimu „Užduotis numeris vienas” ir Berijai buvo pavesta bendrauti su mokslininkais bei juos įkalbinėti ar papirkinėti, kad šie sutiktų dirbti atominiame projekte. Berija užtikrindavo Stalinui mokslininkų ištikimybę. Beje, po Stalino mirties, 1953-aisias sušaudžius Lavrentijų, anot Sheilos Fitzpatrick, dalis mokslininkų, dalyvavę projekte „Užduotis numeris vienas”, tikino, jog Berija puikiai administravo atominės bombos kūrimo procesą, buvo protingas, energingas bei veržlus.
Berija vadovavo 330 tūkst. – 460 tūkst. žmonių bei 10 tūkst. technikų, kurie dirbo kurdami atominę bombą Stalinui. Pastangos atsipirko – 1949 metais, rugpjūčio 29 dieną Kazachstano dykumoje išbandoma sovietų pagaminta atominė bomba – sėkmingai. Netrukus apie sėkmingą bandymą buvo pranešta Stalinui, Berija iš generalisimo gauna laikiną prielankumą.
Pasak istoriko Richardo Overy, tada, kai Sovietų Sąjunga išbandė savo pirmąją atominę bombą, JAV jų turėjau jau 298. Nepaisant to, jog JAV jau gamino atomines bombas masiškai, Sovietų Sąjunga turėjo veikiančią atominę bombą tuo metu, kai Kinijoje valdžią užsitikrino komunistai – tai keitė jėgų pusiausvyrą. Kaip rašo R. Service, nors JAV vis dar turėjo pažangesnę ginklų gamybos technologiją, tačiau revoliucija Kinijoje reiškė, jog pasikeitė Azijos geopolitinė padėtis, o kartu Stalinas įgijo naują galingą sąjungininkę.
Komunistų partijos oficiozas „Pravda” gana miglotai pranešė žinią apie išbandytą atominę bombą. Pranešimuose JAV buvo vaizduojama kaip jėga, grasinanti ginklu taikai pasaulyje, o Sovietų Sąjunga kaip vienintelė jėga, sugebanti atremti amerikiečių pretenzijas. Tikėtina, kad toks miglotas pranešimas sovietinėje spaudoje galėjo pasirodyti todėl, kad Sovietų Sąjunga dar negalėjo gaminti atominių bombų masiškai, kai tai jau darė JAV. Po metų, 1950-aisiais pradėta serijinė atominių bombų gamyba Sovietų Sąjungoje.
Sukūrus atominę bombą Sovietų Sąjungoje bei sėkmingai ją išmėginus, Šaltasis karas įgavo pagreitį. JAV pranašumas kariniu atžvilgiu prarado stabilumą, prasidėjo ginklavimosi varžybos tarp dviejų supervalstybių. Stalinas, turėdamas atominę bombą bei sąjungininkę Kiniją, nebeketino nusileisti Vakarų šalims, nors diplomatinių ryšių, ir sukūrus atominį ginklą, jis nenutraukė.