Režisierė buvo lankiusis Čečėnijoje kelis kartus, buvo sukūrusi filmą „Chronicle of a Disappearance“ („Dingimo kronika“) ir dar tris dokumentinius filmus apie pragaištingus dviejų Rusijos ir sukilėlių separatistų karų padarinius respublikoje, rašo rferl.org
O šį kartą atvykusi ji rado gyventojus, kurie tikriausiai pamiršo karus, blizgantį miestą su dangoraižiais, prekybos centrais ir visur kabančius kadaise didžiausiu priešu laikyto asmens – Rusijos prezidento Vladimiro Putino portretus.
„Absoliuti šizofrenija, – sako M. Loizeau. – Buvau ten per pirmą karą, paskui – per vadinamąjį konstitucinės tvarkos atkūrimą po antros kampanijos. Tuo metu čečėnai dar kalbėjo apie gyvybę ar mirtį. Dabar jie kalba apie pagrindinį kelią paskui Putiną. Jie švenčia jo gimtadienį.“
Režisierė nagrinėja šią šizofreniją naujausiame dokumentiniame filme „Chechnya: War Without Trace“ („Čečėnija: karas be pėdsako“), kuris atskleidžia tebesitęsiantį smurtą ir bauginimus taikos meto Čečėnijoje, valdant Ramzanui Kadyrovui.
Didėjant nustebimui dėl artimų R. Kadyrovo ryšių su V. Putinu, filmas debiutavo kino festivaliuose Ženevoje ir Prahoje, kovo 3 d. jį rodė prancūzų ir vokiečių TV kanalas ARTE.
Praėjusią savaitę Rusijos prezidentas apdovanojo Čečėnijos lyderį Garbės ordinu, nors R. Kadyrovui artimi kovotojai kaltinami Rusijos opozicijos lyderio Boriso Nemcovo žmogžudyste.
M. Loizeau nemano, kad čečėnai kalti dėl B. Nemcovo žmogžudystės. Tiesa 38 m. R. Kadyrovas vadovauja galingoms apsaugos pajėgoms, kurias ne kartą kaltino dėl žmonių dingimo, dėl vietos gyventojų kankinimo.
Režisierė planavo gyventi Čečėnijoje, kol kurs filmą „Čečėnija: karas be pėdsako“, bet greitai persigalvojo, supratusi, kad ją seka. Ji išvyko iš respublikos ir 12 kartų atvyko kelioms valandoms, kai galėdavo dirbti nesekama.
„Teko griebtis daugelio gudrybių, kad kurdama filmą nekelčiau rizikos žmonėms“, – pasakoja ji.
Sekimas buvo tik viena problema. Čečėnai, – net draugai, kuriuos ji pažinojo 15–20 metų, – dabar bijojo kalbėti prieš kamerą.
„Dabar jie bijo labiau nei per karus, nes dabar juos žudo jų pačių tautiečiai, – teigė režisierė. – Nebėra bombarduojančios rusų kariuomenės, vadinamųjų valymo operacijų, tačiau yra tautiečius žudantys čečėnai.“
Ji priduria: „Visi bijo, kad juos įskųs kaimynai ar netgi giminaičiai. Kas naktį jie bijo, kad kas nepasibelstų į duris. Štai kodėl tai karas be pėdsakų. Kas tebevyksta net dabar.“
Savo filme M. Loizeau rodo nesenus įvykius, pvz., atvejį, kai 2013 m. pagrobė dvi mažamečių vaikų motinas iš automobilių plovyklos, kurioje jos dirbo. Vadovas girdėjo moterų šauksmą, rado kraujo klanus, tačiau kaltininkų taip ir nerado. Desperatiškai moterų ieškojusį brolį įspėjo, kad bus įkalintas už jų žmogžudystę, jeigu nesiliaus ieškojęs.
Kitoje filmo dalyje rodoma, kaip moterys ieško po masinius kapus Grozne. Manoma, kad Čečėnijoje daugybė tokių masinių kapaviečių, į kurias be ceremonijų suvertė šimtus rusų kareivių nukankintų ir nužudytų žmonių.
Čečėnijos motinų komitetas (viena iš organizacijų, kuri tebeieško dingusių žmonių) sako, kad per karus dingo 18 000 žmonių. „Tos motinos man sakė, kad jos paskutinės dar tai prisimena ir kad turi perduoti tai būsimoms kartoms. Jos mano, kad joms pasimirus niekas nebeprisimins, kas čia dėjosi.“
M Loizeau teigimu, R. Kadyrovas kaltas dėl nesenos Čečėnijos istorijos nugramzdinimo į užmarštį, kaip paslaugos „geriausiam draugui“ V. Putinui. Netoleruojama jokia vieša diskusija apie karus su Rusija, Grozne nėra paminklų žuvusiems atminti.
Pernai R. Kadyrovas žengė dar vieną žingsnį, trempdamas tautos atmintį, – atšaukė kasmetinį paminėjimą simboliškiausios datos Šiaurės Kaukaze – 1944 m. Stalino įvykdytą šimtų tūkstančių čečėnų ir ingušų deportaciją į Centrinę Aziją.
Liūdna sukaktis, minima vasario 23 d., sutapo su pernai vykusiomis Sočio olimpinėmis žaidynėmis, demonstracija, kurios V. Putinas nenorėjo trukdyti.
„Paties Kadyrovo šeimą deportavo, – sako režisierė. – Bet jis nuėjo tiek toli, kad pareiškė – Stalinas teisingai pasielgė, organizavęs čečėnų deportaciją. Tai įžeidė daugelį čečėnų. Nemanau, kad Putinas paprašė Kadyrovo tai padaryti. Kadyrovas pats tai padarė, norėdamas įrodyti Putinui, kad yra geras mokinys.“
Draudimo nepaisiusį ir suorganizavusį nedidelę konferenciją aptarti deportacijai Ruslaną Kutajevą vėliau suėmė, sumušė ir nuteisė ketveriems metams kalėjimo. Čečėnų organizacija „komitetas prieš kankinimus“, kuri organizavo R. Kutajevo gynimą (ir kuri yra viena iš paskutinių paramos dingusių žmonių šeimoms organizacijų) buvo priversta nutraukti operacijas Grozne, kai jos patalpas padegė.
M. Loizeau tikisi, kad jos filmas pažadins europiečius ir atskleis, kad Čečėnijoje tebeegzistuoja kankinimai ir prievarta. Tik ji baiminasi, kad juodžiausios dienos dar priešaky.
„Vienas asmuo Čečėnijoje man sakė, kad (Putinas ir Kadyrovas) atlieka su jais eksperimentą, norėdami pažiūrėti, kas bus, o paskui perkelti tai į Rusiją, – pasakoja ji. – Nemanau, kad tai jau vyksta Rusijoje, tačiau metodai egzistuoja. Ana Politkovskaja, kurią gerai pažinojau, sakė, kad konfliktas Čečėnijoje pateko į visas Rusijos visuomenės sferas, jis visur. O tai, kas vyksta Ukrainoje, irgi su tuo susiję.“