– Kaip jūs viską spėjate?
– Man labai įdomu. Yra dalykų, kuriuos darau, nes esu įsitikinęs, kad tai būtina. Vertinu tai kaip skolą, kurią turiu grąžinti, kaip savotišką įsipareigojimą. Žmogus, pas kurį dirbau pustrečių metų, Samuilas Jakovlevičius Maršakas, man visada sakydavo, kad jis siaubingas tinginys, todėl tiek visko ir daro. Nes tingus žmogus (aš manau, kad būtent toks ir esu), puikiai supranta – jeigu atleis vadžias, nieko nebenuveiks, todėl toks žmogus nuolat save skubina.
– Dauguma jūsų kolegų žymiai jaunesni, bet jie tiek daug ir intensyviai nedirba...
– Manau, kad paprasčiausiai nenori.
– Kaip galėtumėte paaiškinti, kodėl jūsų pasiklausyti susirenka pilnos salės? Kas tai per fenomenas?
– Mane tai labai džiugina. Ypatingai malonu, kad manęs pasiklausyti ateina tiek daug jaunų žmonių. Jų dauguma. Visai jauni, akys dega, turi daugybę klausimų. Tai mane įkvepia ir labai džiugina. Galiu ranką prie širdies pridėjęs pasakyti, kodėl taip yra. Be jokių abejonių, aš jiems atrodau įdomus, priešingu atveju tikrai neateitų manęs pasiklausyti. Kodėl gi dar? Ką tokio padariau, kad galėčiau būti jiems įdomus? Tikrai nežinau. Gal dėl to, kad esu sąžiningas žmogus, jiems nemeluoju, sakau tai, ką galvoju, o ne tai, ką kas nors norėtų, kad sakyčiau.
– Greičiausiai juk ne jūs vienas toks sąžiningas?
– Čia ir slypi visa esmė. Gali būti, kad viskas priklauso ir nuo konkrečių gebėjimų. Pavyzdžiui, gebėjimo bendrauti. Manau, kad suveikia keli veiksniai. Tiesą sakant, niekada to neanalizavau. Tiesiog labai džiaugiuosi ir tiek.
– Amerikoje artėja prezidento rinkimai – ko tikitės?
– Labai sunku prognozuoti rinkimų rezultatus svetur, Jungtinėse Valstijose taip pat. Manau, kad šiandien visgi pranašumą turi Hillary Clinton – taip yra net dėl kelių priežasčių. Nė vienas demokratas negali jai prilygti. Tai akivaizdu. Ji protinga, ryžtinga, negailestinga. Ir labai charizmatiška bei žavi: ji gali atrodyti labai miela, žavinga, šypsotis, tačiau po visu tuo slypi labai stipri valia ir ryžtas dėl užsibrėžto tikslo padaryti viską, kas įmanoma. Nors ji turi ir vieną trūkumą, labai svarbų. Amerikiečiai tradiciškai politikoje dinastijų nemėgsta, ypatingai aukščiausiame valdžios sluoksnyje. Taigi turėjo Clintoną, o dabar Clinton? Dar sudėtingesnėje situacijoje atsiduria respublikonų partijos kandidatų favoritas. Kalbu apie Jebą Bushą: iš pradžių prezidentu tampa tėvas, tada vyriausiasis sūnus, o dabar posto siekia ir jauniausias sūnus.
Atleiskite už leksiką, bet pas respublikonus – tikra betvarkė. Kol kas sunku išskirti vieną politiką. Yra toks Ronas Paulas – labai įdomus žmogus, galbūt iš jo galima ko nors tikėtis, tačiau daug abejonių Taigi spėčiau, kad tai bus H. Clinton. Be to, ji nori valdžios, ne tik nori, bet trokšte trokšta. Tai taip pat nemenkas privalumas. Tokia stipri motyvacija – riebus pliusas.
– Norite pasakyti, kad pagrindinis H. Clinton trūkumas – pavardė?
– Taip. Tikrai ne tai, kad ji moteris. Šiandieninėje Amerikoje tai nėra minusas. Juk jau išsirinko juodaodį afroamerikietį, todėl lengvai į prezidento postą išsirinktų ir moterį.
– Kitas žingsnis – netradicinės orientacijos politikas?
– Arba žydas. Arba homoseksualios orientacijos žydas (juokiasi). Nenorėčiau, kad jūs ir jūsų skaitytojai mane klaidingai suprastų: šis mano juokelis neturi nieko bendro su antisemitizmu ar neigiamu požiūriu į netradicinės orientacijos žmones. Taip sakau tik todėl, kad Rusija iš kitų valstybių išsiskiria gėdingu homofobijos lygiu, o ir to paties antisemitizmo tikrai netrūksta. Įsivaizduoti, kad pas mus per sąžiningus rinkimus į prezidento postą išrenkama moteris arba žydų tautybės politikas, jau nekalbu apie netradicinės seksualinės orientacijos žmogų, tiesiog neįmanoma. Taigi Hillary trukdo tik tai, apie ką kalbėjau.
– Norite pasakyti, kad amerikiečiams nebūtų patikusi Kennedy dinastijos tikimybė?
– Amerikiečiai labai teigiamai vertino Johnną Kennedy. Nors jeigu po jo būtų atėjęs Bobby, o tada Edwardas (Edwardas – jaunesnysis prezidento Kennedy brolis – red. pastaba), būtų buvę daugiau problemų.
– O Vladimiras Putinas ir vėl Vladimiras Putinas – kaip čia išeina?
– Na, juk tai ne dinastija, o daugkartinis perrinkimas prezidentu. Amerikoje tokius dalykus riboja konstitucija: dvi kadencijos – nepriklausomai nuo to, ar iš eilės, ar su pertrauka. Rusijoje konstitucijos punktas neleidžia prezidento poste užsibūti ilgiau dviejų kadencijų iš eilės, tuo ir pasinaudojo Vladimiras Vladimirovičius. Iš esmės Rusijoje nėra rinkimų tradicijų. Nevyksta ir tikrų rinkimų. Taikoma metodika, kai valdžioje norima išlaikyti vieną žmogų, vieną partiją. Rinkimai vyksta, bet visai kitokie. Negalima lyginti su kitose valstybėse, išsiskiriančiose demokratinio pobūdžio tradicijomis, vykstančiais rinkimais.
– Ar po Sovietų Sąjungos žlugimo buvusioms sąjungos respublikoms pavyko šio to pasiekti?
– Lyginant su kuo? Su sovietiniais laikais? Aišku, imperija žlugo (tai buvo būtent imperija), ir daugumai tai buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Be jokios abejonės, buvo tokių, kuriems tai buvo labai teigiamas veiksnys – manau, kad prie tokių yra visos Baltijos valstybės. Nepaisant tų visų ekonominių sunkumų, juk problemų kyla ir kitoms šalims. Žmonės, kurie per tuos metus lankėsi Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje, neabejotinai sutiktų, kad pokyčių būta, jie visi į gerą ją pusę ir akivaizdžiai pastebimi. Be jokių abejonių, vyko spartus augimas ir progresas.
Kalbant apie Pietų Kaukazo valstybes, pavyzdžiui, Armėniją – ji buvo skurdi, tokia ir liko, nors, mano subjektyvia nuomone, įvyko ir teigiamų pokyčių.
Gruzija ieško savo kelio. Ras. Iš esmės manau, kad, kaip yra sakęs Medvedevas, „laisvė bet kokiu atveju yra geriau už nelaisvę“. Nepriklausomybė tikrai geriau už priklausomybę. Ne visos valstybės mokėjo tuo tinkamai pasinaudoti, tai visai kitas reikalas.
Galima sakyti, kad Azerbaidžanas virsta tikra diktatūra – turtinga šalimi, bet diktatūra. Mažo to, dar ir su „dinastijos“ prieskoniu.
Turkmėnija, kurią iki pat mirties valdė žmogus, pasiskelbęs prezidentu visam gyvenimui... Čia kaip ir nebėra daugiau apie ką kalbėti. Drįsčiau teigti, kad Baltarusija iš esmės taip ir liko sovietinė. Kiekvienas eina savo keliu.
Kad ir ką mes bekalbėtume, svarbiausia tai, kad imperijos anksčiau ar vėliau vieną dieną griūva. Istorijoje dar nebūta atvejo, kad taip nenutiktų. Vienos gyvavo ilgiau, kitos – trumpiau, bet visų laukė vienodas likimas. Buvusios kolonijinės valstybės rinkosi savo kelią – kiekviena savo. Kalbant apie Afriką, net ir ten vienos buvusios kolonijos sugebėjo atsistoti ant savo kojų, o kitos, jeigu galima taip pasakyti, pasiekė dugną. Labai skirtingi likimai. O kas toliau.. Tikrai nežinau. Ateities prognozėmis tikrai neužsiimu, taip elgtis gali tik labai savimi pasitikintys žmonės arba tikri kvailiai. Savęs nepriskirčiau nei prie pirmųjų, nei prie antrųjų.
– Jus laiko labai stilingu žmogumi. Praeitais metais gavote GQ apdovanojimą – buvote pripažintas stilingiausiu žmogumi.
– Buvo toks reikalas. Mane tai labai nustebino, netgi buvo šiek tiek juokinga, tarsi su manimi neturėtų nieko bendro. Visai ne GQ tipo žmogus ir štai atsiduriu šalia tokių, kurie labai rūpinasi savo išvaizda, ir užimu pirmą vietą – taip, buvo labai juokinga, bet tikrai neketinu meluoti, kad nebuvo malonu. Ėjau ten kaip ant sparnų. Tik vienas dalykas – pati ceremonija man labai nepatiko. Buvo labai daug žmonių, visi kalbėjo, bet niekas nesiklausė, atrodė, kad visi susirinko tik savęs parodyti. Atėjau ir mielai priėmiau man skirtą apdovanojimą. Niekaip nesuprantu, kokiu principu pasirinkti nominantai. Tenoriu pasakyti, kad tokie dalykai mano gyvenime nėra svarbūs. Esu gavęs ir daugiau apdovanojimų. Negaliu susilaikyti nepasigyręs – praeitais metais gavau Garbės legiono ordiną. Juo labai didžiuojuosi. Jaudinuosi, kai apie tai kalbu, nes iš karto galvoju apie savo mamą, kaip ji būtų apsidžiaugusi. Dabar visi mano švarkai papuošti ta raudona juostele. Esu labai laimingas. Man tai didžiulis džiaugsmas.
– Kodėl per kiekvieną interviu jūsų anksčiau ar vėliau pradeda klausinėti apie moteris?
– Tikriausiai tai susiję su apie mane prikurtomis legendomis. Juk nesu koks donžuanas. Labai gerbiu ir myliu moteris. Jaunas buvau pakankamai patrauklus ir tikrai nesiskundžiau priešingos lyties dėmesiu. Žinote, šiuo klausimu sau buvau labai griežtas, galbūt taip buvau auklėjamas. Tikrai nekeičiau moterų kaip pirštinių, priešingai – visada maniau, kad būtinas tikras, stiprus jausmas. Taip, vedžiau tris kartus, tačiau abi skyrybos buvo tragedija, susijusi su labai stipriais jausmais, rimtais jausmais. Tikrai nebuvo taip, kaip sako žmonės: pasinaudojau ir pamečiau. Tikrai nežinau priežasčių, bet apie moteris vis klausia ir klausia.
– Per vieną interviu pasakojote apie savo pirmąją meilę, moterį, kurią mylite iki šiol, ir apie paskutinę meilę. Nejaugi vyras vienu metu gali mylėti dvi moteris?
– Taip, gali. Tiesiog ta meilė skirtinga. Tos pirmosios jau seniai nebėra, paskutinį kartą ją mačiau gal 1973 metais, netikėtai pamačiau kylančią eskalatoriumi. Suskaičiuokite, kiek metų praėjo? Daugiau nei 40. Tikriausiai jos nebėra su mumis. Ji buvo vyresnė, o man jau 81 metai. Jai turėtų būti gerokai virš 90 metų. Manau, kad jos nebėra.
Tiesiog myliu tą, kurią mylėjau tada. Labai ją mylėjau. Ir nieko nepadarysi. Myliu ir savo žmoną. Ji gyva, šalia manęs. Manau, kad man būtų labai sunku, jeigu staiga ta pirmoji pasirodytų. Nežinau, kas būtų. Gal net nusišaučiau, nes būtų labai sunku. Kai meilė – ne tik meilė, bet ir aistra, ne tik jausmas, bet ir jausmingumas... Ir kaip persiplėšti? Tada tenka slėpti. Labai sunku. Meluoti – nepriimtina. Bet tokiais atvejais tenka. Juk nė viena moteris nenori savo vyru dalintis su kita.
Šiuo atveju vyras gali mylėti dvi moteris – tai tiesa. Manau, kad yra moterų, kurios gali mylėti du vyrus. Tik man šio atveju lengviau, nes vienos nebėra. Aš tiesiog ją myliu tokią, kokią prisimenu.
– Kuriate ateities planus?
– Labai atsargiai. Savaime suprantama, tenka planuoti, bet tik todėl, kad reikia ką nors užsakyti – priešingu atveju atvyksiu, o viskas užimta. Šia prasme, taip, planuoju. Bet iš esmės planuoti labai nemėgstu, bet jei jau planuoju, tai iš esmės.
Labai patinka anglų išmintis: jeigu norite prajuokinti Dievą, papasakokite jam apie savo planus. Daug kartų taip padariau. Tokie dalykai praeina.
– Kaip per 80 metų pasikeitė V. Pozneris?
– Tai klausimas ne man. Galvoju taip: negaliu pasakyti, kad tapau protingesnis. Manau, proto arba turi, arba neturi. Įgavau išminties. Vis dėl to labai daug ką pradėjau vertinti visai kitaip. Kitaip pradėjau suprasti literatūrą, Dostojevskį.
– Taip nutinka bėgant metams?
– Manau, kad dėl įgyjamos patirties. Taip.
– Juk kai kurie tiesiog sensta?
– Pamenate George‘p Orwello mintį, kad visi gyvūnai lygūs, bet kai kurie lygesni už kitus? Taip, yra tokių, kurių vienintelis turtas metai. Išmokau kantrybės. Pradėjau daugiau suprasti. Kilus konfliktui, elgiuosi žymiai ramiau. Jau seniai padariau išvadą, kad ginčytis beprasmiška. Juk priešininką įtikinti savo tiesa pavyksta labai retai. Todėl taip myliu interviu žanrą. Iš esmės niekada nesiginčiju. Mano ginčijamasis atrodo maždaug taip: „Man tik įdomi jūsų nuomonė. Nejaugi jūs iš tikrųjų manote, kad reikia pakarti visus žydus? Taip? Judėkime toliau. Laukiate mano prieštaravimo? Nesulauksite“.
– Juk tokia taktika kaip reikiant suerzina pašnekovą – jums tai patinka?
– Taip, tikrai taip. Į paviršių išlenda viskas, ko reikia geram interviu. Juk reikia išsiaiškinti, kas tas dėdė ar teta. Esu ironiškas žmogus ir kartais mano pasisakymai labai aštrūs. Nepaisant to, bėgant metams išmokau susilaikyti.
– O pralaimėti išmokote?
– Čia atskiras klausimas. Labai ilgai to mokiausi. Jeigu pralaimėdavau– labai ilgai užsiiminėjau sportu, darau tą ir dabar – pykau, sugesdavo nuotaika. Pralaimėti nepatinka niekam, tačiau yra tokių, kurie moka pralaimėjimą sutikti ramiai. Ne mano atvejis. Ir dabar iš visų jėgų stengiuosi laimėti – pavyzdžiui, žaisdamas tenisą, tačiau išmokau pralaimėti oriai.
– Su anūku Kolia taip pat žaidžiate?
– Savo anūką Kolią beprotiškai myliu, jam pralaimėti galėčiau nors ir kas dieną. Man labai pasisekė, kad turiu tokį vaikaitį. Nežinau, kuo nusipelniau tokios likimo malonės, bet Kolia – unikalus reiškinys. Jis nenusakomai geras, juokingas, protingas, talentingas, atsakingas. Daug dalykų įvyko visiškai netikėtai. Mokėsi šiaip sau, buvo neaišku, ką veiks gyvenime. Visai netikėtai įvyko kažkoks lūžis, jis labai susidomėjo muzika ir panoro tapti garso inžinieriumi. Vokietijoje tai prestižinė profesija, įstoti į universitetą Berlyne labai sunku, manėme, kad neturi jokių galimybių. Bet jis kardinaliai pasikeitė. Tapo kitu žmogumi. Pradėjo mokytis kaip žvėris. Ir įstojo – o priėmė vos devynis žmones! Stačia galva pasinėrė į muziką, mintinai moka labai daug kūrinių. Dabar jis sako, kad nori būti dirigentas. Trumpiau tariant, jame telpa visas pasaulio gėris –mokėjimas džiaugtis gyvenimu, nuo veido nedingstanti šypsena, paslaugumas, gerumas... Be to, tikras gražuolis.
– Geri genai.
– Tikra tiesa. Aukštas, lieknas... Galėtų būti tikras donžuanas.
– Santykiai su dukra tokie pat šilti?
– Labai šilti. Mes labai artimi. Draugai. Vienas kitą suprantame iš pusės žodžio. Iš karto suprantame, jeigu kas nors ne taip. Mokame vienas kitą prajuokinti, palaikyti. Mes labai artimi, be to, ji labai protinga ir išmintinga moteris. Nuostabi muzikantė, labai daug skaito ir žino. Kai pasakiau, kad kalbinsiu Mokslų akademijos prezidentą, paprašė jo paklausti, ar galėtų jis man paaiškinti, o aš jai vėliau perpasakočiau, kas tas Higgso bozonas. Aišku, aš paklausiau, bet iš jo reakcijos supratau, kad labai jį nustebinau. Paaiškinau, kad klausimas ne nuo manęs, ne aš jį sugalvojau, o mano dukra. Jis perklausė, ar ji kartais ne fizikė. Kai pasakiau, kad ji kompozitorė, nustebo dar labiau... Ji tiek daug visko žino, viskuo domisi. Neįtikėtina. Vienintelis dalykas, dėl kurio man labai skaudu, kad ji labai jautriai reaguoja į tai, kas vyksta pasaulyje, konkrečiai, Rusijoje.
– Norėtumėte, kad ji gyventų Rusijoje?
– Ne. Man apmaudu, kad ji gyvena Vokietijoje, nes nesu didelis šios šalies gerbėjas – tiek šalies, tiek pačių vokiečių. Man labiausiai patiktų, kad gyventų, pavyzdžiui, Prancūzijoje arba Jungtinėse Valstijose, Anglijoje, Italijoje. Bet jai ten gerai. Esu labai laimingas, kad ji pagaliau patenkinta savo gyvenimu. Iki tol jai buvo tikrai nelengva. Galiausiai sutiko žmogų, kuris ją tiesiog dievina, labai vertina. Žinote, menininkams reikia, kad juos girtų, dievintų. Tai labai svarbu, o jis tai ir daro.
– Kodėl šiuolaikiniame pasaulyje tiek daug vienišų moterų?
– Todėl, kad jos geresnės už vyrus. Ir ne pačios taip sugalvojo, tokia realybė – geresnės už vyrus. Moterys iš esmės geresnės už vyrus: subtilesnės, ne tokios agresyvios, mokančios aukotis – tiesiog geresnės. Šis patriarchatas, kuris tęsiasi jau velniai žino, kiek laiko, nieko gero vyrams nepadarė, o moterys itin sudėtingomis aplinkybėmis išmoko būti žmonėmis. Kaip visada: kenčiantys žmonės galiausiai tampa geresniais nei tie, kurie kančių nepatyrė. Esu tuo tikras.
Jeigu kalbėtume apie moteris iš esmės, tai tokia rūšis, kuri per visą vystymosi procesą kentėjo žymiai daugiau nei vyrai, jas ujo, uja ir dabar. Galiausiai kenčiantis žmogus turtėja vidumi, tobulėja ir auga. Aš taip manau. Jeigu pasaulį imtų valdyti moterys, pasaulis būtų geresnis. Būtų mažiau karų, kraujo, likimo valiai paliktų vaikų.
– Kodėl valdžioje tiek mažai moterų?
– Šiuo atveju itin blogą vaidmenį atliko ir toliau atlieka religija. Biblijoje rašoma, kad Ieva buvo sukurta iš Adomo šonkaulio, o ne atvirkščiai. Ir ne tik krikščionybėje pabrėžiama vyro viršenybė moters atžvilgiu. Kalbant apie Rusiją, su vyrais, kiek suprantu, yra visiška bėda. Kodėl Rusijoje tiek daug vienišų moterų? Dėl to, manau, kad jos negali rasti savo vyro, dėl to, kad jų daug kas netenkina. Vyrai tapo neatsakingi, išlepę. Pamenate garsųjį šūkį „Saugokite vyrus“? Man jis kelia priešiškumo jausmą.
Jei kalbėsime apie feminizmą ir tokius reiškinius kaip „Women’s Lib“, tai, žinoma, yra moterų reakcija į tai, kad vyrai jas laikė – ir toliau laiko – „antrarūšiais“ žmonėmis. Mama mane išmokė kai kurių dalykų, kurių iki šiol neatsisakau: nesėsti, kol neatsisės moteris, atsistoti, kai įeina moteris, užleisti jai vietą. Tačiau kai kurios moterys priešiškai reaguoja į tokį elgesį, teigdamos, kad tai yra seksizmas. Man tai yra tik gilios pagarbos moteriai ženklas. Daugiau nieko. Aš, kaip vyras, už moterį esu fiziškai stipresnis. Taip sutvarkė gamta. Tačiau gamta seniai baigė savo misiją. Seniai. Šiandien ne fizinė jėga nulemia tavo vietą visuomenėje. Nekalbant apie tai, kad moteris gali gimdyti, kitaip negu aš.
– Ar dažnai būnate Baltijos šalyse?
– Labai retai. Lietuvoje nebuvau jau daugybę metų, nors kažkada dažnai atvykdavau į Palangą. Jau neprisimenu, kada lankiausi Estijoje. Latvijoje tenka būti Jūrmaloje – ten mano žmona yra nusipirkusi butą ant jūros kranto.
– Kur paskutinį kartą lankėtės?
– Neseniai buvau Ženevoje, kur vyko mano knygos pristatymas. Tai buvo milžiniška knygų mugė. Patalpa savo dydžiu prilygo angarui – jame lengvai galėjo tilpti lėktuvai. Tokioje patalpoje buvo eksponuojama dešimtys tūkstančių knygų. Viename iš stendų buvo pristatyta ir mano knyga. Man labai, labai malonu, kad tai įvyko.
Manau, kad sėsiu prie naujos knygos...
– Gera naujiena...
Tai kankinantis procesas. Žinote, kaip sakė L. Tolstojus? „Jei galite nerašyti, nerašykite“. Teisus buvo...
– Jūs, turbūt, negalite?
– Turbūt. Žinote, tai nepaprastai asmeniškas reikalas. Mąstau... dar nežinau, kaip vadinsis nauja knyga. Tos knygos pavadinimas – „Atsisveikinimas su iliuzijomis“, o ši knyga, galbūt, vadinsis „Atsisveikinimas“. „Laikas, mano drauge, jau laikas! Ramybės prašo širdis“, – A. Puškinas labai gerai tai išreiškė. Aš iš esmės atsisveikinau su iliuzijomis, aš jų nebeturiu, ar bent jau man atrodo, kad aš jų nebeturiu.
– Bijote mirties?
– Ir taip, ir ne. Tiksliau tariant, nenoriu kankintis. Nenoriu skausmo, nenoriu būti neįgalus, kad negalėčiau pats savimi pasirūpinti. Jau daug kartų esu sakęs, kad norėčiau mirti arba teniso korte, arba, atleiskite, su moterimi. Viskas. Tai yra, malonumo metu. Šito aš nebijau. Tačiau, žinoma, jokio troškimo mirti neturiu.