Nieko keista, kad kyla klausimas, kaip ilgai gyvuos Rusijos prezidento Vladimiro Putino nustatyta politinė sistema. Viena vertus, destruktyvi korumpuotų valdžios pareigūnų veikla yra perdėm akivaizdi, kad mąstantys šalies piliečiai galėtų puoselėti bent menkiausią viltį, jog gyvenimas pagerės.
Kita vertus, masinių protestų nebuvimas po rugsėjo 18-ąją įvykusių rinkimų rodo, kad Rusijos valdantieji gali daryti tai, kas jiems patiems palanku. Ir vis dėlto – ar tokia tendencija ilgam? Ar gali būti, kad ją nutrauktų naujos Vakarų pritaikytos sankcijos? O galbūt nusistovėjusią sistemą supurtytų dar didesnis šalį ištikusios krizės pagilėjimas? O gal laukti iki 2024-ųjų metų rinkimų?
Dabartinė Rusijos politinė sistema iš esmės skiriasi nuo tos, kurią buvo įvedęs L. Brežnevas tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Visgi verta pasiaiškinti, kodėl Sovietų Sąjunga išliko tokia stabili, nepaisant to, kad taisykles diktavo iš pažiūros tragikomiškų visiškai nusenusių veikėjų grupė. Tam metui būdingą stabilumą būtų galima sieti su trimis pagrindinėmis priežastimis.
Visų pirma, Rusijos ekonominė situacija, ko gero, niekada nebuvo tokia tragiška kaip kad 1917-ųjų metų vasarį tuometiniame Petrograde. Kaip tik tada ir įsiplieskė vasario revoliucija. Tiesa, Sovietų Sąjungos piliečiai taip pat nuolat kentė labai prastas gyvenimo sąlygas, tačiau jos, šiaip ar taip, neprivedė prie visiškos nevilties ir masinių protestų. Žmonės taikstėsi su skurdu, be to, bijojo rizikuoti laisve, jei tektų susidurti su KGB, todėl nesiėmė nieko, kad įgyvendintų labai jau miglotas viltis bent šiek tiek pagerinti situaciją.
Antra, Sovietų valdžia įvedė efektyvią sistemą, užkertančią kelią bet kokiems prieštaravimams ar viešosios nuomonės neigimui. Kurį laiką Sovietų Sąjungai vadovavęs Jurijus Andropovas septintojo dešimtmečio pabaigoje pasiūlė mechanizmą, pagrįstą nuolatiniu maištauti linkusių asmenų stebėjimu. Neleistinai piktžodžiaujantis pilietis anksčiau ar vėliau būdavo pakviečiamas pasikalbėti su valdžios pareigūnas, tiksliau – saugumo atstovais, sugebėdavusiais išaiškinti, kaip greitai galima prisišaukti bėdą.
Po tokių susitikimų dauguma „drąsuolių“ su valdžios kritika susijusių minčių garsiai nebeišsakydavo, o tie, kurie visgi likdavo ištikimi savo įsitikinimams ir negalėdavo tylėti, atsidurdavo darbo lageryje arba psichiatrijos ligoninėje. Taikant tokius metodus nepaklusnumą buvo galima užgniaužti jam tik pradėjus reikštis, be to, nebuvo jokio reikalo steigti kokios nors žmogėdriškos sistemos, kokia buvo Josifo Stalino Gulagas.
Ir trečia, svarbų vaidmenį vaidino ir tariama sovietinio valdžios elito vienybė. Niekas nekėlė klausimo dėl L. Brežnevo nušalinimo, nors paskutiniaisiais valdymo metais šalies vadovas jau retai atgaudavo sąmonę. Likusieji senyvo amžiaus valstybės veikėjai kantriai laukdavo savo eilės. Kai kurie net mirdavo taip ir nesulaukę savo šanso stoti už valstybės vairo.
Kiti, atėjus metui žengti į sostą, būdavo tokie paliegę, kad neilgai trukus atsisveikindavo su šia ašarų pakalne. Procesas vyko tyliai ir ramiai. Jį sutrikdyti pamėgino tik naujoji politikų karta, kuriai priskiriami tokie veikėjai kaip Michailas Gorbačiovas, Jegoras Ligačiovas ir Aleksandras Jakovlevas. Būtent jie atsakingi už tuometinės sistemos supurtymą ir naujo vėjo gūsį to meto politinėje erdvėje.
Šiuo metu V. Putinas naudojasi visomis trimis L. Brežnevo stagnacijos erai būdingomis aplinkybėmis.
Porą pastarųjų metų Rusijos gyvenimo lygis stabiliai blogėja. Visgi nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad kurią nors akimirką jis galėtų drastiškai smuktelėti, nebent naftos kainos staiga nukristų iki 5–10 eurų už barelį. Kaip kad buvo linkstama susiveržti diržus ir laukti L. Brežnevo laikais, taip ir dabar žmonės sutinka dar šiek tiek palaukti. Reikia pasakyti, kad šiandien tas laukimas atrodo kur kas mažiau beviltiškas: juk šalis gyvena rinkos ekonomikos sąlygomis, o parduotuvių lentynos nukrautos gausybe prekių.
Sugrįžo ir J. Andropovo įvesta susidorojimo su nepaklusniaisiais sistema: bet kuriam prieš valdžią pasisakančiam asmeniui kaipmat metami kriminaliniai kaltinimai.
Nieks eiliniams Rusijos piliečiams nepasako, koks varganas tapo jų gyvenimas. Tarp valdančiojo elito neatsirado jokio už pokyčius pasisakančio veikėjo, koks buvo M. Gorbačiovas. Anksčiau prezidento pareigas ėjęs dabartinis ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas mėgino imtis šiokių tokių veiksmų, tačiau V. Putinas ėmė taip griežtai jį kontroliuoti, kad dabar jis nė nebando prasižioti apie kokią nors modernizaciją.
Žemesnius nei prezidento ar ministro pirmininko postus užimantys asmenys turi dar mažiau galių, todėl iš jų kokio nors protesto tikėtis beviltiška. Be to, jei kuris nors ir pamėgintų prabilti, jis būtų tuojau pat nušalintas. Žemesnio rango pareigūnai neturi teisės net pasisakyti per televiziją.
Ne kartą teko įsitikinti, kad V. Putinas nė nemirktelėjęs nušalina nuo postų kadaise draugais ir bendražygiais laikytus pareigūnus, jei aplinkybės to reikalauja. Taip nutiko su buvusiuoju prezidento administracijos vadovu Sergejumi Ivanovu arba buvusiuoju Rusijos geležinkelio vadovu Vladimiru Jakuninu. Taigi, nepaisant visų trūkumų, V. Putino įvesta sistema veikiausiai gyvuos toli gražu ne vienerius metus.