Kokią žinią jis norėjo pranešti? Įdėmiai pažiūrėjus, o net ir iš pirmo žvilgsnio akivaizdu, kad V. Putinas ketina likti valdžioje dar ilgai ilgai, rašo rferl.org.
Žinoma, būta tokių pastabų, kaip V. Putino administracijos vadovo pavaduotojo Viačeslavo Volodino, kuris pareiškė, kad „kol yra Putinas, tol yra Rusija, o jei nėra Putino, nėra ir Rusijos“.
Taip pat yra ir „2014 klasė“ – iš vargingiausių Rusijos provincijos šeimų surinktas V. Putinui lojalus jaunimas, įdarbintas biurokratiniuose postuose.
Kremliaus stebėtojas Jevgenijus Minčenka, kuris stebi galios pusiausvyrą politinio elito viduje, pateikė išvadą, kad po Krymo prijungimo gerokai šoktelėjus V. Putino reitingams, valdžios perdavimo klausimas prezidento aplinkoje tapo nebeaktualus.
Jau praėjo tas metas, kai buvo galima tikėtis, jog V. Putinas paliks Kremlių ir džiaugsis užtarnautu poilsiu. Toks scenarijus buvo tikėtinas 2008 m. Prisimenate gandus, kad jis turėjo tapti Tarptautinio olimpinio komiteto vadovu?
Tai galėjo nutikti 2011–2012 m. Jei V. Putinas būtų leidęs Dmitrijui Medvedevui likti antrai kadencijai, jis būtų galėjęs ir toliau neformaliai vadovauti šaliai, kaip Kinijos vadovas Dengas Xiaopingas – mėgautis faktiška valdžia nebijodamas atsakomybės.
Tačiau dabartinėmis aplinkybėmis saugaus išėjimo iš Kremliaus nebėra.
V. Putinas nepasitrauks savo noru. Jis tikrai nesileis pašalinamas per fiktyvius Rusijos rinkimus.
Tautinis sukilimas taip pat neįmanomas, švelniai tariant – paskutinį kartą Rusijos vadovas per sukilimą nuverstas 1917 m. Vienintelis tikėtinas scenarijus – rūmų perversmas, bet ir jis vis labiau atrodo neįmanomas. V. Putinas imasi visų žingsnių, kad užkirstų kelią tokiai galimybei.
Čia derėtų aptarti neseniai pasklidusius gandus, kad ketinama atleisti vidaus reikalų ministrą Vladimirą Kolokolcevą, o vietoj jo paskirti ilgametį V. Putino režimo šalininką Viktorą Zolotovą.
Niujorko universiteto profesorius ir Rusijos saugumo ekspertas Markas Galeottis savo tinklaraštyje „In Moscow‘s Shadows“ V. Kolokolcevą apibūdino kaip „teisingą profesionalų policininką, o ne pataikūną, perkeltą iš saugumo tarnybų“, kaip jo pirmtakai Borisas Gryzlovas ir Rašidas Nurgalijevas. Be to, jį palaiko paprasti žmonės.
Tačiau, M. Galeotti teigimu, visa tai jam neužtikrina vadovybės prielankumo, o ypač V. Kolokolcevo nenaudai byloja tai, kad jis yra profesionalas, o ne vienas iš V. Putino dvariškių.
„Jis yra tik „reikalų tvarkytojas“, todėl kai tik taps Kremliui nepatogus arba kai atsiras tinkamesnis kandidatas, juo paprasčiausiai bus atsikratyta.“
Taip pat svarbu tai, kad V. Kolokolcevas yra vienintelis oficialus asmuo vadinamajame galios bloke, nesantis superlojalus V. Putinui. Patikimais politine prasme laikomi Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FST) vadovas Aleksandras Bortnikovas, Gynybos ministras Sergejus Šoigu ir Saugumo Tarybos sekretorius Sergejus Ivanovas.
Greičiausiai, tokiu laikomas ir V. Kolokolcevas, tačiau jis tikrai mažiau patikimas nei V. Zolotovas, kuris šiuo metu yra pirmasis V. Kolokolcevo pavaduotojas ir sukarintųjų Vidaus reikalų ministerijos pajėgų, kurias sudaro 170 tūkst. karių, vadas.
Antonas Želovas iš „Dožd TV“ pacitavo neįvardytą gynybos ministerijos šaltinį, kuris prasitarė, jog V. Kolokolcevas pažeidžiamas yra galbūt dėl to, kad nepriklauso artimam prezidento ratui, o dabartinėmis sąlygomis tai itin svarbu. Tad V. Zolotovas yra tobulas kandidatas.
V. Zolotovas su V. Putinu pažįstami nuo senų laikų. Jie susipažino dešimtajame dešimtmetyje, kai abu dirbo Sankt Peterburgo merui Anatolijui Sobčakui – V. Putinas kaip jo pavaduotojas, o V. Zolotovas kaip apsaugos viršininkas. V. Zolotovas kartu su V. Putinu atvyko į Maskvą ir nuo to laiko jo karjera judėjo kylančia trajektorija.
„V. Zolotovas buvo V. Putino asmeninės apsaugos viršininkas (ir vienas iš prezidento dziudo treniruočių partneris), jis užsitarnavo nepalenkiamo režimo šalininko reputaciją. Kaip jį apibūdino vienas rusų policininkas, V. Zolotovas yra maksimalistas, kuriam ginti savo globėją svarbiau, nei nuolat griežtai laikytis įstatymų“, – rašo M. Galeottis.
Buvusio Rusijos saugumo pareigūno Sergejaus Tretjakovo, kuris 2000 m. pabėgo į Jungtines Amerikos Valstijas, o 2010 m. mįslingomis aplinkybėmis žuvo, teigimu, V. Zolotovas sudarė sąrašą, į kurį įtraukė politikus ir kitus įtakingus Maskvos pareigūnus, kuriuos reikės nužudyti, kad V. Putinas įgytų neribotą valdžią. Šio S. Tretjakovo pareiškimo niekas kitas nepatvirtino.
„Dožd TV“ pranešė, kad jei V. Kolokolcevą tikrai ketinama atleisti ir vietoj jo paskirti V. Zolotovą, tai įvyks po Policijos dienos iškilmių, kurios vyko lapkričio 10 d.
„Jei taip iš tiesų nutiks, bus akivaizdu, kad Kremlius telkia barikadas ir ruošiasi rimtiems nemalonumams“, – rašo M. Galeottis.
Ir tai mus grąžina į Riurikaičių dinastiją, kurios ilgas valdymas baigėsi 1598 m. politiniu chaosu, pilietiniu sukilimu, okupacija ir badmečiu.
V. Putinas jau seniai sako, kad jei jis paliks savo postą, būtent tai ir laukia Rusijos. Tačiau monopolizuodamas valdžią, naikindamas visas alternatyvas, griaudamas Rusijos institucijas ir varžydamas pilietinę visuomenę jis ruošia dirvą politinei suirutei, kuri kils, kai jo nebeliks.
Jo kaip ir visų mirtingųjų vieną dieną neišvengiamai nebeliks – ir suirutė bus jo palikimas.