Per ateinančius kelis dešimtmečius komisijos nomenklatūra ir pavadinimas keitėsi: nuo 1923 iki 1934 m. ji buvo OGPU (rus. Объединённое государственное политическое управление, liet. Suvienyta valstybinė politinė valdyba), iki šeštojo dešimtmečio pradžios – NKVD (rus. Народный комиссариат внутренних дел, liet. Vidaus reikalų liaudies komisariatas), po to beveik 40 metų – KGB (rus. Комитет Государственной Безопасности, liet. Valstybės saugumo komitetas).
Subyrėjus Sovietų Sąjungai, išsiplėtusi institucija buvo padalinta į atskiras užsienio ir vidaus reikalų agentūras. Abiejų agentūrų pareigūnai iki šiol vadinami čekistais ir vis dar vykdo pirminį Lenino tikslą – kovoja su Rusijos priešais šalies viduje ir užsienyje.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas tarnavo KGB 15 metų, iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo, o dešimto dešimtmečio pabaigoje jis vadovavo vidaus žvalgybai ir ėmė kosminiu greičiu kilti į valdžią. Kasmet gruodžio 20 dieną V. Putinas rengia iškilmes, kad galėtų liaupsinti šventą šalies saugumo tarnybų misiją, prisiminti praeities didvyrius ir aptarti naujausius pasiekimus. Pastaruosius 22 metus Čekistų diena Rusijoje yra oficiali išeiginė.
Praėjusių metų gruodį V. Putinas ypač įsikarščiavo. 2016 metais jis ėmėsi pačios drąsiausios, pačios nuosekliausiai vykdomos slaptos operacijos prieš šalį, kuri didžiąją praėjusio amžiaus dalį buvo didžiausia Rusijos ideologinė ir geopolitinė priešininkė. Rusijai pavyko prasilaužti pro Amerikos demokratijos užkardą ir padaryti įtaką itin svarbiems šalies prezidento rinkimams. V. Putinas lošė iš didelės sumos ir laimėjo aukso puodą: jis galėjo save pasveikinti už tai, kad suvedė senas sąskaitas su tradicine priešininke, pasidžiaugti Rusijai draugiško kolegos Baltuosiuose rūmuose perspektyva, ir stebėti, kaip JAV rinkimų rezultatai lyg raibuliai pasiekia klibančią Europą ir dar labiau išbalansuoja jos demokratines valstybes.
Rusijos atakos atgarsiai sukėlė didžiulį pasipiktinimą JAV vyriausybėje, paskatino didžiulę viešą įtampą tarp Baltųjų rūmų ir jų kontroliuojamų agentūrų, pakurstė debatus Kongrese ir atvėrė nesutarimus Respublikonų partijos viduje – pastarąjį kartą dėl aukšto rango šalies pareigūno potencialiai melagingų parodymų. Nuo pat 1921 m., kai Leninas išsiuntė pirmą sovietų slaptąjį agentą už Atlanto, Kremliaus lyderiai vis siekė pakenkti Jungtinėms Valstijoms, ir jiems tai ne kartą pavyko.
Penktojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje Josifo Stalino slaptosios policijos vadovas Lavrentijus Berija organizavo operaciją, kurios tikslas buvo pavogti slaptus duomenis apie Amerikos branduolinę ginkluotę. Taip pat buvo slaptų bandymų kištis į Amerikos vidaus politiką. 1968 m. Kremlius pasmerkė Richardą Nixoną kaip radikaliai antisovietinį ir pamėgino sukliudyti jam iškilti iki Baltųjų rūmų vadovo posto, pasiūlydamas finansinę paramą jo varžovui, demokratų partijos kandidatui Hubertui Humphrey, kuris pasiūlymą atmetė.
Sovietų aktyvumas itin išaugo per 1976 metų JAV prezidento rinkimus: buvo sufabrikuota FTB ataskaita, kurios tikslas buvo pakenkti senatoriui Henry „Scoop“ Jacksonui, šaltojo karo ereliui, kad jis nebūtų nominuotas demokratų partijos kandidatu. Po to Sovietų Sąjunga Demokratų partijoje užverbavo šnipą, kuris ją informuodavo apie Jimmy Carterio kampanijos eigą.
Kai J. Carteris tapo prezidentu, KGB mėgino apšmeižti jo griežtą patarėją nacionalinio saugumo klausimais Zbigniewą Brzezinskį, kaip išdaviką ir antisemitą. 1982 m. Jurijus Andropovas – KGB vadovas, netrukus stojęs prie Kremliaus vairo – inicijavo kelių krypčių kampaniją, kurios tikslas buvo sukliudyti Ronaldui Reaganui, kuris Sovietų Sąjungą pavadino blogio imperija, po dvejų metų būti perrinktam prezidentu antrai kadencijai. Ironiška tai, kad J. Andropovas norėjo, kad jo įpėdinis būtų Michailas Gorbačiovas, kuris vėliau, bet dar tą patį dešimtmetį, užmezgė su R. Reaganu transformuojančią partnerystę.
Dauguma šių konspiracijų žlugo, tačiau visos jos nublanksta prieš Rusijos bandymus įsilaužti į abiejų didžiausių JAV politinių partijų sistemas ir sėkmingą dokumentų nutekinimą, siekiant pakenkti Hillary Clinton prezidentinei kampanijai.
Likus dviem savaitėms iki Donaldo Trumpo inauguracijos, JAV žvalgybos agentūros paskelbė viešą atskaitą, kurioje pareiškė, kad Rusijos operacijos yra V. Putino įsakymu vykdoma įtakos kampanija. Žvalgybos agentūros teigimu, šios kampanijos tikslas – „pakirsti visuomenės tikėjimą demokratiniu procesu JAV, apjuodinti Hillary Clinton ir sumažinti galimybę jai tapti prezidente“. Žvalgybos bendruomenė reziumavo, kad V. Putino vyriausybė „akivaizdžiai pademonstravo, kad teikia pirmenybę išrinktajam prezidentui D. Trumpui.“
V. Putinas kandidatėje H. Clinton įžvelgė potencialą pakeisti režimą Rusijoje ir įžiebti dar vieną „spalvotą revoliuciją“, panašią į tas, kurios įvyko trijose buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose – Gruzijoje, Ukrainoje ir Kirgizijoje. Šio savo įsitikinimo jis neslėpė. 2011 m. gruodžio 5 d. H. Clinton viešai suabejojo Rusijos parlamento rinkimų skaidrumu. Reaguodamas į tai V. Putinas pareiškė, kad H. Clinton „davė toną tam tikriems veikėjams [Rusijos] viduje. Ji davė signalą“, – pasakė jis per susitikimą su savo pavaldiniais, kuris buvo transliuojamas per televiziją. – Jie išgirdo šį signalą ir su JAV valstybės departamento pagalba ėmė aktyviai vykdyti savo veiklą“, – pasakė jis. „Tam tikrais veikėjais“ jis pavadino dešimtis tūkstančių Rusijos piliečių, išėjusių į taikų protestą po to, kai tų metų rugsėjį jis paskelbė, kad po to, kai baigsis jo ketverių metų kadencija premjero poste, jis vėl kandidatuos į prezidento postą.
Vargu ar palaikydama demonstracijas H. Clinton kėlė grėsmę V. Putino grįžimui į Kremlių. Bet, atrodo, jis tokią grėsmę įžvelgė. Tokia sąmokslo teorija būdinga jo pasaulėžiūrai, kuri susiformavo jam tarnaujant KGB, daugiausiai kontržvalgyboje – jis buvo ne šnipas, o šnipų gaudytojas, o tokia profesija ne tik ugdo paranoją, bet ir kažkuria prasme jos reikalauja.
V. Putinas turi ir daugiau priežasčių remti H. Clinton oponentą: dar būdamas kandidatas į prezidentus, D. Trumpas atvirai reiškė savo susižavėjimą V. Putinu, deklaravo, kad jam svarbesnis nacionalizmas, o ne globalizmas, be to, demonstravo siekiantis grįžti prie pasaulio tvarkos, kuri yra pagrįsta didžiųjų valstybių įtakos sferomis. D. Trumpas V. Putinui imponuoja ir dėl to, kad skeptiškai vertina Europos Sąjungą (jis išsakė raginimus valstybėms narėms sekti Didžiosios Britanijos pavyzdžiu ir pasitraukti iš ES), o NATO laiko atgyvena.
Pastarieji du punktai ypač kelia nerimą. Niekas labiau nenudžiugintų V. Putino, nei 45-ojo Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento pastangos susilpninti dvi svarbiausias politinių Vakarų institucijas – arba net leidimas jas apskritai sugriauti. Prezidentinės kampanijos ir pereinamojo laikotarpio metu V. Putinas ko gero trynė rankas iš pasitenkinimo, girdėdamas, kaip D. Trumpas atmeta atlantizmo vertybes ir strategiją, kuriais kaip gairėmis vadovavosi 12 jo pirmtakų – šeši demokratai ir šeši respublikonai – nuo pat Harry Trumano, kuris šaliai vadovavo prieš 70 metų.
Politinių Vakarų žlugimas būtų puikus revanšas už tai, ką V. Putinas vertina kaip Vakarų sąmokslą sužlugdyti Sovietų valstybę. Ši tema visada iškyla V. Putino naratyve, persmelktame Šiaurės Amerikai ir Vakarų Europai juntama nuoskauda, ir tai yra keistas kognityvinio disonanso pavyzdys: jis nebūtų iškilęs į valdžią, jei ne Borisas Jelcinas, kuris V. Putiną globojo ir kėlė pareigose, tačiau kartu 1991 ir 1992 metais buvo didžiausias Varšuvos pakto ir pačios Sovietų Sąjungos išardymo kurstytojas.
Vis dėlto V. Putinui pavyko perrašyti istoriją daugumai savo piliečių ir sau, kad pateisintų savo revanšistinę užsienio politiką. Todėl nenuostabu, kad jis palaikė D. Trumpą ir lapkričio 8 d. šventė rinkimų rezultatus. JAV perimti oficialių Rusijos atstovų pokalbiai parodo, kad aukščiausias pareigas einantys pareigūnai Maskvoje nelaukė Čekistų dienos, kad iššautų šampano butelius – jie sakė tostus už D. Trumpo pergalę. Ir už savo. Tikėtina, kad didžiulė V. Putino padaryta žala Amerikos interesams ilgainiui tik didės. Tai nepalanku D. Trumpui, nes aiškėjanti tiesa apie tai, kad priešas iš užsienio valstybės nulėmė Amerikos rinkimų rezultatus, verčia abejoti rinkimų rezultatų teisėtumu.
D. Trumpas sukėlė daug prieštaravimų ir pakurstė abejones, tad kad ir kaip jis bandytų spręsti situaciją, tai nepakeis reikalo esmės. D. Trumpas siunta dėl informacijos iš JAV žvalgybos tarnybų nutekinimo ir dėl pagrindinių JAV žiniasklaidos priemonių vykdomų tyrimų, tad susidaro įspūdis, kad jis žudo pasiuntinius siekdamas nukreipti dėmesį nuo esminės žinios – kad Rusija sėkmingai atakavo Amerikos demokratiją, apjuodino jos reputaciją visame pasaulyje ir privertė suabejoti jos prezidento teisėtumu. Atrodo, kad D. Trumpas labiau pyksta ant savo, nei ant V. Putino vyriausybės, ir tai sukėlė dviejų buvusių CŽA direktorių pasipiktinimą.
Priešrinkiminės kampanijos metu Mike‘as Morrellis, kuris B. Obamos kadencijos metu ėjo CŽA direktoriaus pareigas, pavadino D. Trumpą „nesąmoningu Rusijos agentu”.
O Michaelas Haydenas, kuris agentūrai vadovavo per George‘o W. Busho kadenciją, pridūrė, kad D. Trumpas yra Maskvai naudingas kvailys.
Ko gero niekas geriau neatskleidžia keistos, nepagrįstos JAV prezidento pozicijos Rusijos atžvilgiu, nei Michaelo Flynno epizodas. Prieš D. Trumpo inauguraciją M. Flynnas, kurį prezidentas paskyrė savo patarėju nacionalinio saugumo klausimais, Rusijos ambasadoriui Vašingtone Sergejui Kisliakui nurodė, kad Baltieji rūmai gali sušvelninti ar apskritai panaikinti sankcijas, kurias buvęs prezidentas B. Obama įvedė Rusijai už įtariamą jos kišimąsi į JAV rinkimus. Kiek D. Trumpas žinojo apie šiuos pokalbius, nėra aišku. Bet atleisdamas M. Flynną iš pareigų už tai, kad šis melavo viceprezidentui Mike‘ui Pence‘ui apie pokalbį su S. Kisliaku, D. Trumpas pasakė: „Aš jam būčiau nurodęs tai padaryti, jei būčiau pagalvojęs, kad jis to nepadarė.“
Nors D. Trumpo komanda, atrodo, nusiuntė palankų signalą Maskvai, bet pats prezidentas paskelbė vendetą savo paties agentūroms. Baltieji rūmai paskelbė, kad milijardierius finansininkas ir D. Trumpo politinis sąjungininkas Stephenas Feinbergas atliks plačią JAV žvalgybos bendruomenės apžvalgą. Šis epizodas atrodo tarsi bausmė agentūroms už tai, kad jos pastaruosius kelerius metus rinko informaciją apie kontaktus tarp prezidento kampanijos dalyvių ir Rusijos agentų ir tą informaciją nutekino. Vasario mėnesį, kai spaudoje pasirodė detalės apie FTB vykdomą tyrimą, susijusį su šia nejaukia ir potencialiai nusikalstama veikla, D. Trumpo Baltieji rūmai ėmėsi grasinti FTB, reikalaudami informaciją paneigti. FTB atsisakė tai padaryti.
Ilgalaikiai JAV sąjungininkai ir draugai baisisi nuolatinėmis jo pastangomis pakeisti temą, kai tik kalba užeina apie Rusijos kišimąsi. Nors JAV prezidento komanda, atsakinga už nacionalinį saugumą, bando nuraminti Amerikos sąjungininkus visame pasaulyje, daugumai lyderių, ypač Europoje, kelia nerimą tai, kad D. Trumpas vis dar pavergtas V. Putino, o šis ima kištis ir į jų pačių šalių rinkimus. Pavyzdžiui, Prancūzijoje jis taiko nelegalias, propagandines ir finansines priemones, kad nusvertų svarstykles Marine Le Pen naudai, o Marine Le Pen pasižadėjo, kad jei šiais metais taps prezidente, išves Prancūziją ir Europos Sąjungos. Be to, jis vykdo slaptą veiklą prieš Vokietijos kanclerę Angela Merkel, kuri yra ryžtingiausia ir įtakingiausia Vakarietiškos liberaliosios pasaulio tvarkos šalininkė ir gynėja, ir kuri savo šalyje šiuo metu jaučia didelę politinę įtampą.
Rusai neslepia savo ketinimų, o V. Putinas nesėdi rankų sudėjęs, pasyviai stebėdamas, kaip Rusija renka savo veiklos vaisius. Jis ir toliau baksnoja, provokuoja ir tyčiojasi. Neseniai jo užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas atvirai ir pasipūtėliškai išsakė V. Putino tikslą: pasaulis atsidūrė ant „povakarietiškos“ tvarkos ribos, pasakė jis.
Akivaizdi implikacija ta, kad globalioji galia persikels į rytus, o Kremliaus gebėjimas kurti ir palaikyti tvarką, kuri atitinka jo nacionalinius ir nacionalistinius interesus, stiprės. Turint omenyje tai, kaip Rusija demonstruoja savo interesus – įamžindama Sirijos pilietinio karo skerdynes, prisijungdama Krymą ir faktiškai okupuodama Ukrainos Donbaso regioną, palaikydama rusenančius etninius konfliktus Kaukaze, mėgindama nuversti provakarietišką Juodkalnijos vyriausybę, nuolat vykdydama karines invazijas, kibernetines atakas, provokacijas ir patyčias Baltijos regione – galime puikiai įsivaizduoti, kokią „tvarką“ V. Putinas turi omenyje.
Bet yra ir guodžiančių dalykų. Per ilgus amžius pastebimas Rusijos polinkis pervertinti savo galimybes. Skandalingi išpuoliai už Rusijos ribų pažadino jos kaimynes, kurios pajuto grėsmę ir suprato NATO ir budrios, aiškiai matančios ir patikimos JAV administracijos svarbą. Įdomu tai, kad ir V. Putinas, ir D. Trumpas padarė klaidų, kurios mums teikia vilčių ir gali nulemti išganingas pasekmes. V. Putino planas paveikti 2016 m. rinkimus beveik neabejotinai turėjo išlikti slaptas. Tad šiuo atžvilgiu jis žlugo. Jam išaiškėjus iškilo grėsmė, kad bus sutriuškintas Amerikos politinis lyderis, kuriam palaikyti ir buvo skirta Rusijos operacija. D. Trumpas dabar turi mažiau palaikymo ir politinio kapitalo, kad judėtų pirmyn su savo daug triukšmo sukėlusiu projektu gerinti Baltųjų rūmų ir Kremliaus santykius taip, kad tai patiktų V. Putinui ir toliau trikdytų Rusijos kaimynes.
Atšaukti sankcijas, kurios Rusijai buvo įvestos už jos nederamą elgesį Ukrainoje, arba sudaryti sąjungą su Rusija prieš Islamo valstybę, paliekant Basharą al Assadą Damaske, dabar jam daug sunkiau. D. Trumpas dar labiau save supančiojo, įsivėlęs į kovą dviem frontais su žvalgybos bendruomene ir Ketvirtąja valdžia. Kuo ilgiau jis ją tęs, tuo jie labiau gins savo nepriklausomybę ir iškels faktus, kuriuos prezidentas ignoravo ar sumenkino. Ir tuo labiau atrodys, kad prezidentas kažką slepia. Tuo pat metu pradeda reikštis Amerikos konstitucinė priklausomybė nuo valdžios padalijimo, kontrolės ir pusiausvyros.
Iš esmės tai, kad Respublikonų partija kontroliuoja abejus Kongreso rūmus, suteikia D. Trumpui laisvę užsipulti pasiuntinius, atnešusius blogas žinias iš agentūrų, skelbiančių apie jį duomenis. Bet tai gali pasikeisti.
Vasario mėnesį į atsargą išėjusi karininkė, Ajovos senatorė, Senato ginkluotųjų pajėgų komiteto narė Joni Ernst paragino D. Trumpą reaguoti į provokuojantį Rusijos elgesį, tikrinantį Baltųjų rūmų poziciją po to, kai pasitraukė M. Flynas. Kartu su septyniais kitais respublikonais – tarp jų Robu Portmanu, Jimu Inhofe‘u, Susan Collins ir Lindsey Graham – ji pasirašė laišką, raginantį prezidentą duoti griežtą atsaką Rusijai. L Graham, kuri taip pat yra Ginkluotųjų pajėgų komiteto narė, praeitą mėnesį Miunchene vykusioje konferencijoje pažadėjo sąjungininkėms Europoje, kad 2017-ieji bus metai, kai „Rusija kongrese gaus spyrį į užpakalį“. Senatorius Johnas McCainas, kuris vadovauja komitetui, iškėlė aštrių klausimų apie administracijos ketinimus šalies atžvilgiu. Net Senato daugumos lyderis Mitchas McConnellas, visada vengęs prieštarauti prezidentui, pasakė, kad labai tikėtina, jog bus pradėtas galimo Rusijos kišimosi į rinkimus tyrimas.
Senato žvalgybos komiteto pirmininkas, iškalbingasis D. Trumpo šalininkas Richardas Burras pažadėjo, kad šis reikalas bus agresyviai tikrinamas, taip pat ir kontaktai tarp D. Trumpo rinkiminės kampanijos dalyvių bei oficialių Rusijos atstovų. Bet kadangi R. Burras sutiko dirbti Baltųjų rūmų labui ir diskredituoti nepalankų šių kontaktų nušvietimą žiniasklaidoje, yra priežastis abejoti jo nešališkumu. Kadangi pasitikėjimas R. Burru mažėja, labai svarbu, kad jo kolegos iš Respublikonų partijos sustiprintų savo pastangas.
Dabar skandalo centre atsidūrė D. Trumpo generalinis prokuroras. Neseniai į viešumą iškilo faktas, kad J. Sessionsas du kartus kontaktavo su Rusijos ambasadoriumi JAV Sergejumi Kisliaku, nors šį faktą jis prieš tai Senato posėdyje neigė. Tai paskatino Rūmų daugumos lyderį Keviną McCarthy pareikalauti, kad J. Sessionsas pats save nušalintų nuo planuojamų tyrimų, taip siekiant išlaikyti Amerikos tautos pasitikėjimą.
Kongresui planuojant tyrimus, svarbiausia dinamika gali kilti tarp jo aukščiausiųjų vadų.
Gynybo sekretorius Jamess Mattisas, patarėjas nacionalinio saugumo klausimais H. R. McMasteris ir Amerikos karinių pajėgų jungtinio štabo viršininkas generolas Josephas Dunfordas suvokia V. Putino motyvus ir jo tolesnius ketinimus. Galbūt padedami valstybės sekretoriaus Rexo Tillersono jie gali įtikinti ir savo bosą.
Kol kas, atrodo, jiems pavyko kiek pasistūmėti į priekį: D. Trumpas nustojo NATO vadinti atgyvena, o sakydamas kalbą jungtinėje kongreso sesijoje jis dar kartą pabrėžė, kad palaiko NATO. Jei šie veiksniai – Kongreso ir konstitucinis spaudimas, taip pat patarimai iš vidinės prezidento aplinkos – susisies į bendrą visumą, didelė tikimybė, kad ateinantį gruodžio mėnesį, šimtųjų Čekistų dienos metinių proga surengtose iškilmėse atmosfera bus kiek blaivesnė, nei prieš tris mėnesius.
Galbūt vyriausiasis Rusijos čekistas suvoks, kad jo įžūlios manipuliacijos JAV rinkimuose Amerikai buvo naudingos, nes pažadino priešišką visuomenės reakciją, o naująją administraciją nukreipė link sveikos pirmtakų tradicijų tęstinumo pozicijos. Jei prezidentas D. Trumpas pasiduos šiai srovei, V. Putino triumfas greitai išblės paaiškėjus, kad tai tebuvo Pyro pergalė.