Kalbėdamas su studentais Sankt Peterburge, Rusijos prezidentas pareiškė, kad Ukrainos kariuomenė iš tikrųjų visai ne Ukrainos kariuomenė. Kariai, Donbase kovojantys su prorusiškai nusiteikusiais separatistais? NATO užsienio legionas, rašo „The Daily Beast“.
„Dažnai sakome: Ukrainos kariuomenė padarė tą, Ukrainos kariuomenė padarė aną. Pagalvokite, o kas ten kariauja iš tikrųjų? Kalbame apie oficialius pavienius karinius darinius. Bet iš esmės jų pagrindą sudaro vadinamieji savanorių batalionai“, – kalbėjo V. Putinas.
„Praktikoje tai jau nebe kariuomenė, o užsienio legionas – šiuo atveju NATO užsienio legionas, kuris, be jokių abejonių, gina tikrai ne Ukrainos nacionalinius interesus. Jų tikslai ir planai visai kitokie, jie tiesiogiai susiję su geopolitine užduotimi –sutramdyti Rusiją“, – tvirtino Rusijos prezidentas.
Taip, jis tikrai taip ir pasakė.
V. Putinui veiklos tikrai netrūksta. Jis nepavargdamas žaidžia seną Kremliaus pamėgtą žaidimą – lygina ir ieško atitikmenų.
Vakarai jau seniai kaltina Rusiją kurstant ir remiant Ukrainos separatistus. O Maskva lengva ranka, tiesą sakant praktiškai instinktyviai, tvirtina, kad Vakarai lygiai taip pat elgiasi su ukrainiečiais: Tik pažiūrėkite! NATO irgi turi žalių žmogeliukų! Tačiau šį kartą tai žymiai daugiau nei visiems gerai pažįstama Kremliaus retorika, akivaizdūs pramanai ir bandymas atremti gautus kaltinimus absurdiškais kaltinimais apkaltinusiems – susidūrėme su žymiai rimtesne problema. Klastingesne ir pavojingesne.
Ukraina tiesiog neegzistuoja
Rusijos elite toks įsitikinimas gana populiarus. Visai neseniai viename straipsnyje politikos analitikas Aleksandras Sytnikas pateikė akis atversiančių faktų apie tai, kaip iki krizės Ukrainoje pradžios buvo priimami sprendimai. A. Sytnikas neseniai pasitraukė iš posto Rusijos strateginių tyrimų institute, kur, vadovaujant Kremliui, galvas dėl sprendimų užsienio politikos klausimais laužo geriausi šalies ekspertai.
A.Sytnikas rašo, kad instituto vadovas Leonidas Rešetnikovas – nuolankus ortodoksas, romantizuojantis caristinę Rusijos imperiją. O instituto Ukrainos reikalų departamento vadovė Tamara Guzenkova itin priešiškai vertina jau vien pačią Ukrainos valstybingumo idėją.
Minėtoji porelė, anot eksperto, nuolat kartojo tokias frazes kaip „Ukrainos nėra, yra tik Mažoji Rusija“, „Ukrainos valstybingumas tėra blefas, Ukraina – žlugusi valstybė“ ir „Ukrainiečių kalba – austrų sukurta dirbtinė kalba, o lenkai skaldo Rusijos vienybę“. Tokiems teiginiams pritarė tiek nepriklausomi, tiek tiesiogiai susiję instituto analitikai.
Visą tą laiką, kiek Ukrainoje tęsiasi krizė, institutas Kremliui nuolat bruka bloga lemiančius patarimus, paremtus iš piršto laužtais įsitikinimais. Jis prisidėjo organizuojant separatistų veiksmus Rytų Ukrainoje ir pasisakė už vadinamosios „Novorosijos“ įkūrimą – teritoriją, turinčią apimti dalį Ukrainos rytinių ir pietrytinių teritorijų, besidriekiančiu nuo Charkovo iki Odesos.
Kol kas tiksliai pasakyti, ar minėtasis institutas ir buvo pagrindinis Rusijos politikos Ukrainoje kūrėjas, ar tiesiog sustiprino jau seniau V. Putino aplinkoje užmigusius planus, sunku.
Aišku tik tiek, kad bent jau šiuo metu, kaip teigia A. Sytnikas, instituto atliekamos analizės idealiai sutampa su Kremliaus vykdoma politika. Jis taip pat puikiai iliustruoja, kokios nuomonės bent jau kol kas vyrauja siaurame sprendimus dėl Rusijos vykdomos politikos priimančių asmenų ratelyje.
Mes kovojame su NATO!
Su Ukraina susiję V.Putino kliedesiai jo kalbose nėra didžiausią nerimą keliantys dalykas.
Kas turėtų kelti didžiausią pavojų, įvardijo žurnalistė Natalija Antonova.
Ji tikrai prisikasė iki esmės – V. Putinas konfliktą Ukrainoje nori matyti kaip Rusijos ir Vakarų žaidimą atviromis kortomis. Ir jo fantazijų žaidimo finalas tikrai nesusijęs su Ukraina – viskas dėl Vakarų.
Visai neseniai per interviu „Kijiv Post“ karybos analitikas Pavelas Felgenhaueris prisiminė vieną pokalbį, kurio metu bendravo su vienos Europos valstybės ambasadoriumi, dalyvavusiu aukšto rango Rusijos pareigūnų susitikime.
„Rusai visą laiką nori ant stalo kloti žemėlapį ir pasidalinti Europą – Jaltos stiliumi arba Molotovo-Ribbentropo stiliumi“, – pabrėžia P. Felgenhaueris.
„Rusija laukia, kada Vakarai pradės kalbėti apie reikalus – kur Vilnius, kur Lvovas. Rusijos požiūriu reikia žemėlapio ir jame aiškiai nubrėžtų ribų. To viešai pasakyti jie negali. Norės slapto priedo“, – teigia P. Felgenhaueris.
Savaime suprantama, to jau nebebus, tačiau ši iliuzija aiškiai iliustruoja, kokio lygio fantazijose gyvena nemažai Rusijos valdžios pareigūnų. Jeigu toks būtų Rusijos norimas žaidimo finalas, nuo minties nevalingai nupurto drebulys.
Kolektyvinė pasąmonė
Viena iš priežasčių, kodėl Rusijos politikos formuotojai vadovaujasi tokiomis mintimi yra ta, kad tų, kurie iš tikrųjų priima sprendimus, lieka vis mažiau ir mažiau.
Remiantis žiniasklaidos pranešimais, vadinamasis „kolektyvinis putinizmas“ – paslaptingoji sprendimų priėmimo galia – susitraukė vos iki saujelės patarėjų, kurių dauguma dar susiję ir su saugumo tarnybomis.
Ekonominis elitas, esantis tiek valdžios viduje, tiek už jos ribų (maldaujantis kuo skubiau užbaigti krizę Ukrainoje), vis intensyviau stumiamas į politikos užribį ir primygtinai tildomas. „Bloomberg“ visai neseniai skelbė, kad ekonominius klausimus sprendžiantys valdžios pareigūnai skundžiasi, kad tenka laukti ištisus mėnesius, kol pagaliau ateina jų eilė pateikti savo siūlymus prezidentui.
Politologas Glebas Pavlovskis, patarinėjęs V. Putinui per pirmąsias dvi jo kadencijas, „Bloomberg“ sakė, kad „neramu didžiajai daliai šalies elito“.
„Pačiuose aukščiausiuose sluoksniuose yra žmonių, kurie stengiasi bet kokia kaina apsidrausti nuo nuostolių. Jie kritiškai vertina V.Putiną, tačiau negali viešai juo abejoti, nes bijo susidorojimo. Dėl šios priežasties jie labai nelaimingi“, – tvirtina G. Pavlovskis.
V. Putinas nekalba ne tik apie savo pagalbą savo ekonomikai – jis ne tik nekalba, bet ir negalvoja apie ekonomiką.
Nuo tada, kai Ukrainoje prasidėjo krizė, Kremliaus dezinformacijos aparatas nuolat balansuoja ties perkaitimo riba. Per tą laiką visi labai daug išmoko apie propagandos svarbą ir hibridinio karo triukus.
Keisti Rusijos valdžios pareigūnų pareiškimai tapo norma, mes į juos paprasčiausiai nebekreipiame dėmesio.
Nepaisant to, panašu, kad tuoj peržengsime pavojingą ribą ir atsidursime labai pavojingoje situacijoje. Sukūręs savo pramanytą pasaulį ir apsistatęs žmonėmis, kuriems tokios idėjos artimos, asmuo prieina pačią pavojingiausią ribą – jis nebeskiria realybės ir fantazijų.
Jeigu V. Putinas įtikės savo pramanais, mūsų laukia nauji išbandymai.