Putinas tapo ir Sovietų Sąjungos subyrėjimo liudininku, ir vėliau tai apibūdino kaip vieną didžiausių dvidešimto amžiaus tragedijų. Buvusios Sovietų sąjungininkės ir jai priklausiusios šalys atsiskyrė ir taip pat prisijungė prie demokratinės Europos dalies, o galiausiai tapo NATO ir Europos Sąjungos narėmis. Kone tris dešimtmečius Vakarai vienijosi, o Rytai iro. Impulsas judėti link vieningos ir laisvos Europos buvo toks stiprus, kad ankstesni Rusijos vadovai net svarstė, ar tik nereikėtų prisijungti ir Rusijai. Ši tendencija dabar pasikeitė.
Daugumos Didžiosios Britanijos gyventojų sprendimas išstoti iš Europos Sąjungos nėra pirmas šio pokyčio pranašas, bet, ko gero, pats dramatiškiausias. Europa dabar silpnėja, o Rusija, jos sąjungininkės ir daugiašalės organizacijos vienijasi, netgi prijungdamos naujus narius. V. Putinas, žinoma, neprivertė britų balsuoti už išstojimą, bet tokie balsavimo rezultatai labai pasitarnaus jam ir jo užsienio politikos tikslams.
Svarbiausia tai, kad šalis, kuri Europos Sąjungoje yra viena didžiausių Rusijos agresijos Europoje kritikių, daugiau nebeturės balsavimo teisės Briuselyje.
Tai paranku V. Putino interesams ir neparanku JAV nacionaliniams interesams. Rusijos prezidento įgaliotinis verslininkų klausimais Borisas Titovas, kurį, vertinant pagal Rusijos standartus, vargu ar galima būtų priskirti kovingiems nacionalistams, savo paskyroje „Facebook“ svetainėje labai nedviprasmiškai pasidžiaugė: „Atrodo, tai įvyko – UK out!!! Mano manymu, pati svarbiausia ilgalaikė viso šito pasekmė – Britanijos pasitraukimas atplėš Europą nuo anglosaksų, tai yra, nuo JAV. Tai ne Britanijos nepriklausomybė nuo Europos, bet Europos nepriklausomybė nuo JAV.“
Londonas taip pat padėjo siekti bendrų JAV ir D. Britanijos interesų pačioje Europos Sąjungoje ne Europos saugumo klausimais nuo Irano ir Libijos iki pat Ramiojo vandenyno.
Ši anglosaksiška perspektyva dabar taip pat prarasta šioje pačioje svarbiausioje tarptautinėje organizacijoje. Didžiajai Britanijai pasitraukus, Europos Sąjunga praras vieną iš įtakingiausių savo narių.
Jungtinė Karalystė su savo pasaulinio lygio kariuomene ir kvalifikuotu diplomatiniu korpusu per visus ES gyvavimo metus labai svariai prisidėjo prie daugybės ES misijų, nepaisant savo komplikuotų santykių su Briuseliu. Netekusi visų šių išteklių, personalo ir lėšų, organizacija galiausiai susilpnės, o tai tik padės V. Putinui siekti savo politinių tikslų. Žinoma, britų vyriausybė ir toliau kartu su ES ir Europos šalių sostinėmis spręs užsienio politikos klausimus abipusio intereso srityse, panašiai kaip dabar elgiasi Jungtinės Valstijos.
Tačiau vienas dalykas yra sėdėti kartu už stalo su teise balsuoti ir vetuoti, ir visai kitas – bandyti daryti įtaką sėdintiesiems už stalo. Diplomatams iš ES šalių, kurie siekia didesnio prisitaikymo prie Maskvos, tiesiog palengvėjo gyvenimas. O tiems diplomatams, kurie nori nepasiduoti Rusijos agresijai, ypač oficialiems asmenims iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos, gyvenimas tapo sunkesnis.
Pirmasis patikrinimas bus sankcijos prieš Rusiją dėl neteisėto Krymo prisijungimo ir separatistų Rytų Ukrainoje rėmimo. Maskvos meras Sergejus Sobianinas aiškiai išpranašavo: „Kai Europos Sąjungoje neliks Didžiosios Britanijos, niekas taip uoliai nebegins sankcijų prieš mus.“
Belieka tikėtis, kad jis klysta. Visų antra, Europoje dėl to kiek sustiprėjo kiti V. Putiną palaikantys ir prieš Europos Sąjungą nusiteikę politikai bei judėjimai. JK referendumo rezultatas labai nudžiugino Marine Le Pen, kurios partiją „Nacionalinis frontas“ iš dalies finansuoja Kremliui draugiškas Rusijos bankas. Kiti jai pritariantys ir nacionalistinių, ksenofobinių ir izoliacionistinių pažiūrų besilaikantys lyderiai bei partijos Europoje jau pradėjo kelti išstojimo iš ES klausimą savo šalyse. Vien pats debatų šia tema procesas susilpnins Europos vieningumą. O Jungtinėse Amerikos Valstijose – ir tai visai ne sutapimas – potencialus ir tikėtinas Respublikonų partijos kandidatas į prezidentus bei Kremliaus favoritas Donaldas Trumpas visai kaip M. Le Pen ir jos ideologiniai sąjungininkai džiūgauja dėl JK referendumo rezultato.
Trečia, naujos abejonės dėl to, ar naudinga likti ES sudėtyje, taip pat silpnina V. Putino oponentus Ukrainoje. Tie, kurie susibūrė 2013 m. rudenį Maidane, reikalavo būtent to, prieš ką nubalsavo dauguma Didžiosios Britanijos piliečių – glaudesnių ryšių su Europos Sąjunga. Proeuropietiškas idėjas Ukrainoje dabar svariau atrems ES skeptikai, kurie galės kelti klausimą, kam Ukrainai reikia siekti narystės bendrijoje, iš kurios kitos šalys traukiasi. Tokie patys debatai gali kilti ir kitose šalyse, mąstančiose apie narystę Europos Sąjungoje.
Ketvirta, artimiausia Amerikos sąjungininkė balsavimo daugiašaliuose forumuose, diplomatinio spaudimo pasaulinio saugumo klausimais ir kovos už demokratines vertybes srityse ką tik tapo kiek silpnesnė.
V. Putinui tai laimėjimas. Ir kas žino, kur šios žalos dugnas. Didžiosios Britanijos ekonomika artimiausioje ateityje arba gal po ilgesnio laiko susitrauks. Škotija atskils. Netgi Šiaurės Airijos ateitis neaiški. Mažų mažiausiai, Didžiosios Britanijos dėmesys ne vienus metus bus sutelktas į šiuos vidinius iššūkius, jų sprendimą ir derybas su Briuseliu dėl išstojimo. Pavojingesnis scenarijus – tai gali tapti Jungtinės Karalystės pabaigos pradžia, nes Škotija svarsto apie kitą referendumą. Britanija braška per siūles, ir tai dramatiškai mažina jos galią ir statusą.
Buvusi šalies premjerė Margaret Thatcher teisingai pastebėjo: „Britanijos ir Amerikos santykių įnašas į laisvės gynimą ir ateitį yra daug didesnis nei bet kokio kito aljanso.“ Tačiau geriausios šios išskirtinės sąjungos dienos, ko gero, jau yra praeityje.
Europai skylant, V. Putinas kaupia jėgas
Jis atkūrė autokratinį valdymą savo šalyje, susidoroja su visais rimtesniais savo oponentais, o tautos palaikymą užsitikrina inicijuodamas karus su kitomis valstybėmis. 2008 metais įsiveržęs į Gruziją jis sustabdė NATO plėtrą, o 2014 metais įsiveržęs į Ukrainą sulėtino ES plėtrą.
Jis subūrė Eurazijos Ekonominę Sąjungą ir taip sustiprino Rusijos ekonominę hegemoniją didelėse buvusios Sovietų Sąjungos dalyse.
Karinė Rusijos intervencija Sirijoje užtikrino Rusijos dalyvavimo Artimuosiuose Rytuose plėtrą, kai tuo tarpu Europa ir Jungtinės Valstijos traukiasi iš šio regiono.
Keisčiausia tai, kad jo vadovavimo modelis ir lyderystės stilius dabar įkvepia Europos gerbėjus kai kuriose vyriausybėse ir visuomenėse.
Ar ši dvilypė Europos dezintegracijos ir Eurazijos Ekonominės Sąjungos integracijos tendencija tęsis ateinančius 30 metų, panašiai kaip tris dešimtmečius truko atvirkštinė tendencija?
Ko gero ne. Vertinant iš ilgalaikės perspektyvos, Rusijoje per daug vidinių iššūkių, o jos partnerės Eurazijos Ekonominėje Sąjungoje pernelyg lengvabūdiškos. Vakarai greičiausiai ras būdų, kaip atkurti bendradarbiavimą. Tačiau dabar akivaizdu, kad galių pusiausvyra tarp vieningos, demokratiškos Europos ir neliberalios Rusijos pakito. Net jei pakito trumpam, tai vis vien kelia nerimą.