Pažvelgus iš arčiau tampa akivaizdu, kad Kremlius susiduria su rimtomis vidaus problemomis, kurios neturi nieko bendro su JAV vykdoma politika. Maskvos santykiai su regioninėmis vyriausybėmis pakrikę ir tai kelia grėsmę centralizuotai valdžiai, kuria remiasi Vladimiro Putino valdymas.
Vykstant ilgalaikiam struktūriniam nuosmukiui, Rusijos ekonomika pradeda ketvirtus sunkmečio metus. Rusijos ekonomikai pakenkė smukusios pasaulinės naftos kainos ir ekonominės sankcijos, nors šalies ūkis stagnavo dar nuo 2013 metų.
2016 metų spalį net Rusijos Ekonominės plėtros ministerija pripažino, kad pragyvenimo lygis greičiausiai nekils iki 2035 metų. Nors Tarptautinis valiutos fondas 2017 metais prognozuoja kuklų Rusijos ekonomikos augimą – 2015 metais šalies ekonomika traukėsi 3,7 procento, o 2016 metais sumenko 6 procentais – įtemptas federalinis biudžetas sukuria įtampą tarp periferijos ir centro.
Regioninės vyriausybės kovoja dėl federalinių lėšų...
Rusijos regioninės vyriausybės siekia gauti atitinkamą mažėjančio federalinio biudžeto dalį. Pernai rugpjūtį Samaros gubernatorius Nikolajus Merkuškinas įspėjo piliečius, kad regionui reiks „kovoti dėl kiekvieno rublio iš federalinio biudžeto“.
Rugsėjo mėnesį centrinė valdžia priėmė sprendimą padidinti federalinio biudžeto dalį Rusijos nacionaliniame 20 procentų pelno mokestyje nuo dviejų iki trijų procentų. Tai Maskvai suteiktų daugiau lėšų siuntimui į pinigų stokojančius regionus. Tačiau tik 14 iš 83 Rusijos regionų į Maskvą išsiuntė daugiau biudžeto įplaukų nei gavo subsidijų. Tad toks metodas turtingesniems regionams reiškia nedidelius, tačiau giluminius nuostolius.
… ir vis labiau nusivilia Maskva
Tatarstano prezidentas Rustamas Minichanovas gruodžio mėnesį viešai išjuokė šį planą, pavadindamas jį „kvailyste“ ir „itin pavojingu žingsniu“, ir tai sukrėtė įprastinę Rusijos politinę kultūrą. Istorikas Edwardas Keenanas pavadino šią tradiciją gebėjimu išlaikyti paslaptį, kuris apibendrinamas taisyklėje „Iz izby soru ne vynesi“, pažodžiui „nenešti iš trobos šiukšlių“. Ir tai yra skiriamasis Rusijos valstybės valdymo bruožas nuo Ivano Rūsčiojo laikų.
R. Minichanovas pakartojo savo nepasitenkinimą Kremliaus politika sausio pradžioje Maskvoje vykusiame Gaidaro forume, kuriame politikos ir verslo lyderiams suteikiama galimybė aptarti ekonominius klausimus. Šį kartą R. Minichanovą parėmė jo kolegos iš visos Rusijos Federacijos.
Kalugos – kito regiono-donoro – gubernatorius dejavo: „Neduok Dieve, jeigu tau pavyks padidinti savo biudžeto pajamas – tu nedelsiant būsi pašalintas iš federalinių subsidijų programų“. Tuo tarpu Kaliningrado ir Uljanovsko gubernatoriai paragino Kremlių perduoti regionams daugiau vykdomosios valdžios funkcijų.
Kai kurie stebėtojai apkaltino Kremlių gudriu taktiniu ėjimu siekiant atitraukti žiniasklaidos dėmesį nuo gubernatorių nepasitenkinimo demonstravimo – skatinti patriotinį turizmą Rusijos aneksuotame Kryme į forumą buvo išsiųstas V. Putiną remiančios baikerių grupės lyderis.
Tai, kad R. Minichanovas vadovauja gubernatorių protestams, taip pat yra reikšminga. Dešimtajame dešimtmetyje valdant R. Minichanovo pirmtakui Tatarstanas tapo pirmuoju Rusijos regionu, kuris sėkmingai susiderėjo dėl dvišalės sutarties su Maskva ir nuo to laiko tapo sąveikos tarp periferijos ir centro etalonu.
V. Putinas taip pat sukūrė regioninių skolų krizę
Nepasitenkinimą dar labiau kursto sunkiai valdoma regioninių skolų krizė. 2012 metais, kovodamas dėl trečios kadencijos Kremliuje, V. Putinas dalino populistinius pažadus, tarp kurių buvo ir žadėjimas iki 2018 metų atlyginimus viešajame sektoriuje padidinti iki 50 procentų. Siekdamas sutvirtinti savo populiarumą tarp Rusijos valstybinės biurokratijos darbuotojų, likus kelioms valandoms iki inauguracijos V. Putinas šiuos pažadus kodifikavo eilėje vykdomųjų potvarkių, vadinamų „Gegužės dekretais“.
Deja, federalinis biudžetas regioninėms valdžios institucijoms, kurios atsakingos už didesnių atlyginimų valstybės tarnautojams mokėjimą, skyrė per mažai lėšų, o juk valstybės tarnautojai Rusijoje sudaro beveik ketvirtadalį šalies darbo jėgos. Blogiausiai besilaikantys regionai griebėsi paskolų su didelėmis palūkanomis iš komercinių bankų, todėl jų biudžeto deficitas netrukus tapo nekontroliuojamas.
Aštuoniuose Rusijos regionuose skolų našta viršija fiskalines pajamas, neatsižvelgiant į subsidijas. Sunkiausia situacija išlieka tuose regionuose, kurie iš centrinės valdžios nesulaukė ankstyvos pagalbos. Tuo tarpu Kremlius tuo pat metu reikalauja regioninių administracijų subalansuoti savo biudžetus ir įgyvendinti tuos pačius dekretus, kurie juos ir nuvarė į bankrotą.
Ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas dažnai ragina regionų valdžias siekti didesnio fiskalinio savarankiškumo ir grasina pakeisti gubernatorius, jeigu šiems nepavyks suvaldyti savo biudžetų.
Tačiau artėjant 2018 metų prezidento rinkimams V. Putinas lieka sukaustytas populiarių, tačiau brangiai kainuojančių Gegužės dekretų įgyvendinimo. Finansų ministerijos 2017 metų planai dar labiau komplikuoja reikalus, nes pareigūnai ketina nurėžti įsiskolinusiems regionams prieinamas žemų palūkanų paskolas.
Kaip šis fiskalinis spaudimas pasireiškia regioniniame lygmenyje?
Didėjantis spaudimas regionams iškelia į paviršių masių aktyvumą. Visoje Rusijoje kyla protestai dėl nesumokėtų atlyginimų. Net pagrindinis Mordovijos – labai įsiskolinusio Rusijos regiono – futbolo klubas savo žaidėjams nemoka atlyginimų nuo 2016 metų kovo. Komanda šiuo metu streikuoja ir šis faktas dar labiau nepatogus turint omenyje tai, kad Mordovijos sostinė Saranskas per 2018 metų Pasaulio čempionatą turėtų rengti futbolo rungtynes.
Pats Pasaulio čempionatas kursto nepasitenkinimą regionuose. Kurgano srityje sausio 27 dieną vykusioje demonstracijoje protestuotojai šaukė, kad visas jų regiono metinis biudžetas yra mažesnis už dabar Sankt Peterburge statomos Pasaulio čempionatui skirtos futbolo arenos kainą.
Jeigu protestuotojai toliau Kremliaus simbolinius mega-projektus sies blogėjančiomis ekonominėmis sąlygomis regionuose, artėjant 2018 metų prezidento rinkimams valdančioji partija gali atsidurti keblioje padėtyje.
Vidaus fiskalinės realijos jau paaštrino problemas Rusijos centro ir periferijos santykiuose. Kad ir kokios naudos Kremlius tikėtųsi gauti iš D. Trumpo prezidentavimo, šios dinamikos veikiausiai tai nepakeis.