Straipsnio autorius laikosi nuomonės, kad tolesniam netrikdomam dabartinio kleptokratinio režimo egzistavimui koją gali pakišti dvi sistemai kenksmingos tendencijos – ekonominė stagnacija ir pereinamasis laikotarpis politikos srityje. Bendro jų poveikio nepavyks neutralizuoti net pačiais gudriausiais Kremliaus sprendimais.
Jei naftos kainos nepakils iki buvusių aukštumų, dabartinė socialinė ir ekonominė sistema darysis vis labiau neefektyvi ir neperspektyvi, įsitikinęs A. Umlandas. Rusija buvo ir dar kurį laiką liks korupcijos perimta naftą tiekianti valstybė, stabilų augimą gebanti užtikrinti tik tada, kai energijos kainos aukštos, o ekonominiai santykiai su užsieniu – palankūs. Jei šių sąlygų užsitikrinti nepavyks, pyragas, kurį be skrupulų dalijasi įvairūs naudos siekiantys subjektai, ilgainiui vis mažės.
Ryžtingo, charizmatiško ir populiaraus vadovo asmenybė, žinoma, gali bent trumpam sumažinti šią ir kitas režimo stabilumui kylančias grėsmes, tačiau labai tikėtina, kad Rusiją valdantis režimas su jam būdingu paklusnumu autoritetams ir protegavimu nesugebės užtikrinti sklandaus valdžios perdavimo tinkamam jos perėmėjui. Kuo baigiasi gerontokratija, rusų tauta, tikėtina, gerai žino, prisimindama Leonido Brežnevo, Jurijaus Andropovo ir Konstantino Černenkos laikus.
Politologas mano, kad būgštavimai dėl režimo stabilumo po to, kai Vladimiras Putinas paliks šalies vadovo postą, jau greitai gali imti kelti įtampą Rusijos politinio elito sluoksniuose. Tolydžio šlyjanti situacija gali peraugti į rimtą, bet galbūt demokratijos įnešiantį politinių frakcijų ir ekonominių jėgų konfliktą.
Konkrečius pokyčius, kuriuos tarptautiniame kontekste sukels anksčiau ar vėliau išryškėsianti politinio Rusijos režimo destabilizacija, pranašauti sunku. Vis dėlto bet kurio scenarijaus atveju dabartinės, giliai įsišaknijusios socialinės ir ekonominės Rusijos problemos jokiu būdu neišnyks, o gal ir padidės. To tikrai galima tikėtis, jei, tarkim, paaštrėtų Rusijos ir Vakarų konfrontacija prekybinių santykių srityje. Pasitvirtinus tokioms prognozėms, Rusijos pažangos perspektyvos taptų suvis neįmanomos.
Tikrai labai tikėtina, kad Rusijos integracija į pasaulio ekonomiką, nesugebėjimas išsiversti be tarptautinės prekybos ir geoekonominių alternatyvų ryšiams su Vakarais nebuvimas privers kryptį ir režimą pakeitusią Maskvą suartėti su Vakarais, kaip tai nutiko Michailo Gorbačiovo valdymo laikais – 9-ojo praeito amžiaus dešimtmečio pabaigoje. Kada ir kaip Rusija atsigręš į Vakarus, neaišku, tačiau politologas A. Umlandas įsitikinęs, kad tai vis tiek įvyks.
Ekonomikos srityje Rusija negalėtų glaudžiai bendradarbiauti su jokiu kitu regionu, be to, daugelis rusų kultūriškai jaučiasi artimi europietiškoms tradicijoms, todėl kada nors Kremlius vis tiek ims ieškoti kontakto su Vakarais. Kai taip nutiks, Vašingtonas, Briuselis ir Berlynas jau turi būti sudarę išsamų laipsniškos Rusijos integracijos į Vakarų šalių bendriją planą.