Europai mažai žinomam V. Groysmanui toli iki tokių šiandienos Ukrainos politikos lyderių kaip Julija Tymošenko ir Michailas Saakašvilis, pripažįsta patys ukrainiečiai. Kita vertus, ministrų kabinetas Vakarams didelių vilčių neteikia, nes jis atrodo dar mažiau reformatoriškas ir kompetentingas nei buvęs. Baiminamasi, kad vyriausybė nepateisins Tarptautinio valiutos fondo lūkesčių, kai kurie jos nariai, be kita ko, buvo įkliuvę į finansinius piktnaudžiavimus.
Negana to, didelė dalis ministrų susiję su šalies prezidentu, jie esą ne tik nesugebės, bet ir nenorės šaliai būtinų permainų. Žinoma, P. Porošenka turės didelės įtakos vyriausybei, tačiau kartu toks skirtingų valdžios šakų atsidūrimas vienose rankose artina šalį prie autoritarizmo.
Tokio valdžios sukrėtimo nebūta nuo istorinio Maidano laikų, Arsenijus Jaceniukas puikiai suvokė, kad ryžtasi kamikadzės misijai, kai prieš dvejus metus ėmėsi vadovauti vyriausybei, bet tuomet niekas nesitikėjo, kad jam teks gintis nuo kaltinimų, jog klauso oligarchų ir yra ne mažiau korumpuotas nei „senoji gvardija“.
Nors A. Jaceniuko atstatydinimo skandalas bangavo porą mėnesių, kai kurių kandidatų į vyriausybę pavardės paskelbtos paskutinę minutę prieš balsavimą, o užkulisinė kova buvo sudėtinga. Ir šįkart svarbu ne tai, kam atitenka ministrų portfeliai, o tai, ko šioje vyriausybėje nebus. Akivaizdu viena – nepriklausomų reformatorių ir verslo profesionalų vyriausybėje eksperimentas Ukrainai netiko. A. Jaceniuko vietoje – P. Porošenkos globotinis ir sąjungininkas.
„Pabrėžiu – V. Groysmanas yra naujos kartos politikas, jis tampa jauniausiu premjeru per Ukrainos istoriją, bet nepaisant to, turi didžiulę vadovavimo patirtį, patvirtinu, kad jis buvo vienas iš geriausių merų ir labai populiarus“, – teigia Ukrainos prezidentas P. Porošenko.
Analitikų nuomone, tai, kad V. Groysmanas bent porą kartų nesutiko tapti premjeru, kol nebus sutikta su jo sąlygomis, greičiau tik bandymas pademonstruoti Vakarams, ypač Vašingtonui, esą premjeras nepriklausomas, kad nuogąstavimai, jog P. Porošenka kuria valdžios monopolį, esą nepagrįsti, nors vicepremjeru ir ekonomikos ministru tampa prezidento atstovas Radoje Stepanas Kubivas, o finansų ministras Oleksandras Danyliukas ateina iš P. Porošenkos administracijos. Analitikai įžvelgia dar vieną povandeninį akmenį – ar iš karto kilę ginčai dėl vyriausybės sudėties nerodo būsimos įtampos tarp prezidento ir premjero, juk įtampa A. Jaceniuko ir P. Porošenkos santykiuose – vienas iš maidaniečių vyriausybės griuvimo veiksnių.
„V. Groysmanas – P. Porošenkos komandos, bet ne P. Porošenkos žmogus, čia slypi skirtumas. Jis ramus, bet nepriklausomas ir ambicingas, P. Porošenka negalės juo pasinaudoti kaip marionete, jis tai įrodys“, – tikina politologas Vadimas Karasevas.
38-erių teisininko diplomą turintis V. Groysmanas politikas pagal Ukrainos tradicijas, sako analitikai. Jis yra gudrus ir sumanus, nepamirštantis asmeninių interesų. Į Kijevą persikėlė po Maidano revoliucijos, iki tol buvo Vinicos miesto meras, populiarus, pasirūpinęs ir gatvių remontu, ir įtikinęs Ciuricho valdžią perduoti Vinicai 100 dar geros būklės nurašytų tramvajų, papuošęs miestą įspūdingu muzikiniu fontanu. Jam būnant meru pastatytas šeimai tebepriklausantis prekybos centras. O svarbiausia tai, kad Vinicoje įsikūręs didžiausias P. Porošenkos šokolado imperijos Roshen fabrikas, o V. Groysmanas aštuonerius metus buvo miesto meras, ir daugiausia tai lemia, kad jis – artimiausios prezidento aplinkos žmogus.
Nenuostabu, kad naujoje vyriausybėje yra keli buvę bendradarbiai iš Vinicos, bet daugiausia vadinamųjų „užgrūdintų“ politikų ir biurokratų, išgyvenusių ne vieną ankstesnę valdžią. P. Porošenkos administracijos vadovo, buvusio leidybos magnato Boriso Ložkino iniciatyva A. Jaceniuko vyriausybėje ekonomikos ministru dirbo lietuvis Aivaras Abromavičius, finansų ministre – Amerikoje gimusi ukrainietė Natalie Jaresko, tikėta, kad esą kitokia genetinė grandinė padės pakeisti sistemą, bet ji neprigijo, įsišaknijusi sistema nepasidavė. Jų nėra naujoje vyriausybėje, vargu, ar tai patinka tarptautiniams skolintojams, kurie turi nuspręsti, ar galop pervesti Ukrainai paskolos išmoką – 1,5 mlrd. dolerių.
Formuojant V. Groysmano vyriausybę taip pat buvo kalbama apie užsienietį, buvusį Slovakijos finansų ministrą Ivaną Miklošą, netgi vyko derybos dėl naujo įstatymo, kuris leistų I. Miklošui pasilikti Slovakijos pilietybę, bet kol kas, atrodo, jis sutinka tik patarinėti Ukrainos vyriausybei.
Į vyriausybę verkiant reikėjo įtraukti kelis pasitraukusio premjero sąjungininkus, kitaip Radoje ji negautų pakankamai balsų, jeigu neparemtų A. Jaceniuko „liaudies frontas“, tačiau susitarimas trapus. Portfelius išsaugojo vidaus reikalų, teisingumo, gynybos, užsienio reikalų ministrai, informacijos ir regionų plėtros ministrai, bet nauja realybė privertė kurti naują – okupuotų teritorijų reikalų ministeriją. Naujasis premjeras išvardijo ir kitas grėsmes.
„Suprantu mums kilusias grėsmes. Ypač norėčiau pabrėžti tris grėsmes – tai korupcija, valstybinio valdymo neveiksmingumas ir, brangūs kolegos, populizmas, keliantis ne mažesnę grėsmę Ukrainai negu priešas Ukrainos rytuose“, – sako Ukrainos ministras pirmininkas V. Groysmanas.
Bet ir dabar populizmo netrūksta – žmones bandoma įtikinti, kad ateis nauja valdžia ir ekonomika pagerės. Juolab ligšiolines nesėkmes galima nurašyti į ankstesnės vyriausybės reformatorių sąskaitą. Dabar valdžioje „visi savi“, tačiau žmonių skepticizmo ne mažiau.
„Nepalaikiau ankstesnės vyriausybės, nes reformos nieko gero nedavė žmonėms, gyvenimas sunkesnis ir dar daugiau – jokių perspektyvų. Nieko nesitikiu ir iš V. Groysmano vyriausybės“, – sako kijevietis Vadimas Muravjovas.
„Žinau, viltis miršta paskutinė, bet jos lieka vis mažiau. Norėčiau, kad valdžia imtųsi tikrų reformų, kad gyventi būtų geriau“, – norus reiškia kijevietė Halina Holuba.
Nauja vyriausybė kol kas padeda išvengti pirmalaikių Rados rinkimų, bet stabilumo neprideda, sako analitikai, kai opozicijoje liko tokios frakcijos kaip J. Tymošenko „Tėvynė“, „Radikalų“ partijos ar „Savipagalbos“, kurios priklausė po Maidano suformuotai koalicijai. Nerimą kelia ir vis didesnis prorusiško opozicijos bloko populiarumas, pagal apklausas, jis antras po J. Tymošenko bloko. O pati J. Tymošenko populiarumu jau vejasi prezidentą, ir, jei tektų rengti naujus rinkimus, populistai, kuriuos V. Groysmanas įvardija kaip didelę grėsmę, gali tikėtis sėkmės.
Londono FT nuomone, dabar padėtis Ukrainoje gerokai pavojingesnė negu prieš dešimtmetį, kai Oranžinės revoliucijos didvyrių kivirčai atvedė į valdžią prorusišką „Regionų“ partiją ir Viktorą Janukovičių.
Vilčių teikia tai, kad po Maidano provakarietiška vyriausybė išlaikė vienybę gerokai ilgiau ir pasiekė daugiau negu Oranžinės revoliucijos lyderiai. Bet reikia nuolat nepamiršti, kad Maskva daro ką tik gali, kad stabilumo kaimyninėje šalyje būtų kuo mažiau.