Arkivyskupas P. Parolinis, atsakymas į klausimą, užduotą per interviu Venesuelos dienraščiui „El Universal“, pareiškė, jog „celibatas – ne nusistovėjusi prievolė, o įvaizdis, požiūris, šiuo klausimu galima diskutuoti, nes, kaip teigiate, tai nėra dogma, bažnyčios dogma“.
Naujasis Vatikano valstybės sekretorius taip pat pažymėjo, jog, net jei Bažnyčia ir nėra demokratinė institucija, ji privalo „atliepti demokratinę laikmečio dvasią ir prisijaukinti kolegialų valdymo būdą“.
Kaip skelbia „National Catholic Reporter“, P. Parolinio komentarai „šiandien verčia stebėtis - yra atvirai klausančių, ar tik kartais jie nežymi katalikų tikėjimo mokymui ir praktikai gresiančių pokyčių pradžios“.
Celibatas kaip drausmės priemonė, o ne dogma
Tiksliai neaišku, kada kunigams celibatas tapo privalomas, rašo „Huffington Post“, tačiau „pirmasis rašytinis nurodymas laikytis celibato siekia dar 304 metus po Kristaus, kai Elviros sinodo priimtame 33-ajame Kanone buvo aiškiai įvardyta, jog visi vyskupai, kunigai, diakonai ir kiti dvasininkai „privalo“ atsiriboti nuo savo žmonų ir neturėti vaikų“. 1139 metais Laterano II susirinkimas oficialiai patvirtino, jog kunigams draudžiama vesti.
Kaip rašo „National Catholic Reporter“, „iš tikrųjų P. Parolinio komentarai atspindi, jeigu būtų galima taip įvardyti, standartinę nuosaikiąją katalikų požiūrio liniją – kunigų celibatas kaip drausmės priemonė, o ne dogma, todėl gali būti svarstoma, tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, ji svarbi. O Bažnyčia – ne demokratinė institucija, tačiau kolegialesnis požiūris praverstų“.
2012 metais popiežius Pranciškus, tuomet dar buvęs kardinolu Jorge Bergoglio, sakė, jog celibatas „drausmės palaikymo, o ne tikėjimo klausimas; tai gali pasikeisti“. Pontifikas pažymėjo: „Pasisakau už celibatą, su visais jo pliusais ir minusais, nes dešimt amžių labiau džiugino geromis patirtimis nei nesėkmėmis“.