„Norėčiau jūsų paklausti – ar jūs apskritai žinote, ką jūsų „pasipriešinimo būriai“ daro mūsų kadaise ramiu buvusiame miestelyje? – klausia V. Babenka Rusijos prezidento. – Ar turite informacijos apie grobimus, žmogžudystes ir plėšikavimus, kuriuos vykdo „Novorosijos kariai“? Jums, kaip Rusijos prezidentui, turėtų būti žinoma apie šiuos įvykius, tad atsakykite man, kodėl dabar rusai taip nekenčia mūsų, ukrainiečių?
Už ką mus rusai žudo? Ką mes jums blogo padarėme? Mes ramiai gyvenome – dirbome, auginome vaikus, ir čia atėjo rusai ir pradėjo naikinti mūsų miestus ir kaimus, žudyti mūsų senelius ir vaikus.
Nejaugi jums, kaip prezidentui, kaip tiesiog žmogui, negaila mūsų? Juk mes iki paskutiniosios buvome broliais, kodėl jūs mus sumušėte kaktomis su broliais rusais? Kaip man, trijų vaikų tėvui, dabar savo vaikams pasakyti, kad mus žudo rusų kariai?
Ką man atsakyti savo dvejų metukų sūnui, kuris verkia mūsų miestą iš jūsų karių kontroliuojamų teritorijų apšaudant raketų sistemai „Uragan“? Už ką mano maisto prekių parduotuves išgrobstė Kozicyno kazokai? Nejaugi jums, kaip žmogui, negaila mūsų ir mūsų vaikų?“
Kai valdžią Debalcevėje užgrobė separatistai, V. Babenka buvo priverstas palikti gimtąjį miestą. Savo istoriją jis sutiko papasakoti „Radio Svoboda“.
– Esu verslininkas nuo 2002 metų. Debalcevėje turėjau dvi maisto prekių parduotuves. Aktyviai palaikiau Ukrainą, buvau Maidane. Kai mieste buvo ukrainiečių ginkluotosios pajėgos, taip pat mūsų kariams padėjau kuo galėjau. Pas mane namuose gyveno bataliono „Poltava“ ir „Kijevskaja Rus“ karininkai. Už tai dabar tenka mokėti. Kai atėjo separatistai, iškart vietos išdavikai raportavo: „Štai už Ukrainą pasisakantis žmogus“.
Atėjo karo komendantūra, viską iš parduotuvės išnešė. Tai kas vertinga, pasiėmė sau, o kas liko – kruopas ir kitus panašius dalykus – išdalino žmonėms. Vienoje parduotuvėje dabar „Donecko liaudies respublikos“ humanitarinės pagalbos dalijimo punktas. „DLR“ ir „LLR“ devizas – jeigu pas tave yra ką paimti, vadinasi, tu mūsų klientas.
Nukentėjo daugelis, netgi tie, kurie palaikė juos. Pas mus yra tokia verslininkė, ji aktyviai jų laukė, jie atėjo – viskas tas pats, kaip pas mane: viską iš namų išnešė, į jos pačios autobusą sudėjo ir išvežė.
– O jūsų namai?
– Name gyvena 15-oji internacionalinė brigada „Abchaz“. Jiems net užtenka įžūlumo man skambinti, vietos gyventojai davė telefoną. Skambina, klausia, kur šaukšteliai, kur šakutės. O dabar dar socialiniuose tinkluose rašo: ačiū už namą, mes labai patenkinti sąlygomis.
– O kas jus įskundė? Kaimynai?
– Mano darbuotojas iš parduotuvės, pas mane dešimt metų dirbo, toks alkoholikas senelis. Vos jie užėjo, jis iškart baltą raištį užsidėjo, kaip policininkas per Didįjį Tėvynės karą: „Štai Vadikas su ukrainiečių kariais draugavo“.
Jie netgi sugebėjo pakišti ginklų parduotuvėje, matant žmonėms išnešė iš rūsio, parodė keturis automatus, granatą. Aš nieko panašaus neturėjau. Ieškojo preteksto. Aš domėjausi karo rekonstrukcija, pas mane rado uniformą, nuo Didžiojo Tėvynės karo buvo sovietinė karinių oro pajėgų majoro uniforma ir Lenkijos vėliavos. Jie pradėjo kalbėti: tu fašistas, pas tave fašistinės vėliavos. Apie ką su jais kalbėti, jeigu jie negali atskirti Lenkijos vėliavos?
– Ar buvote namuose, kai juos užgrobė?
– Ne, tiesioginio kontakto su jais neturėjau. Paskutines dvidešimt dienų buvau rūsyje, nes buvo neįmanoma išeiti į gatvę – taip tvatino. Mano dvimetis vaikas bėgiojo po namus ir šūkavo: „Tėti, dėdė bach-bach“. Ir rodo į dangų. Vaikus išvežiau iš ten, šeimą išvežiau, o pats likau. Be to, šaudė ne į Ukrainos kariuomenės pozicijas, o į miestą. Pralėkdavo tai „Grad“, tai „Smerč“. Aplink namus taip šaudė, kad ir stiklus išdaužė, ir vartus. Į garažą pataikė, į mano autobusą. Po to ir išvežiau šeimą.
– Ar miestas stipriai sugriautas?
– Praktiškai 80 procentų. Slovjanskas – vaikų darželis, lyginant su Debalceve. Debalcevė labai stipriai sugriauta. Vietos „DLR“ pakalikai vis laukė, kada išauš rojus. Rėkė, kad suomiškų namelių iš Rusijos užsiveš. O rojus neišaušo. Debalcevė – vienintelis miestas, kuriame Donecko srityje nėra dujų, mes savo namus kūrenome anglimi. Laukė jų, laukė – nei suomiškų namelių, nei dujų, nei atlyginimų, nieko nėra.
– Debalcevėje buvo daug Ukrainos patriotų, Maidano šalininkų, ar jūs jautėtės mažuma agresyvioje aplinkoje?
– Tų, kurie už Ukrainą, buvo apie dešimt procentų. Kiti žmonės, mažaraščiai, prislėgti, šaukė: „DLR, DLR!“ Prisišaukė. Dabar mūsų gerokai daugiau. Žiūriu, net „Vkontakte“ yra grupė „Debalcevė“, daugelis žmonių praregi, ten rašo nenorintys „DLR“, nors anksčiau buvo jos šalininkais. Dabar jau supranta, realiai pamatė. Bet kaip sakoma, jau vėlu gerti „Borjomi“.
– O ko jums skambina jūsų namus užėmę žmonės? Tik šaukštelių neranda?
– Iš pradžių grasino. Pradėjau normaliai: „Imkim ir pasikalbėkim, kas tu toks? Aš turiu du aukštuosius išsilavinimus, esu trijų vaikų tėvas, myliu savo tėvynę, tai mano žemė, aš čia gimiau. Dabar paaiškink man, kas esi tu“.
Jis man pradeda pasakoti: „Aš iš Krasnojarsko“. Klausiu: „O kur tu mokeisi, ką baigei?“ Atsakė: „Esu suvirintojas“. Tada paklausiau, kur dirbo. Taip supratau, kad jis nedirbo, yra niekam nereikalingas žmogus, todėl su ginklu rankose.
Atvirai pareiškė, kad jis iš Krasnojarsko. Sakau: „O kaip tu atėjai į mano žemę, išvijai mane iš mano namų, palikai mano vaikus be pragyvenimo šaltinio?“ Ten žmonės mažaraščiai, jie niekada nieko neturėjo, o čia pamatė, kad galima nemokamai viską pasiimti, mašiną, autobusą. Iš manęs paėmė autobusą, viską iš namų išvežė.
Iš Debalcevės išvažiavau lengvuoju automobiliu, paėmiau daiktus trims vaikams ir viskas. „Donecko liaudies respublikoje“ esu ieškomas, milicijoje kabo mano portretas, esą, ukrainietis teroristas.
Skaudu žiūrėti, kokie pas mus žmonės idiotai. Patys panoro šitos „DLR“, gavo, o dabar sėdi ir nežino, ką daryti. Viskas išdaužyta – infrastruktūra, gamyklos – o jie sėdi. Net patys sau negali prisipažinti, kad jie yra idiotai.
Mūsų milicijos viršininkas – mano buvęs draugas, padorus žmogus, kas jo galvoje – nesuprasi, bet šiaip jis normalus. Neteko savo šeimos. Skambino man girtas, verkė, pasakojo, kad žmonos nebėra.
Sakau, matai, Andrejau, nei šeimos, nei vėliavos, nei tėvynės nėra. Net tikra motina su juo nebendrauja dėl to, kad jis „DLR“. Nors jis normalus žmogus, ne kyšininkas, kaip pas mus milicijoje įprasta, tiesiog žmogaus galvoje tokie dalykai.
– Mūšis dėl Debalcevės prasidėjo iškart po Minsko susitarimų pasirašymo. Kodėl miestą atidavė?
– Manau, kad Minske Debalcevės klausimas buvo išspręstas. Debalcevė – aukščiausias Donecko kalvagūbrio taškas, be to, stambus geležinkelių mazgas. Artilerijos moksle aukštis daug ką reiškia – tas, kuris yra aukštai, tas ir laimi.
Debalcevė skyrė „LLR“ nuo „DLR“, o dabar jos susijungė. Man apmaudu, kad Ukrainos valdžia mūsų neįspėjo. Būtų pasakę: patriotai, ukrainiečiai, palikite miestą, jį atiduosime. Mes bent jau ką būtume spėję išvežti.
O dabar su dėvimais daiktais išvažiavome ir viskas. Ukrainos kariuomenę iš miesto varė rusų kariuomenė, reguliari kariuomenė. Bendravau su daugeliu draugų iš mūsų ginkluotųjų pajėgų, kurie stovėjo pirmosiose gretose. Jie sakė, kad juos pradėjo klibinti mažos diversinės grupės – tai vienoje vietoje smogs, tai kitoje.
Kol jie ten permeta rezervą, jie kitoje vietoje. Mūsiškiams paprasčiausiai trūko koordinuotumo – milicijos batalionai atskirai, jie turi savus vadus, ginkluotosios pajėgos – savus. Jeigu būtų buvusi bendra visuma, jų niekada nebūtų išvarę.
Tačiau trūko valios, ir gavosi štai taip. Manyje tiek neapykantos rusams, nors vos prieš metus maniau, kad ar ukrainietis, ar rusas – tas pats. O dabar, ne, aš esu ukrainietis. Tie rusai, kurie palaiko karą Ukrainoje – mūsų priešai.
Buvau pasiruošęs eiti kariauti, tačiau trys mano vaikai liko be nieko. Mano artimas draugas milicijos majoras, jis tarnauja batalione „Zolotyje varota“, jo namą taip pat sugriovė. Nors dauguma kariauja „DLR“. Tai visuomenės atmatos. Taip negalima kalbėti, tačiau žinau jų visų vardus.
Jie buvo niekas, čia jiems davė ginklą ir jie staiga tapo viskas. Nori mašinos – nuėjo, pasiėmė mašiną. Panoro nueiti į parduotuvę ir paimti degtinės – atėjo, pasiėmė. Esu tiesiog šokiruotas, kaip Putinas galėjo leisti, kad tai nutiktų.
Gaujos mieste. Mieste dabar šešios gaujos: „DLR“, „LLR“, kazokai, tiesiog baisu, kas vyksta. O vietos išdavikai užsirišo baltus raiščius ir važinėja ten, kur gyveno Ukrainos patriotai, plėšia jų namus.
– O Rusijos pajėgos liko mieste ar jos jau vasarį pasitraukė?
– Dabar ypatingo skirtumo nėra. Kazokai vaikšto. Jie pasidalijo miestą tarpusavyje, prieš kelias dienas vyko susišaudymas kontrolės punkte, žuvo vienas „novorusas“. Iš pradžių manėme, kad mūsų diversinė žvalgybos grupė, pasirodo, kazokai su „dė-el-er'ais“ kažko nepasidalijo, prasidėjo susišaudymas, vienas žuvo. Tarsi Rusijos reguliarios kariuomenės nėra, tačiau technikos labai daug.
Atstatė geležinkelio mazgą, atkūrė tranzitą, Luhanską sujungė su Donecku, dabar į Debalcevę atvyksta sąstatai ir ten jie iškraunami. Labai daug technikos stovi aplink miestą, jo pakraščiuose.
Dabar pas mus trys komendantūros, jos pasidalijo miestą, dabar dalis miesto priklauso „LLR“, kita dalis – „DLR“, nors šis kaimas visą laiką Debalcevei priklausė. Duonos kepalas žmogui duodamas dviem dienoms. Iš pradžių paprasčiausiai davė Rusijos humanitarinę pagalbą ir tai, kas išvogta iš parduotuvių. Dabar ne – eik, atidirbk darbo dieną, gauk davinį, duoda pusę kepalo duonos, kažkokios kruopos, nedaug, visai varganai.
– Vadimai, kaip manote, greitai baigsis ši istorija su „Donecko liaudies respublika“ ar tai ilgam?
– Baigsis tada, kai baigsis Rusijos parama, tiesiog per dvi-tris dienas. Daugelis mano draugų iš Debalcevės sako: mums jau vienodai, kas bus. Ne, taip negalima. Reikia, kad čia būtų Ukraina, mūsų tėvynė, kuri mums viską davė.
Jūs ir išsilavinimą gavote, ir savo vaikus čia auginate. Šitie jums nieko neduos. Kad ir kas, kad tik nešaudytų – tai mieščioniška nuomonė. Štai dėl to ten viskas ir vyksta, kad mes buvome auklėjami pagal vagių dainas, mus auklėjo „Brigada“ (kultinė daugiaserijinė kriminalinė drama, red.). Pas mus iki konflikto pradžios vadovavo nusikaltėliai. Atvažiuodavo, iš verslininkų paimdavo pinigų.
– Todėl jūs nusprendėte važiuoti į Maidaną?
– Taip. Lapkričio 30 dieną sumušė studentus, o gruodžio 1 dieną aš jau buvau Maidane. Pirmą kartą mačiau tokį žmonių susibūrimą. Kalbama, kad tą dieną buvo iki milijono žmonių. Visi – tarsi broliai. Man skaudėjo koją, šlūbčiojau, nepažįstami žmonės prieidavo ir klausdavo: jums padėti?
Daugelis siūlė, kur gyventi. Visi buvo pagauti tos pačios nuotaikos – mes nuvertėme Janukovyčiaus valdžią. Jeigu nebūtų įlindęs Putinas ir nebūtų pakėlęs mūsų Donbaso marginalų! Aš anksčiau didžiavausi, kad gyvenau Donbase.
Kai tarnavau kariuomenėje, manęs visada klausdavo: „Jūs iš kur?“ – „Iš Donaso“. Mes su pasididžiavimu apie tai kalbėjome, o dabar man gėda tai net pasakyti. Gėda todėl, kad mažaraščiai žmonės šaukė: mes maitiname visą Ukrainą.
Galų gale paaiškėjo, kad Donbasas absoliučiai subsidijuojamas buvo. O mūsų žmonės…
Pasakysiu jums trumpai, kokie pas mus žmonės: ryte atsibudo šeštą, išėjo į darbą, dvyliktą dienos jis jau pusgirtis, o į dienos pabaigą jau visiškai girtas. Grįžo namo, pasiautėjo, sumušė žmoną, vaikus, vaikai verkia, žmona verkia, o jis atsigula miegoti. Ryte pabudo šeštą ir vėl tas pats. Štai toks pas juos ciklas, tokie žmonės.
Toliau visi šaukia: štai, eina „banderininkai“. Pareiškė, kad „banderininkai“ yra žmonės, kurie vaikus katiluose verda. Kaip galima taip sakyti? Aš sakau: jūs tiesiog niekad nebuvote Vakarų Ukrainoje, o aš ten tarnavau armijoje, važinėjau ten mašinų, ten žmonės labai geranoriški, normalūs, tokie patys ukrainiečiai kaip ir mes, tik jie ukrainietiškai kalba, o mes – rusiškai, tačiau ir jie ukrainiečiai, ir mes ukrainiečiai.
Aš mašinų kelis kartus važiavau ir Lucką, ir į Rivnę. Atvažiuoji, žmonės sutinka, pirmą kartą tave mato, vedasi pas save į namus. Mašiną pirkau, telefonu susiskambinau, nepažįstamas žmogus į namus, į savo šeimą parsivedė. Mes stebėjomės: o jeigu mes kokie nors banditai, o mus štai taip ten priima.
O mūsų idiotams, štai šiems gyventojams, alkoholikams, marginalams, pasakė, kad jie žudikai. Dabar supylė dirbtinį ežerą, kad galėtų ieškoti prie akmenų pririštų ir į vandenį sumestų mirusių mergaičių, kurias išprievartavo Ukrainos Ginkluotosios pajėgos. Įsivaizduojate, koks žmonių išsivystymas – galvoti, kad ukrainiečių kariuomenė prievartavo, žudė ir į ežerą metė. Man gėda, kad su tokiais žmonėmis šalia gyvenau, gėda už šiuos žmones.
– Vadimai, ką galvojate daryti? Norite grįžti į Debalcevę?
– Ten grįžti nenoriu. Man sunku būti šalia tokių žmonių. Manau, kad kai tik rusai išeis, ten iškart viskas baigsis ir šitie išsilakstys. Prisimenate, devintojo dešimtmečio pabaigoje teisė Antrojo pasaulinio karo laikų policininkus, pamenu tokį atvejį ir mūsų mieste, buvome vaikai. Jis jau senas diedas, o jį KGB atskleidė. Taip ir juos teis. Manau, kad visi už tai atsakys.
– Kodėl jūs nusprendėte parašyti Putinui?
– Aš rašiau ir Porošenkai, ir Jaceniukui rašiau: paimkite mano šeimą, kur nors įkurdinkite, esu pasiruošęs kariauti, tai mano žemė. Tyla. Putinui laišką parašiau be pagarbos, paprastai: Vladimirai Vladimirovičiau, esu tas ir tas. Už ką jūs mūsų taip nekenčiate? Ką mes jums padarėme? Laikiau jus broliais, o kaip dabar bus? Įsivaizduojate, aš sulaukiau laiško, Putino sekretoriaus atsakymo: jūsų pareiškimas užregistruotas, pagal piliečių kreipimosi įstatymą jums bus pateiktas atsakymas per du mėnesius. Tačiau atsakymo dar nesulaukiau.