„Jei kada ko ir bijojau, tai tik ženklų ir simbolių, o žmonių ir įvykių – niekada“, – savo 1934 m. išleistoje knygoje „Du tūkstančius metų“, įstabiai perteikiančioje slogią šalies tarpukario atmosferą, anuomet pritvinkusią antisemitizmo ir toksiško nacionalizmo, rašė žinomas rumunų dramaturgas ir rašytojas Mihailas Sebastianas.
Šiandien, baimėms dėl kylančio nacionalizmo stiprėjant, tiek Europoje, tiek JAV pradedama viešai nuogąstauti, ar ketvirtojo dešimtmečio istorija nepasikartos.
Bet štai koks paradoksas: ne vienas tyrimas rodo, kad nacionalistinės nuotaikos, ypač – priešiškas nusiteikimas imigrantų atžvilgiu, per pastaruosius porą dešimtmečių ne ką tepakito. Žmonės visada įtariai žiūrėjo į jų šalyje besikuriančius užsieniečius.
Taigi teisingiau būtų klausti, ne iš kur atsirado, o kur tiek metų slėpėsi nacionalizmas, rašo I. Krastevas. Ką, klausia jis, etnonacionalizmas turi tokio, kas skatina rinkėjus susitelkti, ir ko jam trūko anksčiau? Gal tam pakanka užsiminti apie 2008–2010 m. finansų krizės poveikį ir migrantų krizės sukeltą šoką? O gal esama kokio nors kito, mažiau akivaizdaus paaiškinimo?
Žirgas be karaliaus
Kiek anksčiau šiais metais rašinio autorius pasakoja lankęsis Sofijoje vykusioje bulgarų menininko Luchezaro Boyadjievo parodoje. Joje jis teigia radęs tai, ką būtų galima pavadinti tobula politiškai korektiškos Europos istorijos versijos vizualizacija. Vadinosi ji „Atostogos“ (angl. On Holiday), o atrodė ji lygiai taip pat, kaip atrodo garsioji Berlyno Unter den Linden bulvaro statula, vaizduojanti Prūsijos karalių Frydrichą Didįjį ant žirgo, tik be paties karaliaus. Eliminuodamas raitelį, paminklą nacionaliniam didvyriui menininkas transformavo į paminklą žirgui. Kartu su raiteliu eliminavosi ir visi niuansai, neatsiejami nuo svarbios, tačiau moralės požiūriu prieštaringos istorinės asmenybės. Ironiją, pasak rašinio autoriaus, L. Boyadjievo kūrinys spinduliuoja dviem kryptimis: iš vienos pusės, ji nukreipta į tuos, kurie tikisi ant žirgo išvysti savo nacionalinį didvyrį, kita vertus, juokiamasi ir iš tų, kurie norėtų perrašyti istoriją paprasčiausiai eliminuodami karalių.
Vieno dalyko L. Boyadjievas vis dėlto nežinojo – jis nežinojo, kad kai istoriniai didvyriai yra nuimami nuo savo žirgų, ant tų žirgų iškart taikosi užšokti dabartiniai politiniai lyderiai. Būtent tai, anot autoriaus, pastaraisiais metais ir vyksta Vidurio Europoje. Dešiniojo sparno politinė hegemonija tokiose šalyse kaip Lenkija ar Vengrija yra tiesioginis po liberalizmo ir nacionalizmo skyrybų, įvykusių paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje, susidariusio vakuumo padarinys.
I. Krastevas prisimena, kokie vieningi buvo nacionalistai ir liberalai, kai 1989 m. buvo padarytas galas komunizmui. Jo įsitikinimu, Vidurio Europos liberalai suprato galimą pokomunistinio nacionalizmo patrauklumą, todėl dėjo visas pastangas, kad jį savaip pakoreguotų ir sušvelnintų. Apeliavimas į tautinę savimonę turėjo lemiamos reikšmės mobilizuojant žmones kovai prieš komunistinius režimus. Lenkijoje susikūręs judėjimas „Solidarumas“ buvo ne liberali, o mišri – socialistinė ir nacionalistinė – koalicija, įkūnijusi liberaliosios demokratijos vertybes.
Sykį klaida jau padaryta
Pasak komentaro autoriaus, per Jugoslavijos karus nacionalistų ir liberalų bičiulystė baigėsi. Po skausmingo šalies skilimo liberalai įtikėjo, kad nacionalizmas neša tamsą ir kad flirtuoti su juo – nuodėmė. Šie dramatiški įvykiai nacionalistus arba užtildė, arba padarė juos mažiau girdimus – bent kuriam laikui. Serbų lyderis, buvęs komunistas Slobodanas Miloševičius tapo visų nekenčiamu po 1989-ųjų sekusios nacionalizmo bangos simboliu. Nepageidaudami stoti į vieną gretą su juo, į nacionalizmą linkę Vidurio ir Rytų Europos politikai, kurių dauguma buvo aršūs antikomunistai, staiga pritilo. Jie tiesiog negalėjo garsiai prisipažinti, kas esą.
Po Jugoslavijos karų liberalizmą liberalai galėjo įvardyti tik kaip antinacionalizmą. Vis dėlto po kiek laiko paaiškėjo, kad liberalizmo prilyginimas antinacionalizmui brangiai kainuoja. Smarkiai išretėjus liberaliųjų partijų elektoratui, jos tapo visiškai priklausomos nuo ekonominių reformų sėkmės ir neteko galingų nacionalistinių simbolių. Tuo metu nuosaikiuosius nacionalistus neskelbiamas liberalų ir nacionalistų karas pastūmėjo prisijungti prie neliberaliųjų stovyklos.
Svarbų vaidmenį, pasak I. Krastevo, atliko Vokietijos pavyzdys. Vidurio ir Rytų Europos liberalai troško, kad jų visuomenės su savo praeitimi susitvarkytų maždaug taip, kaip tai padarė vokiečiai. Tačiau ar buvo pagrįsta tikėtis, kad po 1989-ųjų visi mes staiga pasidarytume vokiečiai?
Vidurio Europai vokiškasis metodas netiko
Pokario Vokietijos demokratija buvo grindžiama prielaida, kad nacionalizmas neišvengiamai veda į nacizmą. Todėl bet kokios etnonacionalizmo apraiškos buvo kone kriminalizuojamos – net į futbolo rungtynėse išskleistas nacionalines vėliavas žiūrėta įtariai. Turint galvoje nacių palikimo Vokietijoje išskirtinumą, suprasti, kodėl Vokietija šiuo požiūriu buvo nusiteikusi taip radikaliai, nėra sunku, rašo I. Krastevas. Tačiau mėginimams perkelti šį radikalų požiūrį į Vidurio Europą buvo lemta atsisukti kitu galu.
Taip atsitiko todėl, kad Vidurio ir Rytų Europos valstybės buvo to nacionalizmo amžiaus vaikai, kuris atėjo po Europos imperijų žlugimo. Tačiau priešingai negu vokiečių nacionalistai 1945-aisiais, Vidurio Europos nacionalistai 1989-aisiais jautė, kad galiausiai karą – šiuo atveju šaltąjį – laimės, o ne pralaimės. Taigi šiuo požiūriu visiems „tapti vokiečiais“ buvo nerealu: daugumai lenkų atrodė absurdiška staiga liautis šlovinus nacionalistiškai nusiteikusius lyderius, kurie rizikavo savo gyvybe, kad apsaugotų Lenkiją nuo tokių kaip Adolfas Hitleris ar Josifas Stalinas.
Komunizmas tebuvo eksperimentas
Šiandien matome rezultatą. XIX a., o paskui ir aštuntajame bei devintajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose liberalams ir nacionalistams buvo galimybių kurti bendrą platformą – tokią, kuri būtų visiems atvira, kurios šaknys būtų įsitvirtinusios asmens teisių kultūroje ir kurios pagrindas būtų nacionalinio pasididžiavimo jausmas. Tačiau šiandieninis Vidurio Europos nacionalizmas yra susiaurėjęs iki etnicizmo, mintančio demografinėmis baimėmis ir nuogąstavimais dėl kintančio Europos vaidmens pasaulinėje arenoje.
Nerimą Vidurio Europos šalių gyventojams kelia ne tiek patys imigrantai (kurie, tiesą sakant, nelabai ir pageidauja jose užsilikti), kiek tuštuma, atsiradusi tų šalių bendruomenėse dėl to, kad per pastarąjį dešimtmetį ar panašiai iš šių šalių dėl ekonominių sumetimų emigravo daugybė jų piliečių, tuos, kurie liko, priversdami kęsti kolektyvinę netektį.
Liberalai turi teisę viltis, kad jiems pavyks įveikti nacionalizmą, kaip kad nacionalizmas kažkada padėjo įveikti komunizmą, rašo I. Krastevas. Tačiau, pasak jo, ši viltis pamažu virsta politine tragedija: komunizmas tebuvo radikalus politinis eksperimentas, kurio esmė – privačios nuosavybės perėmimas valstybės žinion, o nacionalizmas – kad ir kokia savo forma – yra natūrali bet kurio demokratinio politinio vyksmo dalis. Tik tai pripažinus galima galvoti, kaip reaguoti į nuolat didėjančią jo įtaką.