Remiantis oficialiais pranešimais, žuvo 91 žmogus, 744 buvo sužeisti ir šimtai šeimų neteko stogo virš galvos. Vyriausybė tyrė incidentą kelerius metus, tačiau daugelis aukų ir vietos valdžios pareigūnų iki šiol mano, jog vyriausybė slepia tiesą nuo visuomenės. Laikraščio „Meduza“ specialusis korespondentas Daniilas Turovskis lankėsi Arzamase ir susitiko su aukomis bei į avariją reagavusiais žmonėmis, kad sužinotų daugiau informacijos apie 30 metų senumų įvykį.
Barakas prie geležinkelio
1988 m. birželio 4 d. rytas lokomotyvo mašinistui Jurijui Mikanovičiui buvo eilinė pamaina. Jis daugelį metų dirbo Gorkio srityje ir žinojo kiekvieną vietos geležinkelio posūkį, nuolydį ir pakilimą. Tą dieną J. Mikanovičius su bendradarbiu nuvairavo prekinį traukinį į Gorkį (dabar – Žemutinis Naugardas), paskui nuvyko į stotį „Oskaja“ ir įsėdo į naują traukinį, prikrautą sprogmenų, pagamintų Dzeržinske stovinčioje Sverdlovo gamykloje. Vadovaujantis oficialiais nurodymais, tokie vagonai dažniausiai būdavo kabinami tiesiai prie elektrinio lokomotyvo, o iš galo juos apsaugodavo paprasti vagonai, tačiau neretai laisvų paprastų vagonų tiesiog nebūdavo. Taip nutiko ir šį kartą.
Maždaug 8 val. ryto traukinys išvyko į Arzamasą. Krovinys buvo skirtas šachtininkams pietinėje šalies dalyje. 9.30 val., pralaukę 23 min. tarpstotėje, kol gaus leidimą įvažiuoti į miestą, mašinistai pradėjo vairuoti traukinį į stotį „Arzamasas-1“. Traukinys riedėjo pylimu, kuris buvo šiek tiek iškilęs virš daugelio netoli bėgių pastatytų namų. Tuomet nuaidėjo sprogimas ir viskas aptemo.
Kai J. Mikanovičius atsipeikėjo, jo bendradarbis jį purtė, o lokomotyvo kabinoje tebeviešpatavo tamsa. Jiedu išlipo į lauką ir pamatė, kad sprogimo banga nusirito kelis šimtus metrų. Lokomotyvą sudarė dvi dalys, ir arčiausiai vagonų buvusiajai teko visa sprogimo jėga. Mašinistai susistabdė pakeleivingą mašiną ir nuvažiavo į ligoninę.
Tą patį rytą 30-ies metų amžiaus Valentina Mitrofanova taip pat buvo darbe. Ji dirbo vietos valgykloje ir tą dieną laukė didelio klientų antplūdžio. Lauke švietė saulė, buvo karšta. V. Mitrofanova buvo neseniai pradėjusi ruošti valgį, kai staiga pastatą sudrebino dundesys. Manydama, kad vėl sugedo vandens šildytuvas, jį pažvelgė laukan ir pamatė vaikus, pro sudužusius langus bėgančius iš kitoje gatvės pusėje esančios mokyklos. Ji nusprendė, kad nenusisekė eksperimentas chemijos pamokos metu, o viena V. Mitrofanovos bendradarbė spėliojo, jog sprogo dujų balionas.
Moterys tęsė darbą. Po 20 minučių vyras atvežė maisto produktų ir papasakojo, kad sprogimo banga atskriejo iš už 7 kilometrų, nuo geležinkelio pervažos, kur nuo bėgių nuvažiavo traukinys.
V. Mitrofanovos sesuo, vyras, du vaikai ir dukterėčia gyveno bute netoli tos pervažos ir dažniausiai rytus leisdavo namie. Jų butas buvo vienas iš septynių tvirtame vieno aukšto barake, ir V. Mitrofanova pamanė, kad jiems nieko nenutiko. Tiesa, dėl viso pikto ji nuskubėjo traukinių stoties link. Moteris bėgo visą kelią, nes miesto viešasis transportas buvo paralyžiuotas.
Stotį jį pasiekė beveik po valandos. Kuo labiau V. Mitrofanova artėjo, tuo labiau jai darėsi aišku, kad nutiko kažkas baisaus. Iš pradžių moteris pamatė ant žemės besimėtančias stiklo šukes ir medžių šakas. Paskui – kruvinus žmones, svirduliuojančius jos link. Kai kurių nelaimėlių drabužiai buvo suplėšyti, dar kiti visai jų neturėjo. Viena moters bėgo į ligoninę, rankose laikydama kruviną vaiką.
Milicininkai ir kareiviai apsupo teritoriją netoli stoties. V. Mitrofanova nematė, kur sprogo vagonas, tačiau suprato, kad jos sesers namas stovėjo vos už 50 metrų nuo epicentro. „Aš tik noriu pažiūrėti“, – maldavo ji vieno pareigūno. Iš pradžių jis nenorėjo jos praleisti, tačiau netrukus minia ėmė šaukti, ir moteriai pavyko prasmukti. Ji užbėgo kalva ir išvydo gilią duobę su išsibarsčiusiomis traukinio nuolaužomis. Mažytis sienos kampelis buvo vienintelė likusi jos sesers namo dalis.
Tuomet V. Mitrofanova nubėgo dar keturis kilometrus iki ligoninės. „Bėgau negalvodama, tarytum autopilotu, buvau nesava“, – pasakoja ji. Moteris sutiko pažįstamą seselę ir paprašė informacijos apie savo giminaičius, tačiau seselė pasakė tik tiek: „Kas liko gyvi – miega, mirusiųjų čia nėra. Niekas nesako, kas išgyveno, o kas žuvo.“
Po valandos V. Mitrofanova grįžo į sprogimo vietą su savo vyru, kuris dirbo autobuso vairuotoju (jį iškvietė padėti evakuoti žmones). Šį kartą ji iš valgyklos atsinešė baltą chalatą, ir valdžios pareigūnai ją praleido be jokių sunkumų, palaikę gydytoja. Jos sesers namuose milicininkai knaisiojosi po plytas ir medienos atplaišas. „Eik iš čia, – tarė vienas iš jų. – Net mes sunkiai tvardomės.“ V. Mitrofanova žvilgtelėjo ir pamatė jaunos mergaitės baltomis pėdkelnėmis kūną.
Tatjana Ščegelova, vietos gamyklos darbuotoja, taip pat tą dieną matė avarijos padarinius. Gamyklos vadovai nusiuntė ją ir kelis kitus darbuotojus, įskaitant keletą medikų, padėti valyti griuvėsius. Sprogimo metu T. Ščegelova buvo namuose, pusryčiavo. Ji sako, kad išbėgo į lauką ir pamatė juodą grybo formos debesį, kylantį virš sprogimo vietos. Vėliau ji autobusu nuvažiavo prie tos pačios barikados, kurią saugoję milicininkai ir kareiviai nenorėjo praleisti V. Mitrofanovos. T. Ščegelova ir jos bendradarbiai griuvėsiuose gyvųjų nerado, tik 17-os metų mergaitės, V. Mitrofanovos dukterėčios, kūną. Vienas iš su T. Ščegelova dirbusių vyrų aptiko savo žmonos palaikus.
Nejaugi prasidėjo?
Po Antrojo pasaulinio karo Arzamase gyveno tik 30 000 žmonių. Miesto populiacija pasiekė augimo viršūnę 1950 m., kai buvo atidaryta instrumentų gamykla ir projektavimo biuras (jame buvo kuriamos sovietų erdvėlaivio „Buran“ sistemos ir kiti įrengimai).
Arzamase taip pat buvo gėrimų darykla, gaminusi vietinių mėgstamą girą ir limonadą. Galiausiai tarp vieno aukšto namų ir sodų ėmė dygti aukštybiniai daugiabučiai. XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje mieste gyveno beveik 100 000 žmonių. 1988 m. birželio 4 d. įvykęs sprogimas paveikė beveik juos visus.
1988 m. maždaug už 70 kilometrų nuo Arzamaso buvo uždaras miestelis Arzamasas-16 (dabar – Sarovas). Arzamaso gyventojai apie jį žinojo. Žinojo ir tai, kad jame kariuomenė kūrė ir gamino branduolinius ginklus. Kai virš miesto pakilo juodas grybo formos debesis, daugelis gyventojų pamanė, kad įvyko branduolinis sprogimas. Kai kurie pastebėjo gatvių valymo mašinas ir baiminosi baisiausio scenarijaus: Pripetėje po Černobylio avarijos kelias valandas buvo plaunamos miesto gatvės ir šaligatviai. Arzamaso vietos gyventojas Viačeslavas Lomakinas sakė pamanęs, kad amerikiečiai užpuolė sovietų branduolinių raketų šachtas. „Pirmiausia pagalvojau: nejaugi prasidėjo?“, – laikraščiui „Pravda“ pasakojo pensininkas.
Kai vienas gydytojas pamatė grybo formos debesį ir išsigando, kad įvyko branduolinė ataka, jis liepė seselėms uždengti langus drėgnomis paklodėmis (gydytojas buvo išmokytas, jog drėgnos paklodės sumažina radiacijos skvarbą). Netrukus ligoninės durys plačiai atsilapojo, ir į vidų ėmė plūsti sužeistieji: iš pradžių dešimtimis, paskui – šimtais. Valdininkai nusiuntė šešias paramedikų brigadas (visus miesto medicinos darbuotojus) į sprogimo vietą. Ligoninėse trūko lovų, sužeistieji buvo guldomi ant vata kimštų striukų kieme. Gydytojai teikė pagalbą tiesiog ant žemės gulintiems žmonėms. Nutrūko geriamojo vandens tiekimas, todėl seselėms teko plauti sužeistųjų žaizdas vandeniu iš apylinkės šulinių.
Kai paramedikai gabeno sužeistuosius iš vienos ligoninės į kitą, minios savo artimųjų ieškančių žmonių apspito greitosios pagalbos automobilius. Vienus pacientus vežė į Gorkį, kitus – į Maskvą ir t. t. Nuo sprogimo praėjus 48 val., chirurgai suteikė pagalbą apie 1 000 žmonių ir atliko kelias kraniotomijas.
Birželio 4 d. rytą Tatjana Kuklina su mama stotelėje laukė autobuso. Jos ketino vykti į sodybą už miesto. Arzamaso autobusas, liūdnai pagarsėjęs nepatogiomis sėdynėmis ir vietinių vadinamas „gyvulių vežimu“, vėlavo. Kai jis galiausiai atvažiavo, T. Kuklina ir keli kiti keleiviai paprašė vairuotojo juos išleisti prie geležinkelio pervažos. (Autobusas nevažiavo iki sodybos, todėl joms reikėjo pereiti bėgius ir tęsti kelionę pėsčiomis.)
T. Kuklina atsipeikėjo ant žemės. Ji gulėjo tamsoje, ant jos krito kažkas juodo, paskui T. Kuklina vėl prarado sąmonę. Atsigavusi antrą kartą, bandė suprasti, kiek laiko praėjo, tačiau jos rankinis laikrodis nebeveikė. Moteris nubėgo ieškoti mamos ir rado ją suspaustą tarp dviejų tuopų, augusių prie geležinkelio. Gaisrininkai padėjo pašalinti medžius, bet T. Kuklinos mama mirė ligoninėje. Jos kūnas buvo padėtas ant kitų lavonų krūvos koridoriuje.
Andrejus Zacharovas, vienas iš vietos Komunistų partijos narių, sako vis dar prisimenantis „šlykščiai salsvą degančių kūnų kvapą“. Jis nubėgo į sprogimo vietą vilkėdamas šortus ir avėdamas sandalus ir padėjo valyti nuolaužas. Kartu su milicininkais ir kareiviais A. Zacharovas apžiūrėjo kraterį ir dėjo kūnų dalis į juodus plastikinius maišus. Ne visi turėjo pirštines. Kiekvienas miesto autobusas buvo naudojamas sužeistiesiems ir žuvusiesiems gabenti.
Vakare valdžios pareigūnai pabandė nuraminti gyventojus ir per radiją pranešė: „Draugai! Šiandien trijuose prekinio traukinio, iš Gorkio vykusio į stotį „Arzamasas-1“, vagonuose įvyko galinga sprogstamojo krovinio detonacija. Yra žuvusiųjų ir sužeistųjų, sugriauta namų, sutriko ryšio linijų darbas. Saugumo tarnybos ištyrė orą ir atmosferoje neaptiko jokių kenksmingų medžiagų. Nėra priežasties nerimauti dėl dar vieno sprogimo“.
Netrukus vietos gyventojai ėmė rinktis protestui miesto centre. Keli valdžios atstovai atvyko jų nuraminti ir teigė, kad Trečiasis pasaulinis karas neprasidėjo ir kad nėra jokios taršos radioaktyviosiomis medžiagomis.
Devynių aukštų pastato dydžio krateris
Jurijus Grigorevas, Arzamaso KGB padalinio vadovas, į nelaimės vietą atvyko maždaug už 30 minučių po sprogimo. Miesto valdžia pareikalavo jo nedelsiant pasakyti, ar traukinyje buvo radioaktyvusis krovinys. „Atvažiavęs išvydau siaubingą vaizdą. Sumaitoti traukinio vagonai buvo išmėtyti didžiuliame krateryje. Man reikėjo surasti mašinistą, – prisimena J. Grigorevas. – Kaip žinote, mašinistas turi specialų lagaminą, kuriame yra traukinio krovinio deklaracija. Mašinistas išgyveno, tačiau patyrė sutrenkimą ir buvo nugabentas į ligoninę“. Po kurio laiko J. Grigorevo pavaldiniai atnešė jam dokumentų pluoštą, kurį rado už kelių šimtų metrų nuo traukinio. Rausdamasis po lapus, pareigūnas galiausiai su palengvėjimu atsikvėpė: traukinys gabeno nemažai tonų sprogmenų, tačiau nieko radioaktyvaus.
Trijuose sprogusiuose vagonuose buvo 120 tonų sprogmenų: 30 tonų ciklonito, 30 tonų inžinerinių sprogstamųjų užtaisų, 13 000 naftos gavybos užtaisų, 25 tonos amonalo ir 5 tonos amonito. Sprogimo epicentre susiformavo 26 metrų gylio ir 53 metrų skersmens krateris – kaip devynių aukštų namas. Vienas iš sprogimo tyrimo komisijos narių vėliau sakė: „Tai nebuvo branduolinis sprogimas, bet jo griaunamąją galią galima lyginti su atomine bomba.“
Sprogimo banga sunaikino viską 350 metrų spinduliu, įskaitant 84 daugiabučius. Visi vieno kilometro spinduliu esantys pastatai buvo rimtai apgadinti, o sprogimo požymių buvo galima aptikti net už dviejų kilometrų nuo epicentro. Sprogimo banga pasiekė beveik 1 000 namų, dvi ligonines ir keletą darželių bei parduotuvių. Traukinių stotis ir 250 metrų geležinkelio buvo visiškai sunaikinta. Sprogimas nutraukė dujų, vandentiekio ir nuotekų vamzdžius bei elektros laidus. Bėgių gabalas įsirėžė į elektros pastotę ir ją sugadino. Nelaimė paveikė 1 500 šeimų, daugiau nei pusė jų neteko namų, o maždaug 4 000 žmonių buvo evakuoti iš sprogimo vietos. Oficialiais duomenimis, avarijos metu žuvo 91 žmogus, daugiausia – sprogimo epicentre, nors kai kurių gyvybė užgeso ligoninėje. Sužeidimų patyrė mažiausiai 744 žmonės.
Tik dėmė
1988 m. Viačeslavas Chrabalovas dirbo Arzamaso Valstybinėje motorinių transporto priemonių inspekcijoje. Birželio 4 d. ryte jis su keliais bendradarbiais uždarė kelią maždaug už kilometro nuo geležinkelio pervažos, kad darbuotojų komanda galėtų pakeisti požeminius ryšių kabelius.
Stebėdamas, kaip ekskavatorius kasa duobę, išgirdo tolimą dundėjimą ir pasijuto taip, tarytum jį kas būtų staigiai suspaudęs. Po akimirkos V. Chrabalovas pažvelgė aukštyn ir išvydo jo link skriejančių stiklo šukių debesį. Vyras puolė ant žemės ir, ko gero, taip išvengė mirties.
Atsikėlęs ir pažvelgęs sprogimo vietos kryptimi, V. Chrabalovas išvydo tokį patį „grybo formos debesį“, kokį matė ir kiti. „Visai kaip mokykloje, kai rodė branduolinių sprogimų vaizdo įrašus.“ Jis su keliais darbuotojais įšoko į milicijos furgoną ir nuskubėjo į centrą, per radiją pranešę kitiems „uždaryti teritoriją“. V. Chrabalovas pamanė, kad sprogo miesto naftos saugykla, bet jai visgi nieko nenutiko. Pareigūnai pasiekė Arzamaso centrą ir galiausiai išvydo sumaitotas autobuso, kuriuo važiavo T. Kuklina, liekanas. Kūnai gulėjo pilkose dulkėse. Kai kurie žmonės buvo dar gyvi, kiti nejudėjo. Sprogus traukiniui, prie pervažos stovėjo ne tik šis autobusas, bet ir 12 kitų transporto priemonių, įskaitant greitosios pagalbos automobilį ir cemento sunkvežimį. Po sprogimo iš jų beveik nieko neliko. Kalbėdamas apie greitosios pagalbos automobilį, V. Chrabalovas sakė, kad gelbėtojams pavyko rasti tik vieno paramediko pirštą. Ant jo tebebuvo užmautas vestuvinis žiedas.
Tikėdamasis pastiprinimo, V. Chrabalovas ėmė pats traukti žmones ir griuvėsių. Jis spėja, kad į ligoninę milicijos furgonu pakaitomis buvo nuvežta apie 30 žmonių. Galiausiai ir jam teko sėsti prie vairo. Po daugybės kelionių pirmyn atgal per stiklo šukes, dengiančias kelius, iš furgono padangų tebuvo likę skuteliai.
Šalia V. Chrabalovo sėdėjo moteris ir rankose laikė ikimokyklinio amžiaus dukrą. „Mergaitės veidas buvo perpjautas pusiau, – atsimena jis. – Kiekvieną kartą, kai pervažiuodavome nulaužtas medžių šakas, abi jos veidelio pusės supliaukšėdavo ir pasipildavo kraujas. Nežinau, ar ji išgyveno.“
V. Chrabalovas pažinojo vyrą, kuris sprogimo metu buvo prie geležinkelio pervažos. Stiklo šukė perpjovė jo kaklą, ir vyras vėliau mirė ligoninėje. „Du kartus tarnavau Šiaurės Kaukaze. Žinau, kas yra karas, – sako V. Chrabalovas. – Tačiau tarnaujant nė karto neteko susikruvinti kito žmogaus krauju. Jis tekėjo juosmeniu žemyn ir krešėjo. Tekėjo ir krešėjo. Tai mane varė iš proto.“
Galiausiai grįžęs namo, V. Chrabalovas rado keletą sprogimo išdaužtų buto langų, apgadintą televizorių ir kai kuriuos baldus. Jo šešių mėnesių sūneliui pavyko išvengti sužalojimų tik laimingo atsitiktinumo dėka: berniukas nenorėjo valgyti pusryčių, todėl buvo nuneštas į kitą kambarį, kurio langai neišdužo. Keliais ateinančias savaites V. Chrabalovas plušo valydamas griuvėsius mieste ir labai mažai būdavo namuose. Viename iš apgriautų pastatų jis pamatė vaizdą, kuris jį persekioja iki šiol. „Vyras buvo tarytum įdegintas į sieną. Iš jo teliko dėmė. Šešėlis.“
Dingusiųjų be žinios paieškos buvo pratęstos, ir greitai ėmė plisti gandai apie šimtus nukentėjusiųjų. Kai kurių aukų buvo rastos tik pavienės kūno dalys. Taip jas ir palaidojo – aprengė drabužiais, ką galėjo. Per radiją skelbė gydytojų ir vietos pareigūnų pranešimus, neigiančius sklindančius gandus, pavyzdžiui, kad visi į Grozną nugabenti sužeistieji mirė.
Ar norite išgąsdinti visą šalį?
Skirtingai nuo kitų tragiškų įvykių Sovietų Sąjungoje, pavyzdžiui, skerdynės Novočerkaske ir Černobylio atominės elektrinės avarija, valstybinė žiniasklaida apie sprogimą Arzamase pranešė tą pačią dieną. Televizijos transliacijose ir laikraščių straipsniuose sovietinė žiniasklaida trumpai apibūdino oficialius avarijos likvidavimo darbus, tačiau nė žodžiu neužsiminė apie aukų ir sužeistųjų skaičių bei incidento priežastis.
Kitą dieną pirmame „Pravda“ puslapyje puikavosi straipsnis apie Aleksandro Puškino gimtadienį, naujausios Komunistų partijos Centro komiteto tezės ir demonstracijos JAV, nukreiptos prieš Izraelio vykdomą arabų teritorijų okupaciją. Tame pačiame numeryje taip pat buvo rašoma apie „didžiausią angliakasybos katastrofą Vakarų Vokietijos istorijoje“ – po žeme buvo įkalinta daugiau nei 50 angliakasių. Paskutiniame puslapyje buvo išspausdintas tekstas apie sprogimą Arzamase ir gelbėtojo citata: „Žmonės beveik nė kiek nepanikavo.“ Jis taip pat pabrėžė, kad traukinyje „nebuvo cheminių medžiagų“. „Pravda“ teigimu, dėl sprogimo galingumo bus sunku nustatyti žuvusiųjų skaičių.
Vietos žurnalistas Aleksandras Cirulnikovas nufilmavo naujienų segmentą iš Arzamaso televizijos laidai „Vremia“, tačiau didžioji vaizdo įrašo dalis buvo iškarpyta. Paskambinęs paklausti redaktorių, gavo tokį paaiškinimą: „Jūsų medžiaga – kaip iš siaubo filmo. Ar nori išgąsdinti visą šalį?“
Iš karto po sprogimo SSRS Ministrų Taryba įsteigė valstybinę komisiją incidentui ištirti ir patikėjo šią užduotį komisijos pirmininko pavaduotojui Genadijui Vedernikovui, kuris vėliau dar ne kartą buvo siunčiamas tirti didžiulių katastrofų, įskaitant Černobylio avariją ir 1987 m. Šachtų Kamenske įvykusią traukinio avariją, kurios metu žuvo 106 žmonės. Birželio 4 d. vakare G. Vedernikovas bei žvalgybos pareigūnų ir Ministrų Tarybos pareigūnų komanda atvyko į Arzamasą.
Pirmiausia G. Vedernikovas turėjo sutvarkyti miesto geležinkelį, ir po kelių dienų pirmasis traukinys grįžo į miestą, bildėdamas virš užpilto kraterio nutiestais bėgiais. Jis važiavo iš Vorkutos į kurortą netoli Sočio. Vienas iš keleivių prisimena, kaip visi žiopsojo prilipę prie langų, traukiniui važiuojant per Arzamasą. G. Vedernikovo komisija taip pat liepė evakuoti keletą miesto rajonų, prie apgadintų parduotuvių pastatė sargybą (vietiniai pasakoja, kad buvo plėšikavimo atvejų) ir padėjo rengti aukų laidotuves. Pareigūnams skirtame protokole buvo rašoma: „Jei giminaičiai nori atlikti religines apeigas laidotuvių metu, netrukdykite ir nesikiškite.“
Birželio 5 d. vakare komisija susitiko su vietos gyventojais vienoje miesto gatvėje. G. Vedernikovas išreiškė užuojautą žuvusiųjų artimiesiems ir paprašė žmones likti ramius. „Namų netekę žmonės apgyvendinami bendrabučiuose, bet ką daryti su savo daiktais? Kas juos prižiūrės?“ – paklausė vyras iš minios. „Patariame savo daiktus laikyti darbovietėje“, – atsakė pareigūnas. Kiti sakė bijantys, kad sprogs miesto naftos saugykla, ir norėjo sužinoti, ar vyriausybė neketina jos perkelti kitur. Komisijos nariai pažadėjo apsvarstyti šį klausimą.
Ateinančiomis dienomis miesto kavinėse buvo rengiami gedulingi pietūs. Laikraštis „Arzamasskaja Pravda“ pradėjo skelbti laiškus, atsiųstus žmonių iš visos šalies. Juose buvo siūloma priglausti nuo sprogimo nukentėjusius asmenis: tiek vaikus, tiek visas šeimas. Daugelis laiškų autorių buvo iš Pripetės evakuoti žmonės arba buvę vadinamieji likvidatoriai, mobilizuoti 1986 m. įvykus Černobylio avarijai.
Slaptasis traukinys
Keli vyrai, dirbę Arzamaso teisėsaugos institucijose, pasakojo „Meduza“ korespondentui, kad birželio 4 d. stotyje buvo antras, slaptas traukinys. Jis atvažiavo iš Arzamaso-16 ir buvo saugomas specialiosios paskirties būrio. Vyrai mano, kad šiame traukinyje buvo branduolinių ginklų, ir yra įsitikinę, jog sprogimas turėjo įvykti traukiniams prasilenkiant, tačiau mašinistas J. Mikanovičius pavėlavo.
„Ką jie gabeno iš Arzamaso-16? Visi žinome, kad ten yra Visos Rusijos branduolinis centras. Juk ne košę ir ne konservus ten gamino“, – sako Anatolijus Migunovas, ėjęs Arzamaso mero pareigas 2000–2012 m. „Jie gabeno raketas arba branduolines galvutes“, – pritaria Jurijus Galkinas, buvęs miesto tarybos pirmininko pavaduotojas (kai meru buvo A. Migunovas). „Tai buvo sabotažas. Jei viskas (naftos saugykla ir slaptasis traukinys) būtų sprogę, turėtume antrą Černobylį“, – žurnalistams pranešė Arzamaso instrumentų gamyklos darbuotojai.
Liudininkai sako, kad sprogimo metų žuvo keli specialiosios paskirties kariai, saugoję slaptąjį traukinį, tačiau jų pavardžių nerasite oficialiame žuvusiųjų sąraše.
Iš karto po sprogimo mieste nusileido karinių sraigtasparnių būrys. „Išlipo generolai, pamatė, kad karinis traukinys nesprogo ir niekas nepažeista, ir išskrido“, – pasakoja Jurijus Kudriašovas, buvęs miesto milicijos vadas. Jo teigimu, beveik iš karto buvo duotas įsakymas grąžinti slaptąjį traukinį į Arzamasą-16.
KGB atliko dešimtis tiriamojo pobūdžio eksperimentų Astrachanės Kapustin Jaro raketų poligone, norėdama išsiaiškinti, kas galėjo detonuoti sprogmenis: vagonus uždeginėjo, sprogdino, pripildydavo dujų ir šaudė iš įvairiausių ginklų. KGB sunaikino apie 150 vagonų, ko gero, brangiausio istorijoje tiriamojo eksperimento metu. Tačiau tikslių rezultatų negavo
„Vagonus degino, daužė vieną į kitą, į juos šaudė, atkūrė tokį patį scenarijų, tačiau nieko panašaus į avariją Arzamase neįvyko. Kodėl gi traukinys sprogo? Gal krovinys buvo visai ne toks, kaip teigiama?, – svarsto vyras, incidento metu dirbęs miesto milicijos nuovadoje. – Tyrimo medžiaga nepaskelbta ir vis dar įslaptinta. Niekada nesužinosime tiesos.“
Be sabotažo, pareigūnai taip pat svarstė kitus variantus, tokius kaip dujų sprogimas. Tyrėjai net bandė suversti kaltę statybininkų brigadai, klojusiai vamzdžius po bėgiais. O galbūt traukinio sargybinis, supykęs ant vyriausybės, kad nuteisė jo sūnų už apiplėšimą, iššovė į sprogmenis? O gal tiekėjas padarė klaidą ir atsiuntė didesnio sprogstamojo koeficiento sprogmenų? Juk tą mėnesį keli vagonai buvo grąžinti į Dzeržinske esančią Sverdlovo gamyklą, kai darbuotojai rado iš praplyšusios pakuotės ant žemės byrančias sprogstamąsias medžiagas.
Galiausiai KGB analitinėje ataskaitoje avarija buvo klasifikuota kaip nelaimingas atsitikimas, įvykęs pažeidus sprogmenų gabenimo taisykles. Tyrėjų teigimu, metalo plokštė atsitrenkė ir uždegė sprogstamuosius miltelius, pabirusius ant vagono grindų. Tačiau daug žmonių, įskaitant keletą Žemutinio Naugardo valdžios pareigūnų, vis tiek mano, kad sprogimą sukėlė sabotažas. „Tai Černobylio lygio katastrofa. Arba tragedijų Uljanovske ir Ufoje, – sako Žemutinio Naugardo meras Ivanas Sklerovas. – Šios nelaimės įvyko didžios imperijos naikinimo laikotarpiu, ir manau, kad traukinio sprogimas buvo viena iš daugelio organizuotų katastrofų.“
Genadijus Chodyrevas, 2001–2005 m. ėjęs Žemutinio Naugardo srities gubernatoriaus pareigas, sutinka su I. Sklerovu. Savo oficialioje interneto svetainėje buvęs gubernatorius paskelbė šį pareiškimą: „Kažkas gavo naudos privertęs visuomenę manyti, kad tais metais valdžia buvo nekompetentinga, nemokėjo valdyti šalies ar apsaugoti žmonių. Nuskendo laivas „SS Admirolas Nachimovas“, sprogo Černobylio atominė elektrinė, įvyko sprogimas Arzamase. Po metų, lygiai tą pačią dieną, nugriaudėjo sprogimas Sverdlovske. Nebuvo rasti nė vienos iš šių nelaimių kaltininkai.“