Po daugelį metų trukusių kovų buvusios Aleksandro Makedoniečio imperijos teritorijoje susiformavo tokios helenistinės dinastijos, kaip ptolemėjų, seleukidų, antigonidų ir vėliau atsiradusi atalidų dinastija. Toli nuo Viduržemio jūros egzistavo ir dar viena helenistinė karalystė.
„Tūkstančio miestų žemė“
Tolimuose rytuose egzistavo Baktrijos regionas, per kurį tekėjo dosni Oxus (dabar Amudarja) upė. Baktrijos žemės buvo vienos iš derlingiausių žinomame pasaulyje ir galėjo konkuruoti su Nilo pakrantėmis. Derlingoje žemėje gausiai derėjo grūdai, vynuogės ir pistacijos.
Tačiau Baktrija garsėjo ne tik žemės ūkiu. Jos rytuose ir pietuose stūksojo Hindukušo kalnai, kur buvo gausu sidabro kasyklų. Be to, čia buvo auginami ir vieni ištvermingiausių Baktrijos kupranugariai. Baktrija iš tiesų buvo išteklių turtingas regionas. Ir po Aleksandro Makedoniečio valdę graikai netruko tai suprasti.
Seleukidų satrapija
Po Aleksandro Makedoniečio mirties ir vėliau penkiolikos metų trukusios vidinės suirutės Baktrijos valdymą galiausiai perėmė makedonas generolas Seleukas. Ateinančius 50 metų šį turtingą regioną valdys pats karvedys, o vėliau ir jo palikuonys.
Po Aleksandro Makedoniečio mirties 323 metais prieš Kristų, jo imperija, kuri niekada nebuvo politiškai konsoliduota, subyrėjo, ir jo bendražygiai ėmė tarpusavyje ją dalintis. Aleksandro kavalerijos vadas Seleukas perėmė rytinių žemių kontrolę ir sukūrė Seleukidų dinastiją.
Kaip ir Aleksandro valdymo laikais, taip ir seleukidų dinastijos gyvavimo metu graikų kolonistai ir kariai kolonizavo Baktriją, išsidėsčiusią maždaug šiuolaikinio Afganistano teritorijoje. Tačiau dauguma Aleksandro Makedoniečio makedonų karių norėjo išvykti iš rytų ir grįžti namo į Graikiją. Vėliau Seleukas siekė apsaugoti savo rytines sienas III amžiuje prieš Kristų perkėlė Jonijos graikų (vietos gyventojų vadintų javanais) į Baktriją.
Seleukidai Baktrijoje vis labiau propagavo helenizmą ir visame regione statė naujų graikų miestų, kurių veikiausiai garsiausias yra Ai Chanumas. Pasakojimai apie egzotiškąją Baktriją ir jos turtus netruko pasiekti toliau vakaruose gyvenančių ambicingų graikų ausis.
Jiems Baktrija buvo tolimoji galimybių šalis – graikų kultūros sala rytuose. Tuo metu, kai graikai daug keliavo ir skleidė savo kultūrą, daugelis pasiryždavo ilgai kelionei, norėdami pasimėgauti turtingosios žemės vaisiais.
Graikų-baktrų teritorija plėtėsi tol, kol maždaug 170 metais prieš Kristų apėmė didelę teritoriją nuo Turkmėnistano vakaruose iki Pundžabo Indijoje. Galiausiai ji žlugo dėl graikų ir helenizuotų valdovų konfliktų vakaruose, nuolatinių konfliktų su Indijos karalystėmis bei dviejų klajojančių užkariautojų – partų ir sakų – spaudimo iš Vidurio Azijos pusės.
Nuo satrapijos iki karalystės
Labai greitai seleukidų valdymo laikotarpiu Baktrija suklestėjo ir praturtėjo, o baktrai ir graikai harmoningai sugyveno. 260 metais prieš Kristų Baktrija buvo tokia turtinga, kad netrukus ją imta vadinti „Irano brangakmeniu“ ir „tūkstančio miestų žeme“. Vienam žmogui tas klestėjimas suteikėjo puikią galimybę.
Jo vardas buvo Diodotas. Nuo pat to laiko, kai Antiochas I perėmė seleukidų imperijos valdymą, Diodotas buvo turtingosios rytinės Baktrijos provincijos satrapas (vietininkas). Tačiau 250 metais prieš Kristų Diodotas nebenorėjo vykdyti valdovo įsakymų.
Jis suvokė, kad būdama turtinga ir klestinti, Baktrija turi potencialo tapti naujos didžios Rytų imperijos epicentru – karalyste, kur graikai ir vietiniai baktrai suformuotų naujo subjekto – graikų-baktrų karalystės – branduolį.
Pamatęs, kad Seleukido dėmesys vis labiau sukasi į Vakarus – Mažąją Aziją ir Siriją, Diodotas pasinaudojo galimybe. 250 metais prieš Kristų jis ir Andragoras, kaimyninės Partos satrapas, paskelbė nepriklausomybę nuo seleukidų: jie nebepaklus toli esančiai karališkajai šeimai. Taip Diodotas nutraukė pavaldumą seleukidams ir įgijo naują karališką titulą: jis nebebuvo Baktrijos satrapas, dabar jis buvo jos karalius.
Savo vidinių problemų turėję seleukidai iš pradžių nieko nedarė. Tačiau vėliau jie atžygiuos.
Naujoji karalystė
Ateinančius 25 metus Baktriją valdė Diodotas, o vėliau jo sūnus – Diodotas II, jų valdymo metu regionas klestėjo. Tačiau ilgai tai tęstis negalėjo.
230 metais prieš Kristų Baktrijos vakaruose esanti Parta nerimą keliančiu greičiu darėsi vis galingesnė. Daug kas Partoje pasikeitė nuo tada, kai Andragoras paskelbė nepriklausomybę nuo seleukidų imperijos. Jau po kelerių metų Andragoras buvo nuverstas ir jį pakeitė naujas valdovas. Tai buvo Aršakas ir jis greitai išplėtė Partos valdas.
Norėdami pasipriešinti Partos kilimui valdant nauja lyderiui, Diodotas I ir seleukidai susivienijo ir paskelbė karą kylančiai grėsmei. Tai netruko tapti viena pagrindinių Diodoto užsienio politikos dalių.
Tačiau maždaug 225 metais prieš Kristų viską radikaliai pakeitė Diodotas II. Jis su Aršaku susitarė dėl paliaubų ir nutraukė karą. Ir tai dar ne viskas: Diodotas žengė žingsnį toliau ir su Partos karaliumi sudarė aljansą.
Tai nepatiko įtakingiems Diodoto graikams pavaldiniams ir šie pradėjo sukilimą, kuriam vadovavo Eutidemas. Kaip ir daugelis kitų prieš jį, Eutidemas atkeliavo į Baktriją iš Vakarų, norėdamas pralobti šioje klestinčioje šalyje. Rizika netruko atsipirkti ir Diodoto II valdymo metu jis tapo gubernatoriumi arba pasienio generolu.
Taigi, jis buvo skolingas Diodoto dinastijai už savo iškilimą Rytuose. Tačiau Diodoto politikos Partos atžvilgiu jam veikiausiai jau buvo per daug.
Netrukus po to, kai Diodotas su Parta sudarė prastai pasibaigusį aljansą, Eutidemas sukilo, nužudė Diodotą II ir atsisėdo į Baktrijos sostą. Taip greitai ir tragiškai nutrūko Diodoto giminės linija. Eutidemas tapo karaliumi.
Kaip ir Diodotas, Eutidemas įžvelgė didžiulį Baktrijos plėtros potencialą. Ir jis ketino jį išnaudoti. Bet buvę Baktrijos valdovai partai Vakaruose turėjo kitokių minčių. Karalystė ilgainiui tapo svetimos imperijos dalimi, tačiau dar ilgai išsaugojo savo savitumą.