„Kai susispietę aplink pranašą rašėm, paklausėm jo: „Kuris iš šiųdviejų miestų bus pirmiau atvertas, Konstantinopolis ar Roma?“ Jis atsakė: „Pirmiau turės būti atvertas Heraklėjaus miestas“!“ Šiame liudijime iš pranašo Mahometo gyvenimo kalba eina apie Bizantijos (arba Rytų Romos) imperijos sostinę Konstantinopolį, kur anuomet (610-641 m.) rezidavo imperatorius Heraklėjas.
Dar pranašo Mahometo laikais prasidėję užkariavimai įsismarkavo jau po jo mirties 632 metais. Naujos religijos įkvėpti arabų raitelių pulkai puolė išsekusį vėlyvosios Antikos pasaulį ir plėtėsi jame kvapą gniaužiančiu greičiu – nelygininant ugnis. Per kelerius metus Rytų Roma neteko Sirijos, Palestinos ir Egipto provincijų.
Iš uostų Sirijoje mahometonai toliau puldinėjo Bizantiją ir 649 metais užėmė Kiprą, o po to, tegu ir laikinai, – Kretą ir Rodą bei daugybę kitų Egėjo jūros salų. Karinį islamo triumfą turėjo vainikuoti imperatoriaus miesto Konstantinopolio užėmimas.
Rytų Romos imperijos sostinė anuomet buvo didžiausias pasaulio miestas su arti pusės milijono gyventojų. Abipus Bosforo sąsiaurio įsikūrusį metropolį jau maždaug šimtmetį puošė didingas, Dievo karalystę reprezentuojantis Sofijos soboras (Haghia Sophia).
Nuo užpuolikų Konstantinopolį saugojo Teodosijaus sienos – V a. pradžioje, valdant imperatoriui Theodosijui II, statytas 20 km ilgio trigubas gynybinis įtvirtinimas. Siena, juosusi miestą nuo jūros, bet pirmiausia – nuo sausumos pusės, „anomis sąlygomis buvo neįveikiama“, – teigė Vokietijos archeologai, pereito amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje nuodugniai tyrinėję šį įstabų architektūrinį bei inžinerinį paminklą.
Konstantinopolis garsėjo kaip neįveikiama tvirtovė. Tačiau Mahometo pranašyste įtikėję musulmonai atkakliai siekė užimti šį krikščionybės bastioną, kuris, iš Azijos žvelgiant, buvo vartai į Europą.
Jūra liepsnojo – ligi pat horizonto
674-ųjų pavasarį jau atrodė, kad krikščionybės sostinei ateina galas: karingojo kalifo Muavijos (buvusio Mahometo sekretoriaus) kariauna nusiaubė Konstantinopolio apylinkes ir jau stovėjo prie miesto vartų, o skaitlinga jo flotilė pradėjo Konstantinopolio puolimą nuo jūros pusės.
Tiesa, arabų laivuose įtaisyti didžiuliai katapultai buvo bejėgiai prieš galingą Teodosijaus sieną, tačiau atkirtus priėjimą prie Konstantinopolio ne tik sausuma, bet ir jūra, mieste prasidėjo badas. Panašios apgultys kartojosi kelerius metus iš eilės – iki lemiamo posūkio 677 metais.
Kaip rašoma istoriniuose šaltiniuose, netikėtai nusileido milžiniška geležinė grandinė, saugojusi Aukso rago įlankoje esantį uostą, ir Bizantijos karo laivai išplaukė pasitikti kur kas skaitlingesnės kalifo flotilės.
Savo laivuose bizantiečiai turėjo neįsivaizduojamo poveikio ginklą – graikišką ugnį. Per kelias valandas arabų laivynas skendėjo liepsnose. Net ir vanduo nebuvo išsigelbėjimas, nes liepsnojo ir jis. Tąkart sudegė didžioji dalis arabų laivų, o likusioji, kaip rašoma šaltiniuose, nuskendo per rudenio audras grįždami namo.
Panašus apgulties iš sausumos ir jūros scenarijus kartojosi ir 717/18 metais, kai palaužti Konstantinopolį mėgino kalifas Suleimanas. Tuomet, teigiama, miesto sienas nuo Bosforo įlankos pusės rengėsi šturmuoti 1800 laivų kalifo armada.
Nepaisydamas didelės karinės arabų persvaros, 718 metų pavasarį imperatorius Leonas III nusprendė suduoti prevencinį smūgį. „Dievobaimingas imperatorius nedelsdamas pasiuntė prieš juos savo ugninius laivus ir su Dievo pagalba juos padegė,“ – rašo įvykio liudininkas. Netrukus nuo gynybinės sienos žvelgiant atrodė, tarsi liepsnotų visa jūra – ligi pat horizonto.
Su Dievo Motinos, alchemikų ir „bėgikų“ pagalba
Pasak Teofano, jau šimtmečiu vėliau (760-818) gyvenusio graikų istoriko, tik „Dievas ir švenčiausioji Dievo Motina apgynė krikščionių sostinę ir imperiją.“ Tačiau tikrasis gelbėtojas buvo krikščionis graikas Kalinikas, pagal specialybę architektas. Istoriniai šaltiniai rašo, jog jis atbėgo į Konstantinopolį iš musulmonų užimto Heliopolio (dabartinis Balbekas Libane).
Čia, imperatoriškose dirbtuvėse, Kalinikas drauge su grupe alchemikų bei inžinierių veikiausiai ir sukūrė galingą ginklą, kuriuo pavyko atremti skaitlingesnį priešą, – rašo istorikai Arne Karstenas ir Olafas B. Raderis knygoje „Didžiosios jūrų kautynės“.
Iš pradžių šis pavojingas ginklas vadinatas „pyr thalassion“ (jūrų ugnimi) arba „pyr hygron“ (skysta ugnimi) ir tik vėliau įsigalėjo „graikiškos ugnies“ pavadinimas.
Jau vėlyvojoje Antikoje romėnų admirolai kautynėse naudojo degančius sviedinius. Buvo žinomas ir slėgimo siurblio principas. Graiko Kaliniko geniali idėja – susieti šiuos du komponentus, degų skystį ir pumpuojantį mechanizmą. Taip radosi pirmykštis „liepsnosvaidis“, – sifonas, iš kurio degaus skysčio čiurkšlėmis „šaudyta“ į medinius priešo laivus.
Be to, prie šio ginklo sėkmės nemenkai prisidėjo dromonai – 40-50 metrų ilgio ir 5,5 metrų pločio bizantiečių karo laivai su nuo 130 iki 300 vyrų įgula. Jie pranoko arabų laivus savo judrumu – pasiekdavo iki 7 mazgų (13 km per valandą) greitį. Dėl to ir vadinti dromonais: mat, graikiškai „dromon“ reiškia „bėgikas“.
Tiršta dūmų uždanga ir pragariškas triukšmas
Tuose dromonuose ir būdavo įtaisyti variniai sifonai „skystai ugniai“ švirkšti: vienas laivo pirmgalyje ir dar po du iš šonų, – aiškina britų istorikas Stephenas Bullas.
Apatiniame denyje stovėdavo didžiuliai dubenys, kuriuose kūrenama ugnimi būdavo kaitinamas katiluose esantis mišinys, o komandos nariai šią karštą masę rankiniais mechanizmais pumpavo į ilgus vamzdžius, kuriais ji pasiekdavo varinius sifonus – indus su purkštukais ir už purkštuko pritaisytu uždegamuoju įtaisu. Tokie ugnimi „spjaudantys“ laivai priešams buvo tikras siaubas. Ne veltui ugnį spjaudančių sifonų žiotys būdavo liūtų ar pabaisų nasrų pavidalo.
Deganti čiurkšlė nuskriedavusi iki 15 metrų. Priešo laivai akimirksniu užsiliepsnodavę lygu fakelai. Kadangi masė pasiekdavo sifonus su dideliu spaudimu, veiksmą lydėjo pragariškas triukšmas, kuris drauge su liepsna ir tirštais dūmais didino psichologinį ginklo poveikį.
Tos velniškos ugnies, panašiai kaip ir dabartinio napalmo, buvo beveik neįmanoma užgesinti. Paniškos baimės pagauti, kariai šokdavę į vandenį, bet išsigelbėjimo nebuvę ir čia – lipni masė degė ir vandens paviršiuje.
Archeologams pavyko rekonstruoti nepaprastąjį ginklą
Graikiška ugnis – vienas paslaptingiausių istorijoje ginklų. Šio „ankstyvųjų viduramžių napalmo“ sudėtis buvo kuo griežčiausiai saugoma. Todėl jo gamyboje laikytasi darbo pasidalijimo principo, – aiškina S. Bullas. Tik pats imperatorius ir keletas išrinktųjų žinojo visas ginklo gamybos detales.
Valdovai saugojo mišinio receptūrą kaip valstybinę paslaptį. „Graikiška ugnimi privalu kuo uoliaisiai rūpintis ir laikyti atstu visus tuos, kuriems maga sužinoti jos sudėtį!“ – jau gerokai vėliau, 949 metais, rašė imperatorius Konstantinas VII savo sūnui Romanui.
Ir tik visai neseniai britų istoriko S. Bullo komandai pavyko įminti paslaptingojo ginklo mįslę: archeologiniu eksperimentu jis atkūrė graikišką ugnį ir jos veikimo mechanizmą. Eksperimento eiga užfiksuota dokumentinėje Vokietijos televizijos ZDF juostoje „Karas jūroje“ (2018).
Remdamiesi istoriniuose šaltiniuose rastomis informacijos nuotrupomis, mokslininkai pirmiausia rekonstravo degų mišinį, kurio pagrindinės sudedamosios dalys – salietra, siera, negesintos kalkės ir nafta (pastarąją anuomet išgaudavo iš žemės paviršiuje esančių šaltinių). Ši deganti lipnios konsistencijos masė lengvai prilipdavusi prie laivų. Vandeniu jos neįmanoma užgesinti, padeda tik smėlis, tačiau tam reikalingas didelis jo kiekis.
Istorikui S. Bullui pavyko rekonstruoti ir aukščiau aprašytąjį „liepsnosvaidį“ ir eksperimente juo iššvirkšta graikiška ugnimi padegti už 10 metrų esančią lentinę sieną. Degė ir vanduo priešais sieną esančiame baseine. Bizantiečiai su didesne komanda ir tobulesne technika galėdavę pasiekti ir toliau, už kokių 15 metrų, esančius priešininko laivus, – spėja istorikas.
Jei ne graikiška ugnis, Europa dabar būtų kitokia
Bizantijos istorijos žinovas Ekkehardas Eickhoffas įsitikinęs: „Jei karingajam kalifui viduramžių pradžioje būtų pavykę Konstantinopolį paversti islamo sostine, kaip tai baigiantis viduramžiams padarė osmanai, pasekmės krikščioniškai Europai būtų buvusios neišmatuojamos. Net jei frankai būtų įstengę atremti kalifato puolimą, kaip tai pavyko Karlui Martelliui 732-aisiais prie Tūro ir Puatjė, vis viena tai būtų buvusi visiškai kita, nuo Viduržemio šaltinių atkirsta, kultūra. O Viduržemio jūra per trumpą laiką būtų tapusi arabų vidine jūra.“
Islamišku Konstantinopolis tapo tik 1453 metais, jį užėmus turkams. Naujais ginklais patrankomis jiems pavyko pralaužti iki tol neįveikiamomis laikytas miesto sienas.
Šios sienos, šimtmečiais atlaikiusios hunų, avarų, persų, arabų ir bulgarų puolimus, tebestūkso vakariniame Stambulo senamiesčio pakraštyje ir šiandien, atokiai nuo pagrindinių turistinių maršrutų. Vietomis jos pavyzdingai restauruotos, vietomis – apgriuvusios ir toliau nykstančios.
Jos mena ugnį spjaudančius laivus dromonus ir graiką Kaliniką, kurio išradimas – graikiška ugnis – šimtmečiams apgynė krikščionišką Europą ir jos kultūrą nuo islamo.