Kasmet lapkričio mėnesį minimos Parako sąmokslo išpuolio metinės. Tai buvo 13 vyriškių sumanymas susprogdinti Londono Parlamento rūmus, taip tikintis nužudyti protestantą Anglijos karalių Jokūbą I (anksčiau jis buvo Jokūbas VI ir valdė Škotiją). Tačiau ar daug žinoma apie Guy Fawkes‘ą, labiausiai su nepavykusiu planu susijusį sąmokslininką? „The Independent“ supažindina su kai kuriais faktais apie G. Fawkes‘ą.
Šio sąmokslo metinės pažymimos kiekvieną rudenį sudeginant G. Fawkes‘o iškamšą – tai keistas piktdžiugiškai pagoniško atspalvio ritualas, sušvelnintas fejerverkais, laužais, šaltosiomis ugnelėmis ir obuoliais su karameliniu glaistu.
Išsilavinęs ir apsiskaitęs Jokūbas VI, Škotijos karalius, į Anglijos sostą įžengė 1603-aisiais po paveldėtojų nepalikusios karalienės Elžbietos I mirties - ji užbaigė Tiudorų dinastijos valdymą. Sujungęs dviejų tautų karalystes į vieną, Jokūbas I tapo pirmuoju Stiuartų dinastijos Anglijos karaliumi.
Jei būtų pavykę nužudyti protestantą Jokūbą I per parlamento atidarymo ceremoniją, sąmokslininkai, kuriems vadovavo G. Fawkesas ir Robertas Catesby, vylėsi vietoj jo į sostą pasodinti kataliką Ispanijos karalių Pilypą III Habsburgą.
Pats Jokūbas I iš esmės prijautė katalikams – tiek jo motina, Škotijos karalienė Marija Stiuart, tiek žmona, Ana Danė, buvo šio tikėjimo atstovės, tačiau Anglijoje vyravo priešiška atmosfera. Atsisakiusieji dalyvauti sekmadieninėse Anglikonų bažnyčios pamaldose buvo baudžiami 20 svarų per mėnesį bauda.
Katalikų viltys dėl tolerantiškesnės Anglijos valdant šiam karaliui sudužo, kai jis po ankstesnių dviejų į jį nutaikytų sąmokslų, kuriems užkirto kelią, 1604-ųjų vasarį paskelbė apie savo „absoliutų nepakantumą“ katalikybės pasekėjams. Pirmasis sąmokslas buvo katalikų planas pagrobti karalių, antrasis – pakeisti karalių jo pussesere ledi Arabela.
Istorikė ledi Antonia Fraser G. Fawkesą apibūdino kaip „aukštą, tvirtai sudėtą vyruką, storais raudono atspalvio rudais plaukais, užriestais ūsais ir vešlia rausvai ruda barzda“.
G. Fawkesas lankė Šv. Petro mokyklą Jorke. Ją baigęs, jis susirado darbą Anthony Browne’o, pirmojo vikonto Montagu, ir jo įpėdinio, Anthony-Maria Browne’o, antrojo vikonto Montagu, rūmuose.
Kaip rašo historyextra.com, nors G. Fawkeso tėvai buvo protestantai, jo motina 1579-aisiais po Guy tėčio mirties ištekėjo dar sykį. G. Fawkesas juto savo kataliko patėvio įtaką. Nors karalienės Elžbietos I valdymo metu tai buvo nusikaltimas, paauglystėje G. Fawkesas tapo kataliku.
1592-aisiais G. Fawkesas išplaukė į užsienį – jis prisijungė prie katalikiškosios Ispanijos kariuomenės, kuri kovojo su olandų protestantų pajėgomis dėl Nyderlandų kontrolės.
Tuo metu užsienyje bekovojantis G. Fawkesas pasirinko itališką vardą Guido ir įgijo daug žinių apie parako panaudojimą.
1603-aisiais G. Fawkesas jau buvo pakankamai palypėjęs karjeros Ispanijos kariuomenėje laiptais, kad jį būtų rekomenduojama paaukštinti – skirti kapitonu.
Tais pačiais metais G. Fawkesas nuvyko į Ispaniją ir karaliui Pilypui III Habsburgui įteikė prašymą paskelbti karą Anglijai ir naujajam karaliui, protestantui Jokūbui I. Tačiau Pilypas III Habsburgas G. Fawkeso prašymą atmetė.
Maždaug 1604-aisiais, Flandrijoje kovodamas už Ispaniją, Guy sutiko Thomasą Wintourą, tokį pat situacija nepatenkintą anglą kataliką. T. Wintouras paskatino G. Fawkesą prisijungti prie sąmokslininkų, besirengiančių nužudyti karalių.
G. Fawkesas ir 12 jo bendraminčių pusantrų metų rezgė planą susprogdinti Lordų rūmus, nužudyti karalių ir vietoj jo į sostą pasodinti kataliką. Kad tą padarytų, sąmokslininkų grupė į po Parlamento rūmais esantį rūsį nugabeno 36 statines parako. Jie planavo uždegti paraką 1605-ųjų lapkričio 5-ąją, Jokūbui I vadovaujant oficialiai parlamento atidarymo ceremonijai.
Iš pradžių sąmokslininkai po Vestminsterio gatvėmis ketino iškasti tunelį, vedantį į Parlamento rūmus, tačiau šio plano jiems teko atsisakyti ir patikėti Thomasui Percy, vienam iš sąmokslininkų, išsinuomoti tiesiog po Lordų rūmais esantį rūsį. G. Fawkesas apsimetė prižiūrėtoju Johnu Johnsonu, kad taip užmaskuotų savo apsilankymus rūsyje, kur gabeno statines su paraku.
Tačiau sąmokslininkų planą sužlugdė atsidavęs karaliaus Jokūbo I ministras Robertas Cecilis. Pareigūnai sulaukė anoniminio laiško, perspėjančio apie gresiantį sąmokslą. 1605-ųjų lapkričio 5-ąją apieškojus rūsį buvo pričiuptas paraką saugantis G. Fawkesas. Jis suimtas dėl dalyvavimo sąmoksle.
G. Fawkesas buvo įkalintas Londono Taueryje, kur jį dvi dienas nuolat kankino. Galiausiai G. Fawkesas prisipažino dalyvavęs sąmoksle ir pasirašė prisipažinimą Guido Fawkeso vardu. Iškart po to jis pridėjo surinkęs tiek daug parako, kad jo pakaktų „nublokšti škotų elgetas į jų gimtuosius kalnus“.
Nepaisant jo mėginimo nužudyti naująjį Anglijos karalių, pats Jokūbas I pagyrė G. Fawkesą už atsidavimą savo planui ir „katalikišką ryžtą“.
G. Fawkesas buvo nuteistas mirti pakariant, traukiant ir ketvirčiuojant. Tai buvo tipinė to meto bausmė išdavikui, o pasikėsinusieji į monarchiją buvo baudžiami itin žiauriai: pirmiausia nuteistasis būdavo pakabinamas kilpoje. Po kurio laiko virvė būdavo nukerpama ir pasmerktajam neleidžiama numirti. Tačiau tai buvo ne paskutinės minutės malonė, o tik baisybių pradžia.
Traukimo dalis nurodo, kad vėliau nuteistasis turėjo būti velkamas arklio. Tačiau traukimas iš tiesų reiškė kalinio žarnų traukimą iš dar gyvo kūno. Bausmė, priklausomai nuo situacijos, galėjo būti pakeičiama ar netgi papildoma vilkimu arkliu.
Toliau sekė ketvirčiavimas: pirmiausia buvo nupjaunami nuteistojo lytiniai organai ir drauge su ištrauktomis žarnomis metami į priešais pasmerktąjį liepsnojantį laužą. Galiausiai buvo nukertama galva – jei kalinys dar būdavo gyvas, ši akimirka jam suteikdavo paskutinį palengvėjimą.
Tad 1606-ųjų sausio 31-ąją G. Fawkesas atsidūrė ant ešafoto Vestminsteryje, kur jo laukė būtent tokia egzekucija.
Kaip rašo allthatsinteresting.com, atėjus atpildo dienai G. Fawkesas ir dar trys Parako sąmokslo dalyviai buvo atvilkti į senąjį rūmų kiemą Vestminsteryje. Ši vieta turėjo simbolinę reikšmę – ji buvo tiesiai priešais pastatą, kurį sąmokslininkai planavo sunaikinti.
G. Fawkesas laukė, kol bausmė buvo įvykdyta visiems jo bendrininkams. Jam egzekucija buvo įvykdyta paskutiniam.
Pasakojama, kad jam ant galvos užmovus kilpą, G. Fawkesas tyčia nušoko nuo ešafoto ir susilaužė kaklą. Tokiu būdu nuteistajam pavyko išvengti žarnų traukimo ir lytinių organų nupjovimo dar esant gyvam.
G. Fawkeso lavonas buvo ketvirčiuotas, o jo dalys išsiųstos į įvairias šalies vietas, kur buvo rodomos viešai, kad visi galėtų jas pamatyti.
Nuo to laiko imta pasakoti G. Fawkeso ir Parako sąmokslo istoriją.
Po Parako sąmokslo žlugimo katalikų persekiojimas šalyje tik sustiprėjo. Parlamentas priėmė 1605-ųjų lapkričio 5-osios paminėjimo aktą, numatantį, kad kasmet lapkričio 5-ąją sąmokslui atminti turi būti kalbamos maldos ir skambėti bažnyčios varpai. Šis nurodymas galiojo iki 1859-ųjų.