Vienas sakinys, kurio daugeliui ukrainiečių buvo per daug. Vienas sakinys, kurio nepakako Kremliui. Vienas sakinys, dėl kurio, kaip pranešama, kovojo Jungtinės Valstijos, kad užtikrintų, jog Kijevas laikosi Minsko susitarimų.
Šis sakinys skamba taip: „Vietos vyriausybių ypatumai tam tikrose Donecko ir Luhansko regionų apygardose bus nustatyti specialiu įstatymu“.
Kontroversija dėl šio sakinio, pasirodžiusio Ukrainos Konstitucijos pataisose, kuriomis siekiama šiek tiek valdžios perduoti regionams, yra naujausias žingsnis subtiliame, dviveidiškame ir pavojingame Ukrainos ir Rusijos šokyje, kuris vyksta per karo Donbase saulėlydį, „Radio Free Europe Radio Liberty“ svetainėje rašo Brianas Whitmore`as.
Nuo pat to momento, kai tik išdžiuvo Minsko paliaubų susitarimo rašalas, buvo akivaizdu, kad sudėtingiausia bus išspręsti, kaip separatistų kontroliuojami Donecko ir Luhansko sričių rajonai bus iš naujo integruoti į Ukrainos sudėtį.
Karas yra politika kitomis priemonėmis, o Kremliaus tikslai Donbase iš esmės yra politiniai.
Galbūt Vladimiras Putinas kadaise svajojo užgrobti teritoriją, kurią jo propagandininkai vadina „Novorosija“ – tai žemės ruožas nuo Charkovo iki Odesos, galintis sukurti sausumos tiltą į Krymą.
Tačiau dabar šie planai nebesvarstomi ir akivaizdu, kad V. Putino nebedomina karo nuniokotų ir ekonomiškai nualintų anklavų, kuriuos kontroliuoja jo separatistai, aneksavimas.
„Kremlius, savo ruožtu, praranda susidomėjimą ginkluotu konfliktu, kurį padėjo sukelti: jis nori nuo karinio kišimosi Ukrainoje pereiti prie ramesnio politinio destabilizavimo“, - „Bloomberg View“ rašė politikos komentatorius Leonidas Beršidskis.
Autonomijos šokis
Rusija siekia, kad separatistų kontroliuojamos teritorijos turėtų plačią autonomiją Ukrainos viduje – panašiai kaip Srpskos respublika Bosnijoje ir Hercegovinoje. Maskva taip pat trokšta, kad šis statusas būtų įtvirtintas Ukrainos konstitucijoje. Ukraina, decentralizuota iki tokio lygio, kad negalėtų funkcionuoti, palengvintų Maskvos pastangas kištis į Kijevo reikalus.
Ukrainos prezidentas Petro Porošenka nėra kvailys. Jis žino, kad tai yra Rusijos žaidimas. Ir kai praėjusį mėnesį jis pristatinėjo konstitucinės reformos pasiūlymus – visos Ukrainos decentralizacijos planą, jis neužsiminė apie kokį nors ypatingą Donecko ir Luhansko statusą.
Tačiau daugelį Ukrainos sostinės gyventojų privertė nerimauti tas faktas, kad minima įstatymo versija jau yra pateikta parlamentui ir kad JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoja Victoria Nuland atvyko į Kijevą ir tą pačią dieną, kai buvo balsuojama dėl pirmosios formuluotės, susitiko su įstatymų leidėjais.
„Ar Jungtinės Valstijos išdavė Ukrainą mainais į Siriją ir Iraną?“ - klausė antraštė svetainėje gordonua.com.
Viename interviu šalia tos pačios publikacijos buvęs Ukrainos parlamentaras Tarasas Stetskivas klausė: „Ką iš tikrųjų nusipirko Rusija, padėdama parašą po sutartimi, uždariusia Irano branduolinę programą? Bent jau specialų Donbaso statusą, numatytą Konstitucijoje, ir štai kodėl V. Nuland atvyko kontroliuoti balsavimo“.
Nors ukrainiečiams gali atrodyti, kad jie buvo išduoti, pats Kremlius nėra patenkintas.
„P. Porošenkos Konstitucijos pataisų projektas yra tik tolimas Minsko susitarimų atgarsis ir tenkina tik paties P. Porošenkos politines užgaidas“, - socialiniame tinkle „Twitter“ pareiškė Rusijos Dūmos užsienio reikalų komiteto pirmininkas Aleksejus Puškovas.
Skardinės spardymas
Politikos analitikas Vladimiras Socoras rašė, kad daugelis Vakarų pareigūnų būgštauja, jog iki 2015 metų pabaigos nepasiekus politinio susitarimo dėl Donecko ir Luhansko statusų, kaip yra numatyta Minsko susitarimuose, Rusija gali pajusti laisvę toliau eskaluoti karinį priešiškumą.
Taigi Ukrainos sąjungininkės Vakaruose spaudžia vykdyti šias politines paliaubų sąlygas, nepaisant to, kad pati Maskva nevykdo savo įsipareigojimų nutraukti karines operacijas ir atitraukti sunkiąją ginkluotę.
Tai, ką padarė P. Porošenka, primena skardinės paspyrimą ta linkme.
Įstatymas, kuris galutinai nuspręs, kiek autonomijos separatistų regionams bus suteikta, - tas pats įstatymas, kuris minimas Konstitucijos pataisose – nebus parengtas ir apsvarstytas iki pat rudens, kai parlamentarai grįš iš vasaros atostogų.
Taigi Kijevas nedavė Maskvai to, ko ji norėjo: nenumatė Konstitucijoje specialaus Donecko ir Luhansko statuso – bent jau kol kas. Tačiau jis padarė pakankamai, kad patenkintų Vakarų valstybes, nekantraujančias pademonstruoti, kad Ukraina laikosi Minsko susitarimų.
Tai protinga taktika. Tačiau ji verčia abejoti, ar tai yra strategija.
Tai, kas nutiks su separatistų kontroliuojamais Donbaso rajonais, yra gyvybiškai svarbu Ukrainos ateičiai.
Jeigu jie bus integruoti taip, kaip nori Maskva – turintys plačią autonomiją ir separatistų pajėgas pripažįstant jų politine valdžia ir policijos struktūromis, tuomet Ukrainos suverenumas bus smarkiai apribotas. Teks atsisakyti integracijos su Vakarais.
Jeigu norite pamatyti Ukrainos ateitį pagal šį scenarijų, pažiūrėkite į Bosniją.
Kai kurie stebėtojai, ypač Alexanderis Motylas iš Rutgerso universiteto, tvirtina, kad Kijevui būtų naudingiausia paleisti šias teritorijas.
„Jeigu Kijevas būtų drąsus, jis sutiktų suteikti okupuotoms teritorijoms nepriklausomybę, kurios, kaip teigia separatistų lyderiai, jie nori ar turi“, - neseniai rašė A. Motylas.
„Pagalvokite apie tai. Jeigu Kijevas imtųsi iniciatyvos, jis galėtų iš karto vienu mostu įtvirtinti aiškumą rytuose. Jei šis anklavas būtų nepriklausomas, visos kalbos apie „pilietinį karą“, „autonomiją“, „ekonomines blokadas“ nurimtų ir vienintelis klausimas tebūtų Rusijos karas prieš Ukrainą siaurąja prasme“, - teigė jis.
A.Motylas pripažįsta, kad toks žingsnis „papiktintų Ukrainos hiperpatriotus ir Kijevą remiančius Ukrainos rytų gyventojus, kurie Donbase kovojo už savo tėvynę“, todėl yra mažai tikėtinas.
Geriausias variantas Kijevui iš blogiausių būtų „įšaldyti konfliktą ir leisti anklavui nudreifuoti“.
Gali būti, kad šiek tiek paspirdamas skardinę ta kryptimi, P. Porošenka būtent tai ir daro.