Kaip rašo „War on the Rocks“, šiandien jau daug kas yra daroma, kai NATO susiduria su nauju iššūkiu – hibridiniu karu: tarpusavyje susimaišiusiomis karinėmis, politinėmis, žvalgybinėmis, ekonominėmis operacijomis, kurias Rusija vykdo Ukrainoje. Bet kuriuo atveju ši situacija formuoja Vakarų darbotvarkę. Tačiau jei grėsmė yra tokia sudėtinga ir politinė, galbūt Vakarų šalims reikia daugiau aštrumo ir vaizduotės, galvojant apie atsakomąsias priemones?
Žinoma, turint omenyje tai, kad NATO yra gynybinis aljansas, nenuostabu, jog jis skiria dėmesį karinėms priemonėms. Tad JAV Baltijos šalyse nutarė dislokuoti sunkiąją ginkluotę, NATO karių pratybose įsitraukiama į galimus karo scenarijus, tarp kurių – ir Rusijos „žalieji žmogeliukai“.
Visa tai – labai naudinga, tačiau dabartinis Maskvos požiūris paremtas esminiais partizaniniais principais: vengti daryti tai, kas atrodytų savaime suprantama, išnaudoti savo privalumus, niekada neatsidurti tiesioginėje kovoje su stipresniu priešu. Jei Rusija kada nors nuspręs imtis veiksmų prieš NATO, ji stengsis išvengti bet kokio tiesioginio karo su Aljansu. Ji taip pat stengsis išvengti veiksmų, kuriems Aljansas bus pasirengęs.
Krymas ir Donbasas neturėtų būti suvokiami kaip scenarijai, kurių mes galime tikėtis iš Rusijos. Estijos kariuomenės vadas generolas Riho Terras mano, kad atsakas „žaliesiems žmogeliukams“ turi būti bekompromisis ir efektyvus: „Reikia nušauti pirmą pasirodžiusį“. Teisingai, tačiau neatrodo, kad Rusija elgtųsi taip paprastai.
Pirmasis „žaliasis žmogeliukas“ gali būti penkiolikmetė Estijos rusė iš Narvos, mojuojanti „Rusakalbiai taip pat turi teisių“ plakatu. Nušauti ją? Žinoma, ne. Antrasis gali būti jos vyresnis brolis, svaidantis akmenis į sesers suimti atvykusius policijos pareigūnus. Nušauti jį? Tikriausiai ne, tuo labiau, kad galime būti tikri, jog filmuota medžiaga apie incidentą netrukus mirgėtų Rusijos televizijos kanalų laidose. Tuo tarpu Kremliaus remiami Rusijos motoklubo „Naktiniai vilkai“ baikeriai mėgins per sieną veržtis į Narvą, neginkluoti, bet dideliais kiekiais. Tuo pačiu metu Talino traukinių stotyje per piko valandas sprogtų bomba, sukeldama paniką ir chaosą, o anoniminiai skambučiai perspėtų apie kitas bombas mieste. Kurą vežantis sunkvežimis šalia Estijos sienos papultų į nepaaiškinamą avariją ir suliepsnotų. Nuodingas debesis nuplauktų į Rusijos pusę, Rusijos ugniagesiai, lydimi policijos, reikalautų, kad jiems būtų leista numalšinti incidentą.
Iš viso Estijos pasieniečių ir policijos pareigūnų yra mažiau nei 6 tūkstančiai. Jie yra išsibarstę po šalį. Dalis jų atostogautų, kažkas sirgtų. Kaip greitai jie reaguotų? Ar dislokuoti kariuomenę? Jei taip, ką daryti tuomet? Galiausiai, jei į hibridinį karą žiūrima kaip į sukilėlių taktiką, atsakas turėtų apimti oro atakas, artileriją ir šarvuočius – sunkiąją ginkluotę, pritaikytą tokioms sąlygoms.
Lygiai taip pat neaiškus būtų NATO vaidmuo tokioje situacijoje. Aljansas nėra gerai pasiruošęs tokioms nekarinėms operacijoms. Be to, Lenkijos ar JAV karių susidūrimas su Estijos maištininkais būtų dar vienas gardus kąsnelis Maskvos propagandai.
Šis hipotetinis scenarijus nėra skirtas sukritikuoti Estiją, kuri pasižymi pavyzdiniu atsako į naujus iššūkius elgesiu, o jos rusakalbių dauguma yra lojalūs piliečiai. Taip pat nesiekiama sumenkinti NATO karinio vaidmens užtikrinant šalių, kurios negali atremti didesnio ir potencialiai priešiško kaimyno, suvereniteto apsaugą.
Veikiau norima pabrėžti, kad konfliktas, su kuriuo susiduria Europa, yra toks, kuriame, pasak Rusijos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo vado Valerijaus Gerasimovo, „nekarinių priemonių vaidmuo siekiant politinių ir strateginių tikslų išaugo, ir, daugeliu atveju, pralenkė ginklų galią savo efektyvumu“.
Kariai dažnai pasirodo tik tada, kai karas jau būna laimėtas pasitelkiant politinį ir ekonominį griovimą, suskaldymą ir demoralizaciją. NATO ir šalys narės turėtų ne tik susitelkti ties tuo, kaip laimėti šį paskutinį etapą, bet ir dėti daugiau pastangų į problemų, galinčių atvesti prie galutinio etapo, sprendimą. Kitaip tariant, „hibridinis atsakas“, kaip ir hibridinis karas, apima karines, politines, žvalgybines ir kitas priemones, kad būtų laimėti šie naujo tipo konfliktai. Idealiu atveju – neiššovus nei šūvio.
Tai reiškia, kad pakankamos, gerai apmokytos ir gerbiamos policijos pajėgos yra pajėgios susidoroti su tikrais ar surežisuotais protestais. Riaušių kontrolė yra atskira veikla, ir policija turi ne tik puikuotis turima įranga, bet ir nuolat būti ruošiama galimam susidūrimui su besigrumiančia įsiutusia minia, o taip nutikus svarbu neatsitraukti ir nesureaguoti per stipriai.
Tai reiškia kontržvalgybos tarnybas, turinčias galių, lėšų ir įgūdžių nustatyti ir įtikinti, nuteisti ar išvyti agentus, provokatorius ir tuos, kurie finansuotų ar kurstytų nesantaiką vietiniuose judėjimuose.
Tai reiškia visuomenės informavimą ir valdžios teisėtumo pabrėžimą. Korupcija, mažumų ir bendruomenių, ir ne tik rusakalbių, atskirtis, visuomenės nusivylimas sukuria galimybių, kuriomis Maskva tikrai pasinaudos. Maskvos propagandos kampanijų, skirtų skleisti susiskaldymą ir netikrumą, atskleidimas ir suardymas yra nacionalinio saugumo reikalas.
Tai reiškia iš Rusijos atkeliaujančių pinigų kontrolę, net jei jie išplauti pasinaudojant fiktyviomis trečiosiose šalyse esančiomis kompanijomis. Šie pinigai gali būti naudojami norint nusipirkti įtaką, palaikyti vietinius politinius judėjimus, taip siekiant sukurstyti neramumus, perimti strateginius verslo sektorius. Jokia šalis nenori apleisti verslo, tačiau šiandieniniame pasaulyje pinigai yra ginklas, ir Maskva tai puikiai supranta.
Niekas iš šių paminėtų priemonių nėra nauja, visų jų, daugiau ar mažiau, stengiasi imtis NATO narės. Kaip bebūtų, šios priemonės retai suprantamos kaip visapusiškos nacionalinio saugumo strategijos dalis, tradicinė NATO kompetencija jų taip pat neapima.
Suprantama, kad audito kampanijos vykdymas Latvijoje ar socialinės integracijos skatinimas Rumunijoje vargiai galėtų būti NATO darbas. Tačiau tai sukuria galimybę Europos Sąjungai, kuri visuomet buvo labiau suinteresuota valdymo reikalais, o ne karu. Galingiausia gynyba nuo Rusijos piktadarysčių ir manipuliacijos yra socialinė sanglauda, efektyvi teisinė sistema, nepriklausoma ir atsakinga žiniasklaida, skaidrumu ir efektyvumu pasižyminti valdžia. ES gali padėti tai užtikrinti. Europos išorės veiksmų tarnyba, atsakinga už bendrą užsienio politiką, turi galimybę tapti institucija, nemetančia iššūkio ir nedubliuojančia NATO funkcijų, o veikiau koordinuojančia nekarines gynybos priemones, įtraukiančia tokias organizacijas kaip Europolas ar naujoji East Stratcom grupė, kovosianti su propaganda.
Šalys narės privalo būti išradingos ir lanksčios, įvertindamos iššūkius, su kuriais susiduria, ir tai, kaip geriausiai jiems pasipriešinti. Vien tik biudžeto lėšų, skirtų gynybai, padidinimo neužtenka. Galbūt reikia ir finansinių nusikaltimų tyrėjų, žiniasklaidos analitikų, kalbų mokytojų?
Šiandieniai konfliktai apima politiką ir informacijos valdymą, o „hibridinis atsakas“ gali neutralizuoti Kremliaus keliamą iššūkį.