„Negalėčiau išmatuoti savo pagarbos Angelai Merkel. Manau, kad ji nuostabi lyderė, kuriai teko akis į akį susidurti su labai rimtais iššūkiais“, – lankydamasis Berlyne kalbėjo buvęs Jungtinių Valstijų viceprezidentas Alas Gore‘as.
Nors tokios nuomonės laikosi didžioji dalis Vakarų, Vokietijoje klausimai, ar ji tikrai tinkama lyderė, kasdien skamba vis garsiau ir garsiau. Jau nekalbant apie vidaus politikos problemas, vis daugiau ir daugiau Vokietijos buvusių sąjungininkų užduoda klausimą, kurį dauguma Vokietijos valdžios įvardija kaip šventvagišką: ar A. Merkel griauna Europą?
„Gerbiama Angela Merkel, po 13 metų kanclerės poste vienintelis dalykas, kurį jums jaučia Europa, yra priešiškumas. Tai iliustruoja visi pastarojo meto susitikimai. Liaukitės stūmusi Europą į susinaikinimą – leiskite jai susivienyti. Kanclerei reikia įpėdinio“, – iš Berlyno pasisakė Vokietijos transliuotojo ARD korespondentas Malte‘as Pieperis.
Vokietijos lyderė praeitą savaitę turėjo paskutinę galimybę įrodyti kritikams, kad jie klysta – ji dalyvavo Europos Sąjungos viršūnių susitikime Briuselyje. Ji į Belgijos sostinę vyko jusdama didelį spaudimą grįžti namo pasiekusi svarbų susitarimą pabėgėlių klausimu – tokį, kuris leistų jos partneriams iš Bavarijos (Krikščionių socialinė sąjunga), šiuo metu vykdantiems sunkią rinkimų kampaniją, išplėšti pergalę itin kebliu pabėgėlių politikos klausimu. Šiuo atveju svarbiausia užsitikrinti tokį susitarimą, tačiau dar labiau neatitolti nuo likusios Europos.
Bėda ta, kad A. Merkel deda pernelyg daug vilčių į klausimą, kuris jau praranda aktualumą. Šiuo atveju ji ir vėl bando atkreipti visų dėmesį, jog tai ne Vokietijos pabėgėlių politika, o visos Europos Sąjungos išlikimo lygio klausimas.
„Europa privalo laikytis išvien. Ypatingai dabar, kai Europos pozicija labai trapi ir neapibrėžta. Man asmeniškai labai svarbu, kad Vokietija neveiktų savarankiškai“, – neseniai kalbėjo A. Merkel, bandydama atremti ją pasiekiančią kritiką.
Augant prieš A. Merkel nukreiptam spaudimui, prie kritikų choro jungiasi vis daugiau Vokietijos politikų ir žiniasklaidos veikėjų.
„Šios diskusijos ne apie kanclerės ateitį. Šios diskusijos apie Europos ateitį“, - savaitiniame komentare teigia „Handelsblatt“ redaktorius Svenas Afhüppe. Buvęs Socialdemokratų lyderis ir ilgametis A. Merkel politikos priešininkas Sigmaras Gabrielis kalba panašiai: „Tikiuosi, kad Angela Merkel liks kanclere“, – pareiškė S. Gabrielis, paaiškindamas, kad priešingu atveju Europos laukia neramūs laikai.
Tokie komentarai – neeilinės baimės, kurią jaučia dauguma Berlyno polinio elito, išdavystė: Vokietijos demografinės institucijos nepakankamai stiprios išsaugoti Europą, tai gali tik A. Merkel.
Turėdama Vokietijos valdžios palaikymą, A. Merkel greičiausiai pasiseks ir su Bavarija. Niekas, net ir tie patys bavarai, nenori būti kaltinami „sunaikinę Europą“.
Tokia situacija – puikus įrodymas, kad A. Merkel įtaka nė trupučio nemenksta. Kad ir kaip kas nors vertintų pačią kanclerę ir jos veiklos motyvus, labai sunku paneigti neginčijamą faktą, kad būtent ji tą Europą ir sukiršino, pastūmėjusį žemyną prie prarajos tiek arti, kiek jam dar neteko būti. Du didžiausi per visą karjerą jai tekę iššūkiai įvardijami labai paprastai: tai euro zonos skolų krizė ir pabėgėlių antplūdis.
„Angela Merkel pati save įstūmė į tokią situaciją. Jos veiksmai euro zonoje ir pabėgėlių krizė kaip reikiant suerzino daugumą jos sąjungininkų Europoje, kurių jai dabar labai reikia. Neišspręstas konfliktas dėl pabėgėlių jos partijos viduje atstūmė konservatyvųjį sparną, konkrečiai CSU“, – sako ekspertų grupės iš „German Marshall Fund“ mokslinis darbuotojas Timo Lochocki.
Berlyno tvirtinimas, kad Graikija ir kitos Europos Sąjungos šalys, turinčios bėdų dėl skolų, privalo imtis griežtų taupymo priemonių (kad ir kokios būtų ilgalaikės tokios politikos pasekmės), dar padidino eurozonos ekonominį susiskaldymą ir padidino Vokietijos ekonomikos atotrūkį.
Ir svarbios ne tik tokios skubios ekonominės pagalbos panorusios valstybės kaip Graikija. Prisiminkime Italiją. Briuselio ir Frankfurte esančio Europos centrinio banko spaudimas Romai skubiai reformuoti aptingusią šalies ekonomiką buvo suprantamas kaip būtent Berlyno iniciatyva. Net ir A. Merkel ėmus skubiai taisyti padėtį ir vaizduoti Vokietiją kaip vieną iš Europos gelbėtojų, dauguma europiečių susidarė įspūdį, jog tai greičiau meškos paslauga, už kurią dar ir teks itin brangiai susimokėti.
Jei eurozonos krizė sukrėtė žemyną, tai pabėgėlių krizė jį pastūmėjo prie bedugnės krašto.
Net ir A. Merkel pergalės Briuselyje atveju, karas dėl su pabėgėlių klausimu susijusios politikos dar tikrai neišsikvėps.
Šį kartą Vokietija ne siūlo, o pati prašo pagalbos, o daugumos Europos šalių atsakymas – garsus NE.
Kai Vokietijos kanclerė sutiko priimti tūkstančius pagrindinėje Vengrijos traukinių stotyje 2015 metų vasarą įstrigusių pabėgėlių, politikė tokį sprendimą vertino ne tik kaip humanitarinę pareigą, bet ir gestą, turinti sustiprinti Europos solidarumą. Ji tikėjosi, jog kitos Europos Sąjungos valstybės taip pat neliks nuošalyje ir priims bent dalį pabėgėlių.
Kai jos atsisakė, A. Merkel paragino Briuselį nustatyti kvotas, priversiančias valstybės priimti konkretų skaičių pabėgėlių. Ir ši iniciatyva baigėsi nesėkme. Pabėgėlių antplūdis Vokietijoje pasiekė rekordinius kiekius, o likusi Europa dar tvirčiau įsitikino, jog dalyvauti A. Merkel humanitarinėje misijoje ji, švelniai tariant, nenori.
Ispanija ir Italija, į kurių pabėgėlių problemas Berlynas tiesiog numodavo ranka, visai nenorėjo pulti gelbėti A. Merkel. Rytų Europos šalys, turinčios menkos patirties tiek migracijos, tiek islamo klausimais, viešai svarstė, o kodėl jos, norėdamos padėti Vokietijos kanclerei, turėtų aukoti savo kultūrinį homogeniškumą.
Nors dabar Vokietijos kanclerė ir pasisako prieš vienašališkus veiksmus, būtent jos vienašališkas sprendimas 2015 metais ir pastūmėjo Europą į situaciją, iš kurios nepavyksta išsikapanoti iki pat dabar, tvirtina jos kritikai. Užuot stiprinusios Europos vienybę, diskusijos dėl A. Merkel inicijuotos kvotų sistemos tik dar labiau papiktino tokias šalis kaip Vengrija, Austrija ir Italija.
Per Didžiojoje Britanijoje 2016 metais vykusį referendumą dėl narystės Europos Sąjungos „Brexit“ aktyvistai naudojo į Vokietiją vykstančių pabėgėlių nuotraukas kaip įrodymą, jog Europa eina šuniui ant uodegos.
Ir iš tikrųjų: A. Merkel pabėgėlių politika atstūmė ne tik Vokietijos partnerius Europoje, bet ir sąjungininkus šalies viduje. Vokietijai iš visų jėgų bandant pažaboti atvykėlių srautą, kanclerei, kuri ilgai galėjo džiaugtis pripažinimu ir pagarba, namuose tapo gana sudėtinga. Partija „Euroskeptiška alternatyva Vokietijai“, kuri prieš pabėgėlių krizę iš viso vos nedingo iš Vokietijos politikos scenos, grįžo su trenksmu ir stipria prieš pabėgėlius nukreipta retorika.
Daugumą stebėtojų labiausiai glumina faktas, jog A. Merkel reakcija į vis augantį nepasitenkinimą reaguoja ramiai ir nesiima jokių drastiškų veiksmų.
Pačiame eurokrizės įkarštyje A. Merkel davė suprasti, jog, vos tik situacija grįš į normalias vėžes, eurozonai bus būtina drąsesnė vizija, galiausiai atvesianti prie didesnės ilgalaikės politinės integracijos. Dauguma Europoje manė, kad toks postūmis yra būtinas tiek ilgalaikei euro gerovei, tiek pačiai Europos Sąjungai, bandančiai atsigauti po pačių įvairiausių krizių.
Taigi, kai už Europos vienybę pasisakantis Emmanuelis Macronas buvo išrinktas Prancūzijos prezidentu, atsirado vilties, kad A. Merkel valdoma Vokietija pagaliau ims keistis, prisiims didesnę riziką ir kiek atleis vadžias dėl pačios vieningos Europos Sąjungos.
Deja, A. Merkel laukė metus, kol galiausiai su E. Macronu ėmėsi Europos reformos. Tai, ką ji galų gale pasiūlė (o tai pripažįsta net ir ištikimiausi jos rėmėjai), tėra mažas žingsnelis, o ne drąsus šuolis, kurio visi taip tikėjosi. Tai tebuvo vangus pažadas eurozonos fiskalinį pajėgumą padidinti keliais milijardais eurų.
Ir tai viskas, kam buvo pasiryžusi A. Merkel, bijanti prarasti konservatorių paramos pagrindą.
Be to, sparčiai artėjant Europos rinkimams, galimybės imtis drąsių veiksmų, kurias atvėrė E. Macrono atėjimas, greitai mąžta.
Kalbant apie pabėgėlius, A. Merkel taip pat ypatingų pokyčių nepristatys. Vokietijos kanclerė puikiai supranta, kad daugiausia, ko ji gali tikėtis iš viršūnių susitikimo, yra partnerių Europa parama mažinant Vokietijai tenkančią naštą per nedidelius dvišalius susitarimus.
To gali pakakti Krikščionių socialinei sąjungai atlaikyti rinkimus. Net jei A. Merkel pavyks laimėti mūšį Briuselyje, karas dėl pabėgėlių reikalų politikos tuo tikrai nesibaigs.