„Kas nerūko ir negeria, tas sveikutėlis numirs“, – krizendamas Odesoje populiarų posakį cituoja M. Zaslavskis. Rytą jis pradėjo mažu degtinės stikleliu, tačiau rūkyti dėl pavojaus sveikatai metė prieš 30 metų. Jis palyginti lengvai gali užlipti ir nulipti 80 laiptelių, vedančių į penktame aukšte esantį jo butą Čeriomuškos rajone Odesoje. Tai iš tiesų įspūdinga, mat M. Zaslavskiui yra 93 metai.
Kai M. Zaslavskis pasakojo savo istoriją „Ynetnews“ žurnalistei, lauke spaudė nemenkas šaltukas – buvo 14 laipsnių šalčio. Vargingai atrodančių sovietmečio namų kiemus dengė plonas sniego sluoksnis. M. Zaslavskis mandagiai atsisako visų ištiestų rankų, norinčių padėti jam įlipti į automobilį, į kurį ne taip paprasta įsiropšti, ir įlipa savarankiškai. Prieš kurį laiką jis pakeitė stilių: naujasis įvaizdis suteikia jam žavesio ir patrauklumo. „Esu jaunas“, – juokiasi M. Zaslavskis ir ranka perbraukia į arklio uodegą surištus baltus plaukus. „Šiandien jauni vyrai augina ilgus plaukus“, – aiškina M. Zaslavskis. Nepaisant jaunatviško įvaizdžio, jis nėra jaunas, tačiau vyriškio protas tebebuvo šviesus ir aštrus, o jis pats neketina liūdėti ar nusiminti.
M. Zaslavskis gimė 1925-aisiais Odesoje. Jo motina Miriam, užaugusi itin religinguose namuose, buvo du kartus pakvietusi apipjaustytoją. Abu kartus jo tėvas Abraomas liepė apipjaustytojui grįžti ten, iš kur atėjo. Tėvas atsisakė apipjaustyti vyriausiąjį sūnų, mat po Pirmojo pasaulinio karo baisumų nebetikėjo religija. Tėvo užsispyrimas vėliau, per Antrąjį pasaulinį karą, išgelbėjo sūnui gyvybę.
„Kai naciai užėmė Odesą, man buvo 16 metų. Tėtį pašaukė į Raudonąją armiją, o mano mama su penkiais nedideliais vaikais negalėjo pabėgti į rytus. Spalio 16-ąją išvydau pirmąjį nacių kareivį“, – prisiminė Mishka.
Tuo metu Odesa garsėjo kaip svarbus judaizmo ir sionizmo centras. Šimtas tūkstančių miesto žydų spėjo pabėgti iki 1941-ųjų spalio 16-osios, kai Vokietijos kariuomenė ir jos sąjungininkai rumunai užėmė miestą. Maždaug 90 tūkstančių žydų tebebuvo mieste. Odesa buvo atskirta nuo Ukrainos, tuo metu priklausiusios Sovietų Sąjungai, ir paskelbta Padniestrės, teritorijos, kurią Adolfas Hitleris perdavė Rumunijai, sostine. Einsatzkommando ir vietos Ukrainos tarnybos per pirmąsias kelias okupacijos dienas nužudė daugiau nei 10 tūkstančių žydų.
„Spalio 19-ąją į mūsų namus atėjo kariškis ir liepė mums susiruošti per 20 minučių. Pamenu savo motinos bejėgiškumą. Kaip įmanoma su penkiais vaikais spėti išsiruošti per 20 minučių? Su mano jaunesniuoju broliu ir seserimis ir keliais krepšiais išėjome į lauką. Iš gretimų pastatų išvarė visus žydus, mus pernakt surinko drauge į mokyklą – buvo apie tris tūkstančius žmonių. Ryte mus iš ten išvarė ir, lydimus lojančių šunų ir žudikų smūgių, perkėlė į pagrindinį miesto kalėjimą“, – pasakojo M. Zaslavskis.
Kalėjimas – raudonų plytų pastatas, iškilęs cariniu laikotarpiu – tebestovi Odesos širdyje. Ekskursijos po miestą metu Miška mosteli į jį ir jų pražygiuotą kelią. „Buvo labai ilga žmonių vilkstinė, daugiausia moterys, vaikai ir pagyvenę žmonės. Buvo karšta. Šį vaizdą iš abiejų gatvės pusių stebėjo vietiniai. Buvo moterų, kurios verkė, bet taip pat buvo ir tokių žmonių, kurie grobė daiktus ir šaukė: „Nusipelnėte, to, žydai!”. Kalėjime 18 žmonių sugrūdo į vienam žmogui skirtą kamerą. Mums nedavė nei maisto, nei vandens. Pamenu, kaip moterys šaukė iš siaubo“, – prisimena Miška.
Daugybėje liudijimų pasakojama apie moteris ir mergaites, kurias iš kalėjimo kamerų išvilko ant stogo, kur jas žiauriai išprievartavo rumunų kariai.
Spalio 22-ąją rumunų vadavietė buvo susprogdinta – ko gero, dar prieš vokiečių ir rumunų okupaciją sovietai ten paliko miną. Per sprogimą žuvo 66 kariškiai ir karinis miesto vadovas. Atsakydamas į tai, Rumunijos lyderis maršalas Ionas Antonescu įsakė už kiekvieną žuvusį karininką nužudyti du šimtus komunistų, o už kiekvieną šauktinį – šimtą komunistų. O nacių sąjungininkų rumunų akyse komunistai buvo žydai. Tą pačią dieną buvo sušaudyta apie penkis tūkstančius žydų, dar tūkstančiai jų buvo pakarti pagrindinėse gatvėse ir palikti ten kelias savaites. Šie korimai įsirėžė kiekvieno išgyvenusiojo atmintyje, kurį sutiko „Ynetnews“ žurnalistų komanda, netgi tų, kurie tada dar buvo visai maži.
„Kai tik prisimenu, verkiu“
Korimai ir prievarta nenuslopino rumunų įniršio. „Kitą dieną, spalio 23-ąją, jie išvarė mus iš kalėjimo, ir kelis kilometrus mūsų vilkstinė turėjo judėti į amunicijos bunkerius“, – slogiais prisiminimais dalijasi Miška.
„Ėjome labai lėtai. Kaskart, kai sustodavome, pagyvenusius žmones imdavo mušti. Sunku net prisiminti. Kai tik prisimenu, verkiu“, – sako vyriškis, ir, akimirkai užmiršdamas savo tvirtą laikyseną, nusišluosto iš melsvai pilkų akių plūstančias ašaras.
„Ėjau ant pečių nešdamas savo penkiametį broliuką Aliką. Mama nešė vienerių Haną, dar dvi seserys, Java ir Ženia, ėjo kartu su teta. Tą akimirką, kai pasiekėme bunkerio tvoroje esančius vartus, pajutau, kad kažkas iš manęs pačiupo Aliką. Bandžiau jį išlaikyti, bet mane nustūmė ir ėmė mušti. Keli vyrai ir jaunuoliai drauge su sužeistais karo belaisviais buvo patalpinti tolimiausiame bunkeryje ir atskirti nuo moterų ir vaikų. Kareiviai budėjo aukštuose sargybos bokštuose. Rumunai sunkvežimiais atgabeno degalų bakų ir bunkerių išorę apliejo benzinu.
22 tūkstančiai žydų ir sužeistų karo belaisvių buvo suvaryti į didžiulius bunkerius, cariniu laikotarpiu pastatytus miesto pakraštyje. Kiek žinoma, visi buvo sudeginti gyvi. Išskyrus Mišką.
„Liepsnos apėmė stogą ir jame išdegino skylę. Ėmiau stumti žmones ir lipti viršun. Man sakė, kad negražu kalbėti, jog stūmiau kitus žmones ir prasiskyniau kelią pro juos, bet tokia yra realybė. Aš stūmiau, visi kiti taip pat stūmė. Dar keli vyrai ir jaunuoliai pajėgė išsivaduoti iš bunkerio ir ėmė kopti tvora. Ugnis riaumojo tiesiog neįtikėtinai. Buvo siaubinga. Aš peršokau per tvorą. Kariai sargybos bokštuose ėmė šaudyti į kiekvieną pabėgusįjį. Manęs kulkos nekliudė. Įšokau į kukurūzų lauką ir šliaužiau. Negalėjau daryti nieko kito, tik galvoti apie tai, kas nutiko. Ką padarė mano vienerių sesuo, kad nusipelnė tokios mirties?“, – kalbėjo M. Zaslavskis.
Iki 1941-ųjų lapkričio 3-osios likę 40 tūkstančių Odesos žydų buvo suvaryti į Slobodkos getą. Kurį laiką klaidžiojęs aplink, Miška taip pat ten atsidūrė. Vėliau žydams iš geto buvo liepta laidoti sudegusiųjų kūnus.
Miška pabėgo iš geto ir ilgą laiką naudojosi suklastotais dokumentais, kad išgyventų ir galėtų dirbti miesto elektrinėje.
„Kaskart, kai kas nors įtardavo, kad aš esu žydas, parodydavau natūralią tapatybės kortelę, mano tėvo dėka likusią mano kūne. Štai taip man ir pavyko išgyventi“, – sako M. Zaslavskis, turėdamas omenyje faktą, kad jis nebuvo apipjaustytas.
Vėliau, kai kažkas apie jį pranešė, Miška buvo suimtas ir priverstas prisipažinti apie savo tikrąją tapatybę. Jis atsidūrė kalėjime.
M. Zaslavskis pabėgo padedamas ukrainietės moters, kuri atnešdavo jam maisto, kai Miška turėdavo eiti valyti gatvių už kalėjimo ribų. Moteris, kurią jis praminė teta Mora, slėpė M. Zaslavskį savo namuose.
1944-ųjų balandžio 10-ąją, kai Miškai buvo aštuoniolika su puse, Raudonoji armija išlaisvino Odesą. Miška nedelsdamas nutarė eiti į kariuomenę. „Galėjau likti Odesoje, tačiau norėjau atkeršyti už savo artimųjų mirtį. Mums davė naujas uniformas, buvome apmokyti“, – aiškina M. Zaslavskis.
Prieš pat išeinant į frontą M. Zaslavskį susirado jo tėvas: jis iš mūšių grįžo į savo šeimos namus ir rado ten gyvenančius svetimus žmones. „Tėtis mane surado. Mes apsikabinome, ir aš jam viską papasakojau. Mudu drauge surūkėme cigaretę: aš jau buvau vyras, nebe berniukas. Mes kartu verkėme. Ir viskas. Turėjome judėti pirmyn“, – prisiminė Miška.
Jo tėtis liko gyventi Odesoje su teta, o Miška išėjo į frontą. Jis pasiekė Berlyną. Du kartus jį sužeidė kulkos: vieną kartą – dešinę koją, kitą kartą – kairiąją.
„O dar sako, kad žydai nesikovė“, – pasiskundžia M. Zaslavskis ir iš spintos traukia nuo medalių apsunkusį švarką. „Raudonoji armija ne visada su žydais elgėsi gerai ir vadino juos išdavikais“, – sako jis.
Sugrįžęs namo, Miška vedė Irą. Jo žmona mirė prieš 28 metus. Visą likusį savo gyvenimą M. Zaslavskis praleido Odesoje – dirbo elektriku ir rūpinosi šeima.
Nėra duomenų, kad per žudynes Odesoje buvo daugiau išgyvenusiųjų – tai pavyko tik Miškai. Detalius masinių žudynių dokumentus galima rasti oficialiuose Rumunijos archyvuose. Sovietmečiu bunkerių vietoje iškilo gyvenamasis rajonas. Vienintelis atminimo neišpasakyto žiaurumo aukoms ženklas – nedidelis paminklas su bendra informacija apie tai, kad naciai nužudė sovietų piliečius.
„Gėda. Geriau jau nieko apie tai nekalbėčiau. Mes ginčijomės su valdžia. Reikalavome patraukti pastatą ir elektros stulpą. Galiausiai teritorija buvo sukasta ir atrasta masinė kapavietė“, – pasakoja M. Zaslavskis, rodydamas į aikštę aplink naująjį paminklą. „Visas rajonas pastatytas ant kaulų. Galų gale mes surinkome pinigų ir pastatėme čia paminklą“, – aiškina jis.
Tie „mes“, apie kuriuos kalba Miška, yra Odesos Holokaustą išgyvenusiųjų organizacija, kurią 1990-aisiais įkūrė 2500 Holokaustą išgyvenusiųjų ir dar 170 ne žydų kilmės asmenų, už savo pastangas Holokausto metu gelbstint žydus pripažintų Pasaulio tautų teisuoliais. Šiandien mieste tebegyvena 340 Holokaustą patyrusių ir išgyvenusių žmonių. Daugumai jų pavyko išgyventi slapstantis. Mieste taip pat gyvena aštuoni ne žydų kilmės Pasaulio tautų teisuoliai.
Išgyvenusieji ir žydų gelbėtojai drauge įkūrė ne itin žinomą muziejų, kuriame pasakojama Holokausto Odesoje istorija. Muziejuje taip pat yra sudegusių bunkerių modelis.
„Valdžia mums skyrė labai apleistą pastatą. Man buvo jau 80 metų, bet aš pats grioviau sienas ir drauge su savo bičiuliais stačiau muziejų – juk esu elektrikas. Daugiau nei dešimtmetį buvau valdymo komandos narys. Mes visi aukojome pinigus, kad galėtume atidaryti muziejų ir jame būtų galima lankytis nemokamai. Daugumos išgyvenusiųjų finansinė padėtis sunki, ypač turint omenyje dabartinę krizę Ukrainoje. Bet mes parduotume savo drabužius, kad tik muziejus galėtų ir toliau veikti. Neseniai aš atsistatydinau ir perdaviau estafetę jaunesniems išgyvenusiems“, – pasakoja M. Zaslavskis.
„Kasmet sausio 27-ąją – Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną – parke, į kurį žydai buvo surenkami prieš išsiunčiant juos į mirties eitynes, mes organizuojame ceremoniją. Nuo to laiko, kai Jungtinės Tautos paskelbė šią dieną, pastaraisiais metais ceremonijoje galiausiai ėmė dalyvauti ir Odesos savivaldybė. Mes neleisime to užmiršti. Todėl dar esame gyvi“, – sakė Miška.