Specialiosios grupės funkcijos buvo tarsi budelių: jie buvo neteisminių nuosprendžių sušaudyti, kuriuos priimdavo įvairios Stalino režimo instancijos, vykdytojai. 1940 metų pavasarį V. Blochinui ir jo budeliams kartu su tais vietiniais „specialistais“ teko imtis ypatingos užduoties – išžudyti daugiau nei 20 tūkst. Lenkijos pareigūnų ir civilių, 1939 metais patekusių į sovietų nelaisvę, Sovietų Sąjungai su nacistine Vokietija pasidalijus Lenkijos teritoriją.
Žudynės vyko keliose vietose – daugiausia mirčių regėjo Katynės miškas prie Smolensko, lenkai šaudyti ir Kalinino kalėjimuose (tuometinėje Tverėje) bei Charkove.
Katynės žudynių aukas laidojo ten pat, kur ir nužudė, o štai iš tuometinės Tverės ir Charkovo palaikus veždavo laidoti kiek toliau – atitinkamai į Mednoje gyvenvietę ir Piatychatkų miestą.
Į istoriją, pirmiausia Lenkijos ir Europos, ši tragedija pateko „Katynės nusikaltimo“ pavadinimu. Gali būti, kad tai buvo vienas šiurpiausių ir baisiausių nusikaltimų, įvykdytų VČK, OGPU, NKVD, MGB ir KGB.
Katynės nusikaltimas, viena vertus, įvardijamas kaip vienas iš kruopščiausiai ištirtų, tačiau, antra vertus, ir po šiai dienai yra labai nemažai tikinčiųjų senąja sovietine įvykių versija. Jeigu tikėtume būtent ja, kaltė dėl lenkų sušaudymo verčiama okupacinėms Adolfo Hitlerio pajėgoms. Tuo tikslu pakoreguota ir šaudynių data – ji buvo pavėlinta. Baudžiamoji byla dėl Lenkijos piliečių žudynių nutraukta 2004 metais, o toks sprendimas argumentuotas tuo, jog kaltųjų nebėra gyvų.
Kalbant apie pačius kaltuosius, jų pavardės – nuo eilinių vykdytojų iki aukščiausių Sovietų Sąjungos ir NKVD vadovybės pareigūnų – gerai žinomos.
Praktiškai visas su Katynės nusikaltimu susijusių asmenų sąrašas siejamas su slaptu įsaku Nr.
001365, pasirašytu 1940 metų spalio 26 dieną. Jame kalbama apie tai, kad didelė grupė NKVD darbuotojų buvo apdovanoti už sėkmingai įvykdytą mįslingą itin svarbią užduotį.
Kaip rašoma knygoje, skirtoje būtent tiems, kurių pavardės ir minimos šiame įsake, „Apdovanotieji, šaudę 1940-aisiais metais“, kurią išleido Lenkijos ir Rusijos dialogo ir sutarimo centras, labai lengva suvesti galus, jog ta mįslinga itin svarbi užduotis, už kurią suteikta malonių, buvo ne kas kita, o lenkų belaisvių sušaudymas Smolensko, Kalinino ir Charkovo srityse.
Knygos autorius – istorikas iš Rusijos ir bendruomenės „Memorial“ mokslo ir informacinės tarybos pirmininko pavaduotojas Nikita Petrovas, jis apie atliktą tyrimą sutiko papasakoti „Radio Svoboda“. Istorijos specialistą kalbino Jaroslavas Šimovas.
– Jūs išsamiai susipažinote su NKVD darbuotojų biografijomis, žmonių, kurie dalyvavo sušaudant Lenkijos pareigūnus Smolensko, Tverės (tada Kalinino) ir Charkovo srityse. Svarbiausiu įrodymu, leidžiančiu garsiai kalbėti apie šių žmonių dalyvavimą minėtame nusikaltime, jūs įvardijate tą slaptą 1940 metų spalio 26 dieną paskelbtą įsaką. Savaime suprantama, jokie nurodymai šaudyti lenkus tame dokumente neminimi. Kodėl esate toks tikras, jog tų apdovanotųjų pavardės – praktiškai Katynės budelių sąrašas?
– Čia viskas labai paprasta. Pirmiausia, dar prieš man imantis šio reikalo, niekas to sąrašo neanalizavo tuo požiūriu, kokie žmonės minimi, kokias pareigas jie užėmė. Įsako preambulėje tiesiai šviesai sakoma „už įvykdytą specialią užduotį“, o tie žmonės – Smolensko, Kalinino ir Charkovo sričių NKVD darbuotojai.
Puikiai žinome, kad žmonės šaudyti būtent ten. Bent tai buvo tik prielaida, nors ir akivaizdi. Tikrąją šio įsako prigimtį atskleidė per apklausą buvęs NKVD valdybos Kalinino srityje viršininkas Tokariovas, jis 1991 metais filmavimo grupei, atėjusiai į prokuratūrą su konkrečiais klausimais, pasakė štai ką: apdovanojo visus, kurie žudė, o manęs ne, manęs tame sąraše nerasite.
Prokuratūrai tada tai buvo naujiena, jie iš viso nenutuokė, kad toks sąrašas egzistuoja. Tokariovas jiems ir pasakė: paieškokite archyvuose, rasite, buvo toks sąrašas, visus apdovanojo. Ir papasakojo apie to sąrašo sudarymo mechanizmą, apie tai, kad tiesiogiai Vasilijus Blochinas, komendantas, vykęs į Kalininą šaudyti, tuo ir užsiėmė.
Kobulovas (Bogdanas Kobulovas – vienas iš artimiausių NKVD vadovo Lavrentijaus Berijos aplinkos žmonių) buvo griežtai prieš, kad į sąrašą būtų įtrauktas pats Tokariovas, nes jis tiesiogiai dalyvauti nepanoro. Tiksliau sakant, argumentavo, esą jam tai nauja, jis šioje srityje silpnokas, bijo nepateisinti lūkesčių ir taip toliau.
Trumpiau tariant, Tokariovas tyrėjams pasakė labai svarbų dalyką, o tyrėjai vėliau archyve rado ir patį įsaką. Jau nekalbant apie tai, kas teigiama tame įsake ir kokie žmonės ten minimi, galiu atskleisti ir dar vieną dalyką.
Esu matęs gana daug tų laikų NKVD pareigūnų apdovanojimų įsakų ir raštų. Taigi, įsakai su dviem nuliais – slapti įsakai, šie dažniausiai būdavo siejami su darbuotojais, kurie pasižymėdavo darbais užsienyje. Jų pavardžių buvo nevalia minėti, todėl tokie įsakai buvo itin slapti.
Kalėjimų sistemos darbuotojai, komendatūrų personalas, vairuotojai – visi, kurie yra sąraše, apie kurį kalbame, apdovanoti už Katynę, kitais atvejais apdovanojimų įsakai nebūdavo slapti. Įprastai apdovanodavo ginklais, ČK garbės nario ženkliukais ir panašiais įvertinimais. O čia – tik pinigais. Kitaip tariant, nedavė nieko, kas vėliau galėjo tapti įrodymu, ką būtų buvę galima įsisegti prie krūtinės.
Šis įsakas buvo toks slaptas, precedento neturintis atvejis, kad daugiau nieko panašaus mūsų šalies istorijoje nebuvo.
– Kokią sumą davė įsake minimiems asmenims?
– Sumos svyravo nuo mėnesio atlyginimo dydžio priedo iki 800 rublių.
– Ar, dirbdami su tiek daug NKVD darbuotojų biografijų, kaip čia jums pasakius, susidūrėte su kokiomis nors išpažintimis, ar ten būta kokių nors itin asmeniškų jų įžvalgų, įspūdžių, abejonių? Ar jie šventai tikėjo, kad tai, ką daro, yra absoliučiai teisinga; jeigu partija pasakė – reikia, ir mes tiesiog padarėme tai, ką turėjome padaryti?
– Kiekvieno reakcija buvo labai individuali. Buvo žmonių, kurie nė trupučio nesigailėjo, tokių, kuriems tai buvo viso labo amatas, tokie kaip Blochinas. Tik tyrimo pradžios nesulaukė, neišgyveno.
Bendra taisyklė: visi komendantai, specialių grupių darbuotojai, dalyvavę šiame nusikaltime visose trijose srityse, perestrojkos taip ir nesulaukė.
Smulkūs budeliai, prižiūrėtojai – tie, kuriems tai buvo nauja – išgyveno traumuojančią patirtį. Yra ir savižudybės atvejų. Štai, pavyzdžiui, vienas iš NKVD darbuotojų Smolensko srityje, apie tai rašau ir savo knygoje. Dalis prasigėrė. Vienas girtas savo sūnui netgi gyrėsi, kad, štai, daug lenkų išžudžiau.
– Koks buvo mirties nuosprendžio pasmerktiems lenkų belaisviams skyrimo mechanizmas, kaip viršuje buvo priimamas pats sprendimas?
– Klausimas, ką daryti su belaisviais Lenkijos pareigūnais, buvo sprendžiamas nuo 1939 metų pabaigos. Buvo minčių, pavyzdžiui, dalies jų likimą spręsti NKVD Specialiojoje taryboje, kitaip tariant, skirti jiems bausmę lageriuose. Konkrečiai buvo kalbama apie Ostaškovskio lagerio kalinius (tai viena iš vietų, kur buvo laikomi belaisviai iš Lenkijos), nes ten sėdėjo policijos, žandarmerijos, pareigūnai, tie, kurie tradiciškai buvo laikomi priešais.
Dėl paprastų pareigūnų, kurie sėdėjo Kozelske arba Starobelske, netgi buvo svarstoma galimybė dalį jų paleisti į laisvę. Galų gale, kai buvo apsvarstyti visi siūlymai, Berija Stalinui įteikė galimą sprendimo variantą, tačiau pastarajam kažkas neįtiko.
Aš Berijos perduoto siūlymo savo akimis nemačiau, tačiau, mano nuomone, netgi buvo realiai svarstomas variantas išžudyti dar daugiau žmonių, nei nurodoma versijoje, kurią visi žinome.
Galų gale 1940 metų kovo 5 dieną buvo parengtas sprendimas, patikslintas jo variantas, kuriame kalbama apie praktiškai 25 tūkst. lenkų, iš kurių – 15 tūkst. pareigūnų, o likusieji – civiliai, išžudymą. Jie jau buvo sulaikyti arba planuojama sulaikyti vakarinėse srityse (Ukrainos ir Baltarusijos, užimtose Sovietų Sąjungos 1939 metų rugsėjį). Vadinti klasiniais priešais, nesutinkančiais su sovietine valdžia, išsiskyrusiais „netinkama klasine“ kilme arba turinčiais įtartinų socialinių ryšių.
Atranka vyko tiesiog vietose – karo belaisvių lageriuose ir vakarinių Baltarusijos ir Ukrainos sričių NKVD skyriuose, o sprendimą vienu žingsniu politinis biuras priėmė 1940 metų balandžio 5 dieną.
Šis sprendimas gerai žinomas ir skelbiamas, ten jau konkrečiai kalbėta apie troikos sudarymą ir savotišką kvotą – beveik 25 tūkst. Iš tikrųjų sušaudė kiek mažiau – 22 tūkst. Šiuo atveju skirtumas susidarė ne kalbant apie pareigūnus, o apie civilius, kurių sulaikyta mažiau. NKVD tik balandį sulaikė dalį civilių, kurie vėliau buvo Maskvoje įkurtos troikos sprendimu sušaudyti.
Asmeninės pareigūnų, kurie buvo kalinami tuose trijuose lageriuose, bylos buvo siunčiamos į Maskvą, kur buvo priimami sprendimai, toliau troikos sprendimų protokolai buvo skirstomi po NKVD sričių valdybas. Ten jau būdavo šaudoma pagal tą pačią schemą, pagal kurią žudė 1937 metais.
Tiesą sakant, vieta, kur buvo palaidoti sušaudyti lenkų pareigūnai, sutampa su 1937–1938 metų teroro aukų kapaviete. Ir Katynės miške yra mūsų piliečių kapų, žmonių, kurie mirė Didžiojo teroro metais. Mednoje yra kapaviečių asmenų, kurie buvo sušaudyti 1937–1938 metais, ir Piatychatkuose netoliese Charkovo tas pats. Lenkus laidojo greta masinių Didžiojo teroro laikų aukų kapaviečių.
– Tai labai simboliška, nes, kiek man suprantama, susiję ne tik geografiškai, bet ir, jeigu tikėtume jūsų versija, ir politine prasme. Juk lenkus žudė remdamiesi tokia pačia logika, kaip ir Didžiojo teroro aukas – kaip socialinius ir klasinius priešus?
– Absoliučiai. Lenkų pareigūnų ir civilių sudorojimo byloje susitiko du pagrindiniai 1937–1938 metų teroro motyvai. Tai pirmiausia klasinis ir socialinis, noras naikinti savo socialine kilme nepalankius žmones, nenorinčius įsitraukti į socializmą, prisidėti prie tos tariamos šviesios ateities. Antrasis motyvas – nacionalinis motyvas. Juk NKVD 1937–1938 metų operacijos – persekiojimas tų, kurie tikrai ar galimai susiję su užsieniu.
Masinės 1940 metų žudynės buvo pasufleruotos ir paskatintos dar ir to, kad Stalinui Lenkija 1940 metų kovą neegzistavo ir neturėjo egzistuoti ateityje. Lenkijos, kaip valstybės, tiesiog nėra. Ir tie žmonės jam buvo absoliučiai nereikalingi, jie buvo kliuvinys, nereikalingas daiktas, trukdis. Aišku, po 1940 metų birželio, juk jūs žinote, kas nutiko (Prancūzija prirėmė prie sienos nacistinę Vokietiją, taip drastiškai pakeitė karinę ir politinę situaciją Europoje), Stalinas dėl to pasigailėjo, tačiau niekada niekam apie tai garsiai nekalbėjo.
– Jeigu grįžtume prie to Stalino nurodymo vykdymo mechanizmo, pirmiausia, kas priklausė tai vadinamajai troikai, apie kurią čia užsiminėte? Antras dalykas: ar iš esmės buvo kažkas (praeities, kilmės, auklėjimo dalykų), kas lėmė, kad tie žmonės vieną dieną tapo budeliais, ar paveikslas tiesiog pernelyg margas ir jokių bendrų vardiklių nėra?
– Viena vertus, paveikslas, savaime suprantama, itin margas. Jeigu kalbėtume apie tos troikos narius, čia viskas labai paprasta ir aišku – tai artimiausi Berijos žmonės. Iš pradžių troikai turėjo priklausyti ir pats Berija, tačiau galutiniame politinio biuro sprendime jo pavardės nėra, vietoje jo atsidūrė Merkulovas (Vsevolodas Merkulovas – dar vienas Berijos bendražygis, kaip ir Bogdanas Kobulovas, sušaudytas 1953 metais kartu su „viršininku“), taip pat, žinoma, Kobulovas ir Baštakovas, pirmojo NKVD specialiojo skyriaus viršininkas.
Pirmasis specialusis skyrius ruošė visus popierius, ir jo atstovas tiesiog privalėjo dalyvauti priimant tokius neteisminius sprendimus ir svarstant jų vykdymą.
Kalbant apie nurodymų vykdymą vietoje, publika labai marga, štai, pavyzdžiui, Smolensko žudikai – tie, kurie dirbo komendatūroje arba buvo kalėjimų prižiūrėtojai, arba vairuotojai. Juos vienija vienas dalykas: dauguma tų jaunų, dar nė trisdešimties neturinčių, vyrų iš pradžių neturėjo darbo, tada – darbas Smolensko „Gormebeltrans“, 1929 metais perėjo dirbti OGPU atstovybėje Smolensko srityje, kur įsitaisė komendantais, apsaugininkais.
Toks, drįsčiau teigti, paprastas darbas. Tokia štai ta bendra schema – žmonės labai paprasti, neturintys ypatingo išsilavinimo. Nors kai kuriems pavyko ir neprastą karjerą padaryti.
– Kurio NKVD darbuotojo biografija, su kuria teko susidurti rašant knygą, jums įsiminė labiausiai?
– Greičiausiai tai buvo komendantas Kuprijus iš Charkovo NKVD valdybos. Ji – kaip tikrų tikriausias romanas. 1943 metais vos neatsidūrė kalėjime, o žymiai vėliau buvo pripažintas atsakingu už materialinių gėrybių grobstymą iš kažkokios bazės, kuriai vadovavo 1959 metais.
Didžiausią susidomėjimą, savaime suprantama, kėlė tie, kurie profesionaliai užsiėmė nuosprendžių vykdymu. Kitaip tariant, tie patys Blochino specialiųjų grupių ir komendatūrų darbuotojai. Naktinio gyvenimo, jeigu galima taip pasakyti, žmonės. Sklando labai daug istorijų, kad ir iš Maskvos krematoriumų, kai kurios jų ne tik slogios, bet ir dvelkia tokia savotiška kapinių romantika.
– Taip, be jokių abejonių. Kai skaičiau jūsų knygą, man labiausiai įsiminė buvęs pulkininkas Piotras Nesterenka.
– Ilgametis Donsko krematoriumo Maskvoje direktorius. Kilęs iš dvarininkų šeimos, Pilietinio karo metais kovojo už baltuosius, tada emigravo, gyveno Paryžiuje, ten ir tapo tamsaus ir liūdno, tačiau tais laikais technologiniu požiūriu itin progresyvaus dalyko – kremavimo – specialistu. XX amžiaus trečiąjį dešimtmetį jį užverbavo OGPU. Kurį laiką jiems padirbęs, grįžo į tėvynę. Ten paskirtas Dono krematoriumo viršininku, kremuodavo tiek NKVD sušaudytus žmones, tiek ir pačios institucijos darbuotojus, kurie vėliau patys pateko po represijų ratais.
Tarp jų buvo ir žmonių, su kuriais Nesterenka bičiuliavosi. O štai 1941 metų vasarą, vos tik prasidėjus karui, atėjo ir jo paties eilė, pasmerkė myriop ir sušaudė. Tiesa, ne Maskvoje, o Saratove.
– Jeigu kalbėtume apie Katynės nusikaltimo tyrimą, kuris pradėtas dar valdžioje esant Gorbačiovui, kai Sovietų Sąjunga galiausiai pripažino savo kaltę, ir baigtas jau žlugus Sovietų Sąjungai, kaip būtų galima vertinti jo išvadas? Su kuo susijęs dabartinis Rusijos valdžios nenoras visiškai išslaptinti archyvinės medžiagos apie Katynę? Atrodo, kad praėjo jau tiek metų, tų, kurie dalyvavo, ir tarp gyvųjų nebėra.
– Žinote, anksčiau mums su kolegomis, su kuriais kartu užsiėmiau šita Katynės tema, buvo susidaręs įspūdis, kad tyrimas vis dar vyksta ir bus baigtas tik tada, kai mirs paskutinis vykdytojas.
Paskutinis eilinis Katynės nusikaltimo vykdytojas, kuris buvo apdovanotas tuo 1940 metų spalio įsaku, pavarde Barinovas, mirė 1996 metais. Tada, aišku, buvo galima viską atskleisti, bet jau veikė kita sistema, kita inercija.
Šiandien Kremlius, viena vertus, oficialiai besąlygiškai pripažino Sovietų Sąjungos, Stalino, NKVD organų kaltę dėl Katynės nusikaltimo, tačiau, kita vertus, jis ir toliau visomis įmanomomis priemonėmis kovoja su dabartine Lenkijos valdžia. Čia ir reikia ieškoti to užsispyrimo neduoti medžiagos Katynės bylai priežasčių.
Nuolat sklando ir kurpiami kažkokie gandai, esą lenkai reikalauja tai pinigų kompensacijoms, tai dar kažko. Jei ir norėtų tų kompensacijų, jau seniausiai būtų oficialiai pareikalavę, tam jiems visai nereikia likusių bylos tomų, nes patys turi pakankamai medžiagos, įrodančios sovietų kaltę.
Tik tie daugiau nei šimtas tonų, kurie kopijų pavidalu buvo perduoti po 2010 metų Smolensko tragedijos, nebepildomi. Liko 35 tomai, kurių rusai nė neketina išslaptinti arba, kaip yra sakęs prokuroras Fridinskis, neturi tam galimybių.
Štai ir visos trukdančios biurokratinės formulės. Viena vertus, jos – iš paprasčiausio užsispyrimo, o kita vertus – tai paprastų paprasčiausios politinės manipuliacijos. Elgsitės gerai? Tada leidžiama lenkams suprasti – gal dar ką nors Katynės klausimu ir duosim. Čia jau, mano giliu įsitikinimu, visai kitas politinis metodas, bet jis, didžiam mūsų visų apmaudui, plačiai naudojamas.