Kai Bastiano Obermayerio ekrane pirmą kartą sublyksėjo užšifruota žinutė, tiriamosios žurnalistikos profesionalas iš Vokietijos net nenutuokė, kad netrukus gaus protu sunkiai suvokiamą kiekį konfidencialios informacijos – tiek, kiek nematė visas pasaulis.
„Sveiki. Aš Johnas Doe. Domina informacija?“ – paklausė šaltinis.
Savaime suprantama – informacija žurnalistą sudomino. Pasitelkęs šifruotas žinutes, demaskuotojas tęsė: „Yra keletas sąlygų. Mano gyvybė pavojuje. Mes bendrausime tik koduotomis žinutėmis. Gyvai niekada nesusitiksime“.
B. Obermayeris tada to nežinojo, bet tokia slapta strategija buvo pagrįsta. Anoniminis šaltinis ruošėsi paviešinti daug kompromituojančios informacijos apie galingiausius ir įtakingiausius pasaulio vyrus. Suerzinti asmeniškai Vladimirą Putiną, Basharą al Assadą ar Saudo Arabijos karalių būtų nemenkas iššūkis, tačiau šiuo atveju skandalo mastas žymiai didesnis – paviešinti duomenys atskleidžia jų šeimų turtėjimo schemas.
Svarbu pabrėžti, kad dešimčių milijonų dolerių perkėlimas į ofšorines bankų sąskaitas, prie kurių negali prieiti tarptautinės teisėsaugos agentūros ar mokesčių rinkėjai, iš esmės nėra neteisėtas veiksmas – nepaisant to, toks elgesys leidžia daryti išvadą, kad šių sąskaitų savininkai nenorėtų, kad jų finansinės ataskaitos būtų skelbiamos viso pasaulio laikraščiuose.
Būtent taip ir nutiko, kai kažkam iš vieno įtakingiausių ofšorinės bankininkystės veikėjo pavyko gauti dešimtmečius kauptų slaptų finansinių įrašų.
„Mossac Fonseca“ – teisės paslaugas teikianti Panamos bendrovė, konsultavusi tūkstančius klientų (pradedant Kinijos prezidento žentu ir baigiant Jungtinės Karalystės ministro pirmininko Davido Camerono tėvu).
Dauguma tokių asmenų, siekiančių sutaupyti, iš esmės tarsi ir neturi, ko slėpti, tačiau nemažai pasaulio mokesčių ir kovos su finansiniais nusikaltimais agentūrų jau dabar reikalauja prieigos prie jų finansinių bylų.
Kodėl Afrikos valstybių diktatorių šeimos turi tiek daug pinigų ir kodėl nenori, kad kas nors apie tai sužinotų? Kodėl amerikiečių bendrovės nori gautą pelną laikyti slaptose sąskaitose? Kokia tikimybė, kad tiek daug artimiausių V. Putino draugų didžiulius turtus susikrovė nesinaudodami korupcija iš Kremliaus?
Bent dalį atsakymų galima gauti atlikus analizę duomenų, kurie ir buvo pasiūlyti B. Obermayeriui. „Kodėl jūs tai darote?“ – informatoriaus prieš daugiau nei metus paklausė „Süddeutsche Zeitung“ reporteris.
„Noriu, kad tie nusikaltimai iškiltų į viešumą“, – toks buvo atsakymas.
B. Obermayeris pasitikslino, apie kokį kiekį informacijos kalbama.
„Daugiau nei esate matęs gyvenime“, – pažadėjo informatorius. Tiesą sakant, nutekintos informacijos kiekis tikrai gniaužia kvapą – tai ir 4,78 mln. elektroninių laiškų, 3 mln. bylų ir 2,1 mln. PDF dokumentų.
Tai net kelis kartus daugiau nei „WikiLeaks“ diplomatiniai susirašinėjimai, „Pentagon Papers“ ir Snowdeno dokumentai kartu sudėjus. „Panama Papers“ pateikia įdomios informacijos apie 12 dabartinių valstybių vadovų ir daugiau nei 60 asmenų, artimų šalių vadovams ir kitiems įtakingiems pareigūnams.
Kai kurie iš šių asmenų neįtariami jokiais nusikaltimais, tačiau yra ir tokių, kurie kaltinami savo kišenes pildęsi valstybių žmonių sąskaita.
Tiesa ta, kad pirmadienį daliai pasaulio įtakingiausiųjų teko atsakinėti į daug nepatogių klausimų. Nors spaudžiama Rusijos žiniasklaida ir bando skandalą nuleisti juokais ir atvirai tyčiojasi iš kaltinimų, kad šalies aplinka nuslėpė per 2 mlrd. dolerių, demokratinių valstybių lyderiams gresia nemenkos bėdos.
Tūkstančiai įsiutusių Islandijos piliečių užplūdo Reikjaviko gatves, reikalaudami ministro pirmininko atsistatydino. Paaiškėjo, kad 2007 metais jis investavo į slaptą ofšorinę bendrovę – prieš pat pasaulinę finansų krizę, parklupdžiusią Islandiją ant kelių.
Sigmunduras Davidas Gunnlaugssonas niekada viešai savo slaptų turtų nedeklaravo – vėliau pusę savo ofšorinės bendrovės pardavė. Bėda ta, kad milijonų vertės turtą jis vos už 1 dolerį pardavė savo žmonai.
S. D.Gunnlaugssonas, kuris, paklaustas apie investicijas, tiesiog paliko televizijos studiją, kur buvo filmuojamas interviu, greičiausiai bus priverstas atlaikyti nemenką išbandymą – jam gresia parlamento balsavimas dėl nepasitikėjimo. Pats politikas primygtinai neigia pažeidęs įstatymus ir atsisako atsistatydinti.
Ukrainoje opozicija inicijuoja kampaniją, kurios tikslas – apkalta Ukrainos prezidentui Petro Porošenkai. Paskelbus slaptų duomenų, paaiškėjo, kad jis įsteigė slaptą ofšorinę bendrovę Mergelių salose, kuri padėjo apsaugoti jo turtą, kai į šalį pradėjo riedėti Rusijos tankai.
Kai „Süddeutsche Zeitung“ pagaliau suvokė šios informacinės bombos mastą, jie kreipėsi pagalbos į Tarptautinį tiriamosios žurnalistikos konsorciumą, veikiantį Vašingtone. Priimtas sprendimas 11,5 mln. dokumentų pasidalinti su žurnalistais iš 109 žiniasklaidos priemonių 76 valstybėse – pradedant BBC ir baigiant „Miami Herald“.
Suvieniję jėgas, žurnalistai detaliai išanalizavo gautą informaciją ir surinko nemažai įdomių faktų apie įtakingų valdžios veikėjų turtus – pradedant Argentina ir baigiant Zambija. Nė vienas iš jų nežinojo informacijos šaltinio.
Net ir B. Obermayeris nežino, kas tas asmuo, atskleidęs tiek svarbios informacijos.
„Nežinau pavardės asmens, nežinau, kas jis. Nepaisant to, galiu pasakyti, kad jį pažįstu. Buvo laikotarpis, kai su juo bendravau daugiau nei su savo žmona“, – „Wired“ sakė žurnalistas.
Likus kelioms savaitėms iki tos akimirkos, kai imtos viešinti susijusių asmenų pavardės, B. Obermayeris sunaikino savo telefoną ir nešiojamojo kompiuterio kietąjį diską.
Atskleidė, kad bendravimas su informatoriumi prasidėdavo slaptu klausimu „Ar saulėta?“.
Tikėtas atsakymas – „Kyla mėnulis“.
Prancūzijos prezidentas Francois Hollande'as viešai pasidžiaugė informacijos paviešinimu, pritarimą išreiškė ir Jungtinės Karalystės valdžia.
Mažai tikėtina, kad informatorius artimiausi metu bus įtrauktas į Interpolo ieškomiausių sąrašą, tačiau niekam nekyla klausimų, kas šiuo metu yra didžiausias viešai pažemintų diktatorių, politikų ir jiems prijaučiančių priešas.