Laidodama savo trečiąjį sutuoktinį – turtingą nekilnojamojo turto agentą, mirusį vos po 12 dienų nuo jų vestuvių Niukaslyje 1957 metų vasarą, M. E. Wilson su humoru užsiminė, kad laidotuvių biuras turėtų suteikti jai pastovios klientės nuolaidą.
Jos humoras nepasirodė įtartinas netgi tuomet, kai vos po kelių mėnesių ji jau tekėjo už ketvirto vyro Ernesto. Vestuvių registratūroje buvo palikta šiek tiek sumuštinių ir saldumynų, ir kai vienas bičiulis pasiteiravo, ką daryti su šiomis vaišėmis, Mary jau turėjo parengusi atsakymą.
„Palikite jas Ernesto laidotuvėms. Jos tebebus pakankamai šviežios“, - šyptelėjo ji.
Jos naujasis vyras nusijuokė kartu su ja, bet po dviejų savaičių jis tai pat jau buvo miręs – nunuodytas žiurkių nuodais. Tačiau dar prieš tai jo žmonelė pasistengė, kad ji paveldėtų jo vilą ir apvalią gyvybės draudimo sumelę.
Galbūt ji vėl būtų praslydusi, jeigu jos linksmas požiūris į našlystę nebūtų sukėlęs įtarimų vietos policijai. 1958 metais, kai dviejų jos ekshumuotų sutuoktinių palaikuose buvo aptikti didžiuliai nuodų kiekiai, 64 metų M. E. Wilson buvo pripažinta kalta dėl jų nužudymo. Ji išvengė mirties bausmės tik dėl savo amžiaus.
M. E. Wilson mirė 1963 metais, penkerius paskutinius savo gyvenimo metus praleidusi Holovėjaus moterų kalėjime – Šiaurės Londono laisvės atėmimo įstaigoje, kuri daugiau kaip 150 metų buvo tapusi garsiausių Didžiosios Britanijos žudikių namais.
Neseniai Didžiosios Britanijos iždo kancleris George`as Osborne`as paskelbė, kad pagal 1,3 mlrd. svarų vertės kalėjimų reformų paketą Holovėjus bus uždarytas, o jam priklausę pastatai bus parduoti.
Mažai kas liūdės dėl šios niūrios vietos, kuri nuolat primindavo, kaip blogis yra persmelkęs šį pasaulį. Būtent šiame kalėjime kalėjo žiauriausios nusikaltėlės, kurių įvykdyti nusikaltimai siekė dar Viktorijos eros laikus.
Paimkime, pavyzdžiui, Amelią Dyer – Bristolyje gimusią pribuvėją, kurios 1896 metų teismas savo laiku sulaukė milžiniško dėmesio, liūdnai išgarsino jos vardą ir pavertė ją populiarių dainų personažu.
Naudodama įvairius slapyvardžius, ji apsimesdavo vadovaujanti vienai globos tarnybai, ir vienišoms motinoms sakydavo, kad už 10 svarų – didelę sumą tais laikais – paims nepageidaujamus kūdikius ir pasistengs, kad jie būtų apgyvendinti vidurinės klasės šeimose.
Tačiau ji šiuos kūdikius pasmaugdavo ir jų lavonėlius išmesdavo į upes. Ji buvo sučiupta, kai vieno kūdikio kūnelis išniro į paviršių ir policija sugebėjo išsiaiškinti jos adresą pagal etiketę ant vyniojimo popieriaus, kurį ji naudojo vietoj įkapių.
Manoma, kad ji galėjo nužudyti iki 300 naujagimių, ir, nepaisant to, kad ji nepripažino savo kaltės, prisiekusiųjų teismui pakako puspenktos minutės, kad pripažintų ją kalta. Teismo metu ji buvo kalinama Holovėjuje, bet buvo pakarta netoliese buvusiame Niugeito kalėjime, nes tuo metu Holovėjus neturėjo nuosavų kartuvių.
Netrukus tai buvo ištaisyta ir atsiradus kartuvėms, Holovėjuje buvo pakartos iš viso penkios žudikės.
Pirmosios dvi buvo Amelia Sach ir Annie Walters, geriau žinomos kaip „Finčlio kūdikių ūkininkės“ – taip jos buvo pavadintos pagal Šiaurės Londono priemiestį, kuriame darė savo nusikaltimus. Jų motyvas ir nusikaltimo pobūdis buvo toks pat, kaip ir A. Dyer, tačiau jos kūdikius ne pasmaugdavo, o nunuodydavo. Į jų rankas pateko dešimtys pasmerktų kūdikių.
Kai 1903 metais jos galiausiai stojo prieš teismą, tarp įkalčių buvo ir daugybė kūdikių drabužėlių, kurie buvo rasti jų namuose.
Amelia Sach iki pat galo tikino, kad yra nekalta. Budelis Henry Pierrepointas pasakojo, kad egzekucijos dieną savo kameroje ji nualpo. Prie kartuvių ją teko nešti surakintą antrankiais, raudančią ir rėkiančią. Tuo tarpu Annie Walters, priešingai, su kilpa ant kaklo šalia savo bendrininkės atrodė itin rami.
„Lik sveika, Sach“, - ištarė ji ramiai, kai H. Pierrepointas atidarė ešefoto liukus, įvykdydamas mirties bausmę, kuri tapo paskutine dviguba moterų egzekucija Didžiojoje Britanijoje.
Kita pakarta moteris buvo 29 metų Edith Thompson, kuri, organizuodama žmogžudystę, pasitelkė gana lakią vaizduotę. 1923 metais ji buvo nuteista už tai, kad įkalbėjo savo meilužį, 18 metų jūreivį Freddie Bywatersą, nužudyti jos vyrą Percy.
Meilės laiškuose, kuriuos per teismą pristatė prokuratūra, ji prisipažino pribarsčiusi į savo vyro bulvių košę sutraiškytos elektros lemputės šukių ir įdėjusi nemažą dozę nuodų.
Kai tai nepadėjo, buvo nutarta, kad kai Thompsonai po spektaklio „Citerion“ teatre Pikadilio aikštėje eis namo, F. Bywatersas nusitemps jį į krūmus ir ten nudurs. Jis taip ir padarė, tačiau už tai taip pat sumokėjo savo gyvybe: 1923 metais Freddie ir Edith buvo pakarti vienu metu, tik ji Holovėjuje, o jis – Pentonvilyje.
Žinoma, į Holovėjų patekdavo ne tik žudikės. Šiame kalėjime kalėjo virtinė garsių politinių kalinių. Kai kurios iš jų sulaukdavo geresnio elgesio negu kitos kalinės.
Kovotojos už balsavimo teisę moterims, tarp jų Emmeline Pankhurst ir jos dukterys Christabel bei Sylvia, buvo maitinamos per prievartą, kai kalėjime paskelbė bado streiką. Tačiau ponia Mosley, gražioji britų fašistų lyderio Oswaldo Mosley žmona, galėjo pasigirti visai kitokia gyvenimo kalėjime patirtimi.
Kai buvusi Diana Mitford Antrojo pasaulinio karo metais pateko į kalėjimą dėl savo simpatijų fašistams, jos bičiulystė su Winstonu Churchilliu užtikrino, kad jai ir jos vyrui būtų leista gyventi atskirame kotedže Holovėjaus kalėjimo teritorijoje. Kitos kalinės eidavo jų tarnaičių pareigas.
Pasakojama, kad išvaizdusis Oswaldas nuolat traukdavo kalinčių moterų dėmesį, kai nusivilkęs marškinius pradėdavo kaitintis saulėje. Toks elgesys su sutuoktiniais tuo metu kėlė didelę kontroversiją.
Tačiau pasipiktinimas nekilo, kai 1954 metais Kipro graikė Styllou Christofi tapo ketvirtąja moterimi, pakarta Holovėjuje. Ji buvo nuteista myriop dėl savo marčios nužudymo. S. Christofi ją nužudė kastuvu trenkdama per pakaušį.
Tai toli gražu nebuvo tobulas nusikaltimas, turint galvoje, kad jis buvo vykdytas namuose, kuriais dalijosi abi moterys. Nužudymo vietoje visur telkšojo kraujas ir S. Christofi likimas buvo nulemtas, kai ji pamėgino atsikratyti marčios lavonu, apšlakstydama jį skystu parafinu ir padegdama.
Ji padegė visą namą, tačiau tyrėjams aptikus apanglėjusius palaikus su nužudymo žymėmis, 1954 metų gruodį jai teko lipti ant Holovėjaus ešafoto. Dar po septynių mėnesių mirties bausmė kartuvėse buvo įvykdyta Ruth Ellis – paskutinei moteriai, pakartai Didžiojoje Britanijoje.
28 metų dviejų vaikų motinai mirties bausmė buvo skirta už savo meilužio, mergišiaus Davido Blakely nužudymą. R. Ellis Šiaurės Londone prie Hampstedo baro „Magdala“ paleido į jį keturias kulkas.
Panašus likimas galėjo ištikti ir Myrą Hindley, bene liūdniausiai pagarsėjusią Holovėjaus kalinę. Tačiau 1965 metų lapkritį, praėjus mėnesiui nuo tada, kai ji ir jos meilužis Ianas Brady buvo suimti dėl vadinamų Dykynės žmogžudysčių (jie nužudė penkis vaikus nuo 10 iki 17 metų ir užkasė juos Sadlvorto dykynėje), mirties bausmės buvo sustabdytos, o 1969 metais galutinai panaikintos. Iš dalies tokį sprendimą nulėmė pasipiktinimas Ruth Ellis egzekucija.
Daugelis būtų norėję, kad ji atsidurtų kartuvėse, bet M. Hindley nuoširdžiai manė, kad ji nenusipelnė netgi kalėjimo iki gyvos galvos, ir net pamėgino įžūliai pabėgti iš Holovėjaus. Šiuo atveju jai padėjo homoseksuali kalėjimo prižiūrėtoja Pat Cairns, tapusi jos meiluže.
Pagal planą, kuris buvo sugalvotas 1973 metais, bet viešumon iškilo tik po poros dešimtmečių, kai buvo atverstos oficialios bylos, abi moterys turėjo pasprukti į Braziliją, kuri neturėjo ekstradicijos sutarties su Didžiąja Britanija.
Jos padarė M. Hindley paso nuotrauką, kuriai peruką užsidėjusi žudikė pozavo kalėjimo koplyčioje, ir rožiniame „Camay“ muile pasidarė kalėjimo raktų įspaudus.
Pagal šiuos įspaudus bendrininkas laisvėje turėjo pagaminti metalines raktų kopijas, bet planas žlugo, kai policija perėmė paketą – tuo metu, kai Didžiąją Britaniją terorizavo IRA, pareigūnai būgštavo, kad jame gali būti paslėpta bomba.
M. Hindley vėliau buvo perkelta į kitus kalėjimus ir savo dienas baigė 2003 metais Safolke. Tačiau piktadarių, kurios užėmė jos vietą, netrūko.
Tarp jų yra ir serijinė žudikė Rosemary West, kuri 1995 metais buvo nuteista dėl dešimties žmogžudysčių. Jos vyras Fredas Westas nusižudė savo kameroje, kai tardymo metu buvo laikomas Winson Greeno kalėjime Birmingame.
R. West jau seniai kali kitoje vietoje, bet Holovėjaus kalėjimas tebelieka gremėzdiška ir niūri vieta.
Tuo metu, kai kalėjimo pastatus planuojama parduoti nekilnojamojo turto vystytojams, egzistuoja didelė tikimybė, kad nauji butai iškils buvusioje kartuvių ir kamerų, kuriose kalėjo vienus šiurpiausių nusikaltimų Didžiosios Britanijos istorijoje įvykdžiusios moterys, vietoje.
Tų moterų, kurios buvo pakartos Holovėjuje, nebėra likę jokio fizinio pėdsako: jų palaikai seniai buvo ekshumuoti iš kapų kalėjimo teritorijoje ir perlaidoti vienose Sario kapinėse. Tačiau kalėjimo nugriovimas vargu ar padės ištrinti iš atminties tamsią ir niūrią kalėjimo praeitį.