Kol per pasaulį nesiliauja ristis su „Islamo valstybe“ siejamų išpuolių virtinė, analitikai itin daug dėmesio skiria vadinamo vienišų vilkų terorizmo reiškiniui, rašo „The Foreign Policy“.
Pradedant 49 naktinio klubo lankytojų nužudymu Floridos Orlando mieste ir baigiant policijos pareigūno bei jo partnerės žmogžudyste Paryžiaus priemiestyje ar išpuoliu prieš kalėdinės mugės pirkėjus Berlyne, pavieniams teroristams pavykdavo sukelti sumaištį, vykstančią toli nuo sąmokslininkų, tūnančių saugiuose prieglobsčiuose.
Jungtinių Valstijų vyriausybė jau seniai stengiasi nustatyti ir sunaikinti „Islamo valstybės“ galimybes centralizuotai planuoti, finansuoti ir koordinuoti išorines atakas iš savo fizinių valdų Sirijoje.
Tačiau dabar pagrindiniu rūpesčiu tampa unikalus šios grupuotės sugebėjimas įkvėpti atakas internetu. Iš esmės būtent taip „Islamo valstybė“ sugeba prasiskverbti pro mūsų valstybines sienas: ne pasitelkdama pabėgėlius, trokštančius surengti ataką prieš vakariečius, bet naudodamasi šių dienų skaitmeninio amžiaus bitais ir baitais.
Tai esminė atvirų Vakarų visuomenių saugumo problema: pavienius asmenis gali įkvėpti „Islamo valstybės“ ar kitų teroristinių grupuočių verbavimo įrašai ar socialinėje žiniasklaidoje vykstančios kampanijos su grotažymėmis, tačiau jie imasi veiksmų savarankiškai, tiesiogiai nebendraudami su teroristinės grupuotės vadovybe.
Jie, pavyzdžiui, gali sureaguoti į bendrą dabar jau mirusio „Islamo valstybės“ atstovo spaudai Abu Muhammado al Adnani raginimą „paversti [Ramadaną] netikinčiųjų pražūties mėnesiu“. Tačiau jie patys pasirinks savo taikinius, ginklus, atakos laiką ir net įrašys savo pačių pranešimus spaudai.
Ar tai nauja? Taip, bet ne ta prasme, kaip mano dauguma žmonių.
Teroristai daugiau nebebus vieni
„Islamo valstybė“ nėra vienišų vilkų terorizmo iniciatorė. Veikiau atvirkščiai, unikalus jos sugebėjimas manipuliuoti šiuolaikinėmis komunikavimo technologijomis pranašauja vienišų vilkų terorizmo pabaigą.
Norint suprasti šį teiginį, reikia pažiūrėti, kaip „Islamo valstybė“ skaitmeniniame amžiuje revoliucionizavo teroristų verbavimo, radikalizavimo ir mobilizavimo procesus. Taip pat reikia suprasti, kodėl tam tikri asmenys yra imlūs šioms žinioms – veikiausiai dėl to, kad „Islamo valstybė“ žada, jog tokie asmenys daugiau nebebus vieni.
Griebdamiesi ginklų savo tikslui įgyvendinti, sėsdami už sunkvežimio vairo ar pasigamindami sprogmenis, tokie žmonės tampa bendruomenės, kažko didesnio už juos pačius ir garantuotai istorijos dalimi – jų vienišumo visai nebelieka.
Bet kas, sekantis pasaulio žiniasklaidą, galėjo matyti „Islamo valstybės“ verbavimo kampanijos elementus. Amerikiečiai apie šią grupuotę sužinojo 2014 metų rugpjūtį, kai pasirodė virtinė šiurpių vaizdo įrašų, kuriuose JAV įkaitams buvo pjaustomos galvos. Tariamos galios, o iš tikrųjų žiaurumo, demonstravimas yra „Islamo valstybės“ verbavimo plano dalis.
Tačiau šis planas turi dar vieną svarbią dimensiją: jis kelia bendruomenės įspūdį. Net kol grupuotė su beveik holivudišku gudrumu ir pasakojimais filmuoja barbariško žiaurumo vaizdo įrašus, „Islamo valstybė“ tuo pačiu metu kuria ir tariamos bendruomenės, kurią neva puoselėja, vaizdą.
Dalis šios bendruomenės yra vietinė: pavyzdžiui, tam tikri Sirijos miestai, kuriuose kovotojai iš užsienio randa naujus, „geresnius“ namus, gauna žmonas ir pradeda naują gyvenimą. Tačiau dalis šios bendruomenės taip pat yra globali. Tai reiškia, kad jei prisijungi prie „Islamo valstybės“ ir veiki jos vardu, kad ir kur bebūtum, tu iš karto įgyji brolių bei seserų ir užsitikrini vietą istorijoje.
Savo svarbioje studijoje apie „Islamo valstybės“ siunčiamą žinią „The Virtual „Caliphate“: Understanding Islamic State’s Propaganda Strategy“ („Virtualus „kalifatas“: kaip suprasti „Islamo valstybės“ propagandos strategiją“) Charlie Winteris identifikuoja šešis pagrindinius šios teroristinės grupuotės naudojamus naratyvus: brutalumą, pasigailėjimą, karą, tapimą auka, priklausymą ir utopiją.
Ch. Winteris pabrėžia, kad penktasis – priklausymas – „yra viena galingiausių naujų narių pritraukimo priemonių, ypač iš Vakarų valstybių“. Reguliariai skelbdami vaizdo įrašus ir nuotraukas, vaizduojančias, pavyzdžiui, istiraḥat al-mujahidin – kaip kovotojai atsipalaidavę gurkšnoja arbatą ir visi kartu dainuoja – propagandistai pabrėžia kalifate tvyrančios brolybės idėją“.
Taigi tiems asmenims, kurie jaučiasi vieniši, t.y. tiems, kurie neturi galimybių ar gali tiesiog nesutikti su politika ar visuomenės papročiais, „Islamo valstybė“ suteikia progą nebūti pavieniais veikėjais.
Kaip leidiniui „Vocativ“ rašė Shane`as Kavanaugh ir Giladas Shiloachas, egzistuoja proislamiškas, vienišiems vilkams skirtas kanalas „State Telegram“, per kurį ši grupuotė išplatino būtent tokiems teroristams skirtą vadovą.
Žinoma, per „State Telegram“ bendraudama su savo šalininkais ir dalydamasi vadovu su bombų gamybos patarimais, „Islamo valstybė“ telkia virtualią šimtų ar tūkstančių jai simpatizuojančių asmenų bei naujokų bendruomenę.
Kaip rašo „The Foreign Policy“, platus tokio tipo bendrystės darinys viršija „Islamo valstybės“ vadovybės galimybes tiesiogiai regzti konkrečius sąmokslus, kuriuos Rukmini Callimachi profesionaliai išanalizavo savo 2017 metų vasario „The New York Times“ publikacijoje „Not ‘Lone Wolves’ After All: How ISIS Guides World’s Terror Plots From Afar“ („Visai ne vieniši vilkai: kaip „Islamo valstybė“ iš toli vadovauja pasaulio teroristiniams sąmokslams“).
Mūsų požiūris papildo R. Callimachi studiją: nors kai kurie vieniši vilkai užkoduotomis žinutėmis iš tikrųjų gauna konkrečius nurodymus, netgi tie teroristai, kurie negauna konkrečių užduočių, iš esmės nebėra vienui vieni ir savęs tokiais nelaiko.
Išnaudoja saviems tikslams
Žinoma, „Islamo valstybei“ iš naujų savo narių reikia ne tik vienybės jausmo: jai reikia, kad šie naujokai elgtųsi tam tikrais specifiniais būdais, kurie prisidėtų prie jos strateginių tikslų. Būtent šioje vietoje „Islamo valstybė“ gali paneigti dar vieną tradicinį teroristinių išpuolių suvokimą.
Ekspertai jau seniai skiria atakas, kurias organizuoja kokia nors grupuotė (arba įgalina per užkoduotas žinutes), ir atakas, kurias grupuotė tik įkvepia, t.y. atakas, kurioms centrinė kokios nors grupuotės vadovybė duoda konkrečius taktinius nurodymus, ir atakas, kurios dera su strategine grupuotės kryptimi, bet nėra tos grupuotės vadovybės sugalvotos ar suplanuotos.
Tačiau „Islamo vadovybė“ paneigia įsitikinimą, kiek nurodymų reikia jos atstovams, kad šie siektų teroristinės grupuotės tikslų. Tokiuose leidiniuose kaip „Rumiyah“ ir dabar jau nebeleidžiamame žurnale „Dabiq“ ji yra pasiūliusi idėjų, ką būtų galima atakuoti (pavyzdžiui, viename „Dabiq“ numeryje ji ragino surengti išpuolį per „Macy`s“ Padėkos dienos paradą), kokius ginklus pasirinkti (šaunamieji ginklai ir savadarbės bombos yra lengviausiai prieinamos ir pasigaminamos) ir kokiu laiku smogti. Tačiau „Islamo valstybė“ tuo pačiu ragina savo naujokus elgtis oportunistiškai: smogti ten, kur jie yra, tuomet, kai tik gali, ir tuo, ką tik turi.
Pasirodo, kad tai ir yra visos „instrukcijos“, kurių reikia jos šalininkams. Omaras Mateenas, surengęs išpuolį Orlando naktiniame klube „Pulse“, kažkada galėjo būti laikomas prototipiniu jokiai grupuotei nepriklausančiu teroristu. Iki šiol nėra jokių duomenų, kad jis būtų keliavęs, treniravęsis ar net gavęs individualių nurodymų iš „Islamo valstybės“ vadovybės, kuriai išreiškė lojalumą atakos metu, paskambinęs numeriu 911. Tačiau kokių nurodymų reikėjo O. Mateenui?
Kaip pažymėjo buvęs JAV prezidentas Barackas Obama, O. Mateeną „įkvėpė įvairi ekstremistinė informacija, kuri buvo platinama internetu“. Galiausiai paaiškėjo, kad tiek ir tereikėjo O. Mateenui, kad jis savarankiškai pasirinktų taikinį, metodą ir naktį 49 nekaltiems žmonėms nužudyti.
Aiškėja, kad tokios teroristinės grupuotės kaip „Islamo valstybė“ vadovavimo būdas yra grįstas spektru, o ne dichotomija. Sugebėjimas patraukti tokius asmenis kaip O. Mateenas, kuris dėl virtinės psichologinių ir socialinių priežasčių savo pasaulyje jautėsi vienišas, ir suteikti jiems jausmą, kad jie nėra vieni, yra daugiau negu pribloškiantis sociologinis fenomenas. Dėl šios priežasties šis sugebėjimas tampa labai realia ir akivaizdžia grėsme.
Terorizmo apraiškos – normali šiandienos pasaulio būsena?
Dažnai girdime apie vietinius ekstremistus, kurie niekada nebuvo išvykę į užsienį treniruotis su teroristine grupuote, nors savo šalyje ir veikė jos vardu. Tačiau ką reiškia šių laikų skaitmeniniame amžiuje būti „vietiniu“?
„Islamo valstybė“ vaizdus iš savo turgaviečių Sirijos Rakos mieste perduoda tiesiai į kompiuterius ir išmaniuosius telefonus bet kurioje pasaulio vietoje, o jos atakos kavinėse Bangladešo Dakos mieste ar Prancūzijos Nicos kurorte iš karto atsiduria viso pasaulio „Facebook“ puslapiuose ir „Twitter“ srautuose.
Problemos esmė gali būti ta, kad tokie asmenys kaip O. Mateenas visai nesijaučia esą „vietiniai“; jie jaučiasi tarsi užaugę Rakoje ir stoję į kovą su savo netikrais namais Orlande, Kalifornijos San Bernardino mieste ar kitose vietose, kur gyvena.
Pripažindami, kad „Islamo valstybė“ kelia realią, nuolatinę ir išskirtinę grėsmę, mes iš karto sutinkame, kad dabartinis teroristinių išpuolių tempas yra nauja normali bei ilgalaikė būklė. Kitos teroristinės grupuotės, kėlusios precedento neturinčių iššūkių, buvo įveiktos, o jų lemiami gebėjimai rengti operacijas užsienyje sunyko. Tai, visų pirma, galima pasakyti apie „Al Qaeda“ šerdį Afganistano – Pakistano regione.
Maža to, panašu, kad B. Obamos administracijos kruopščiai plėtota strategija išguiti „Islamo valstybę“ iš jos teritorijų tokiose vietovėse Mosulas Irake ar Sirtas Libijoje davė vaisių: ši grupuotė iš tikrųjų prarado nemažai kadaise turėtų valdų Irake ir Sirijoje. Tuo pačiu metu fizinių teritorijų netektis išryškino šios grupuotės tendenciją išnaudoti virtualią erdvę.
Kitos teroristinės grupuotės, įskaitant „Al Qaeda“ padalinius Jemene ir Sirijoje, jau pradėjo sekti „Islamo valstybės“ pavyzdžiu ir naudotis šiuolaikinėmis komunikacijos technologijomis, kad pasiektų tuos, kurie galėtų jaustis vieniši, pasiūlytų jiems įkvėpimą ir paragintų rengti atakas, kurios atitinka šių grupuočių strateginius siekius.
Šiuolaikinės komunikavimo priemonės išliks ir tobulės iki formų, kurios dar yra nežinomos. Supratimas, kaip įveikti šį iššūkį, yra kritiškai svarbus sprendžiant ne tik šiandien „Islamo valstybės“ keliamą grėsmę, bet ir prognozuojant bei užkertant kelią pavojui, kurį rytoj kels kitos grupuotės.
Tai bendras iššūkis visoms vyriausybėms, turinčioms užtikrinti mūsų saugumą, taip pat bendrovėms, kurių technologijos naudojamos šiems tikslams. Tik pasitelkus abu šiuos veiksnius ir darant daugiau negu galime, kolektyviškai, bus pakirstas klaidingas bendrystės jausmas, kurį „Islamo valstybė“ išplėtojo iki tokių mirtinų pasekmių.
