Gyvenimą apvertęs pokalbis
„Ji man pranešė tą rytą sužinojusi, kad mano tėvas daugiau nei dešimt metų ją svaigino ir leido žaginti nepažįstamiems vyrams. Tą akimirką netekau normalaus gyvenimo. Prisimenu šaukusi, verkusi, keikusi tėvą. Tai buvo tarsi žemės drebėjimas. Cunamis“, – išskirtiniame interviu BBC prisipažino 46 metų C. Darian ir pridūrė, kad jos tėvas „turėtų supūti kalėjime“.
C. Darian pašventė savo gyvenimą kovai su šia opia visuomenės problema, kurios tikrasis mastas nežinomas, nes dauguma seksualinės prievartos apsvaiginus aukų nieko neprisimena ir neretai net nesupranta, kas įvyko. Daug moterų apie tai kalbėti paprasčiausiai bijo.
Šokiruojanti tiesa
Praėjus dienai po lemtingo skambučio C. Darian kartu su broliais Florianu ir Davidu išvyko į tėvų namus palaikyti mamos, per atsitiktinumą sužinojusios, kad jos vyras – „vienas žiauriausių seksualinių nusikaltėlių per pastaruosius 20 ar 30 metų“. Netrukus pati C. Darian pasikalbėjo su policija, ir tai tapo dar vienu sukrėtimu.
Pareigūnai jai parodė tėvo nešiojamame kompiuteryje rastų nuotraukų, jose – be sąmonės lovoje gulinti moteris vien su marškinėliais ir apatiniais. Ji ne iškart suprato, jog žiūri į save.
„Pirminė reakcija buvo atsiribojimas. Buvo sunku įsisąmoninti, kad ten aš. Tada pareigūnas atkreipė dėmesį į detales, rudą dėmę ant skruosto – sako: juk čia jūs. Tada į tas nuotraukas pažvelgiau kitomis akimis. Kaip ir mama, visose nuotraukose gulėjau ant kairio šono“, – teigia C. Darian.
Moteris įsitikusi, kad tėvas prievartavo ir ją, nors pats tą ir neigė.
„Žinau, kad mane svaigino, greičiausiai, kad galėtų seksualiai išnaudoti, bet įrodymų neturiu. Ir kiek aukų susiduria su analogiška situacija? Niekas jomis netiki, nes neturi įrodymų. Niekas jų nesiklauso, nepalaiko“, – piktinasi C. Darian.
Trauma nugulė į knygą
Neilgai trukus po tiesos akimirkos C. Darian parašė knygą pavadinimu „Niekada nebevadinsiu jo tėvu“. Joje detaliai pasakoja ne tik apie šeimos traumą, bet ir gvildena svaiginimo problemą.
„Vaistai nuo skausmo. Raminamieji. Juk tai vaistai“, – pabrėžia prancūzė ir akcentuoja, kad, kaip ir daugeliu tokių svaiginimo atvejų, ji savo skriaudiką pažinojo: pavojus, jos žodžiais, atėjo „iš arti“.
Kai G. Pelicot nusprendė, kad teismo procesas bus viešas, ir atvirai papasakojo, ką padarė jos vyras, dukrą tokį sprendimą palaikė: „Žinojau, kad tai, ką patyrėme, tiesiog siaubinga, bet negalėjome tylėti – ėjome tuo keliu aukštai iškėlusios galvas“.
Dabar C. Darian turi išmokti gyventi žinodama, kad yra skriaudiko ir aukos dukra, o tai, kaip įvardija pati, „siaubinga našta“. Prisiminti vaikystę su vyru, kurį dabar vadina Dominique, nors kartais per klaidą išsprūsta ir žodis tėvas, labai sunku.
„Kai žvelgiu atgal, nebeprisimenu to tėvo, koks jis man atrodė. Dabar matau tik nusikaltėlį, seksualinį nusikaltėlį, kas jis ir yra. Tik turiu jo DNR, ir pagrindinė priežastis, kodėl taip tapatinuosi su nematomomis aukomis, yra noras nuo jo atsiriboti. Aš su Dominique neturiu nieko bendro“, – sako C. Darian ir priduria, kad nežino, ar jos tėvas yra „monstras, kaip kad daugelis jį vadina“: jis, anot moters, puikiai žinojo, ką daro, jis ne ligonis.
„Tai labai pavojingas žmogus. Jis negali išeiti į laisvę. Jokiais būdais“, – C. Darian kategoriška.
Kol galės teigti malonės prašymą, 72 metų D. Pelicot teks ilgai palaukti, tad labai gali būti, kad savo šeimos jis daugiau nebepamatys.